Automobilis… su praustuve

vasario 29 05:53 2020 Spausdinti straipsnį Lankytojai Muziejus

Manote, tokių nebuvo? Klystate. Susidomėjote? Tuomet skaitykite toliau… „HORCH 930 S“, pagamintas 1939 m., su tam tikrais pakeitimais iki 1982 m. buvo Lietuvoje.

 

 

 

Autobahn’ai man taps tokiu nemirtingumo paminklu, kokiais faraonams tapo piramidės“ – taip pasakė A.Hitleris per atidarymą viename tarptautiniame Berlyno automobilių salone. 1930-aisiais Vokietiją užgriuvo autobahn’ų statybų bumas. Sprendžiant kelių klausimą, o taip pat bedarbystės ir kitus klausimus, autobahn’ai tapo neatskiriama Trečiojo Reicho politinės programos dalimi. Eilinio naujo greitkelio atidarymas tapdavo valstybine švente ir propogandos veiksniu. „Vokietijos keliai turi būti ne tik patys greičiausi, patikimi ir šiuolaikiški, bet ir patys gražiausi žemės rutulyje,“ – taip rašė vienas leidinys „Die Strasse“ 1935m.

Savaime suprantama, kad svarbiausia šių greitkelių puošmena turi būti automobiliai. Dabar kiekviename Berlyno autosalone pagrindinės automobilių firmos demonstruodavo savo naujoves su aptakiais kėbulais.

„Užtenka tik stebėti gamtą, kad suprastum, kaip turi atrodyti aptakios formos“, – mokė fiureris dizainerius, o šie stengėsi kaip galėdami. Ant braižybos kulmanų pasirodė patys drąsiausi futuristiniai projektai. Tarp kampuotų bendraamžių šie automobiliai publikai atrodė kaip automobiliai iš ateities. Bet su laiku tokios firmos, kaip „ADLER“, „DKW“, „HANOMAG“ sugebėjo paleisti serijinę gamybą „Stromliniewagen’u“ vidutinės klasės už prieinamą kainą.

Na, o aukščiausios klasės modeliai kol kas taip ir liko, demonstruodami arba modelius su atvirais kėbulais, arba su užsakytais kėbulais, pagamintais garsių to meto kėbulų atelje.

1939 m. vasario mėnesį duris atidarė Berlyno automobilių salonas, tapęs paskutine automobilių paroda taikioje Europoje. Ant AUTO UNION koncerno stendo, šalia įprasto „Horch 930V“ ir senamadiško „Horch 830Bl“, puikavosi „HORCH 930S“ prototipas. Saksonijos firmai buvo kuo didžiuotis: „išlaižytas“ aptakus su didžiuliais nulinkimais į priekį ir atgal, su panoraminiu priekiniu langu. Šio kėbulo vėjo pasipriešinimo koeficientas Cx lygus – 0,43. Netgi pačių aptakiausių to meto suprojektuotų automobilių koeficientas Cx buvo 0,50-0,60. Automobilio išvaizda buvo nepriekaištingai išbaigta, jo linijos – švarios, o chromuotos apdailos – griežtos ir lakoniškos. Viskas buvo padaryta pagal aerodinamikos reikalavimus.

Šio kėbulo kūrėjas – PAUL JARAY, kuris dar dvidešimtųjų pradžioje eksperimentavo su aptakių formų kėbulais. žurnalas „MOTOR und SPORT“ rašė: „Aerodinamiškas stilius švenčia savo galutinę pergalę, ir dabar mes matome patį elegantiškiausią ir komfortobiliausią automobilį. Nieko panašaus iki dabar automobilių parodose nebuvo demonstruojama“.

Daug dėmesio skirta komfortui. Plačių šešiaviečių (trys keleiviai galėjo sėdėti priekinėje sėdynėje, trys – gale) sėdynių apmušalai pasiūti iš aukščiausios kokybės medžiagos. Durys atidaromos plačiai, kaip spintos, kėbulas neturėjo vidurinio statramsčio tarp durų, priekinių sėdynių nugarėlę buvo galima atlenkti, taip sukuriant kelionėje tris miegamąsias vietas. Be to, kaip standartinė įranga į automobilį buvo montuojamas radijo imtuvas ir priekinio stiklo apipūtimo ventiliatorius. Vis dėlto svarbiausias šio automobilio „perliukas“ – rankų praustuvas su šaltu ir šiltu vandeniu. Šis praustuvas buvo sumontuotas priekiniame dešiniajame sparne, tarp durelių ir dešiniojo rato. Simetriškai iš kairės pusės buvo sumontuota atlenkiama automobilinių įrankių dėžė.

Berlyno autosalone „HORCH 930S“ galima buvo nusipirkti už 17 000 reichsmarkių – tai yra  000 brangiau nei standartinis „HORCH 930V“. „Horch 930S“ serijinė gamyba planuota 1940 m., bet… po pusmečio po automobilių parodos prasidėjo karas, ir daugeliui teko vykti ne į piknikus ir ten pasinaudoti praustuvu, įmontuotu į dešinį priekinį sparną, bet į frontą. Todėl buvo nutarta serijinę gamybą atidėti vėlesniems geresniems laikams, o bandomuosius pavyzdžius paslėpti kuo toliau nuo Wehrmacht’o rankų, kad nebūtų paimti karo reikalams.

 „Geresni laikai“

Geresni laikai „HORCH 930S“ taip ir neatėjo – negailestingi ir nuožmūs sąjungininkų bombordavimai Saksonijos gamyklą pavertė griuvėsiais. 1945 m. balandžio 17 d. Zwickau užėmė amerikiečių kariai, bet laikantis Potsdamo konferencijos sprendimo, miestas atiteko tarybinei okupacijos zonai ir jau 1945 m. liepos 1 dieną ten pasirodė Tarybinės Karinės Administracijos Vokietijoje atstovai. HORCH gamyklos kariniu komendantu buvo paskirtas kapitonas Novogriebielskij, kuriam vadovaujant, remiantis reparacijos sutartimi, prasidėjo staklių ir kitos įrangos demontavimas ir išvežimas į TSRS. Gamykla nustojo gaminti lengvuosius automobilius, kuriais didžiavosi ketvirtą dešimtmetį: darbininkai ir likę tarnautojai užsiėmė sunkvežimių surinkimu ir automobilių remontu.

1946 m. pradžioje vyriausiu TKAV atstovu HORCH ir AUDI gamykloms buvo paskirtas majoras Aleksandr Siefierjanc. Jis pasirodė ne tik nuovokus žmogus, bet ir geras diplomatas. Jis sėkmingai laviravo tarp toli gražu ne geriausius santykius turėjusios naujos valdžios su senais gamyklos darbuotojais. Jam netgi pasisekė organizuoti karštą maitinimą šių gamyklų darbuotojams, tai buvo nematyta ir negirdėta tiems laikams privilegija. Tuo tarpu kitose gamyklose buvo išduodami sausi maisto daviniai pagal korteles. O per savo gimtadienį komendantas šventinį tortą išdalino kaimynų vaikams. Todėl nenuostabu, kad per 1947 m. Šv.Kalėdas darbuotojai majorui atnešė dovaną – lempinį radio aparatą, kuris buvo sumontuotas į „DKW“ automobilį.

Vairuotoju majorui buvo paskirtas Rudie Wolrab, kuris prieš karą dirbo šioje gamykloje naujų modelių vairuotoju-bandytoju. Pašauktas į Wermacht’ą, jis iš pradžių kariavo Prancūzijoje, vėliau Rytų fronte, tarp kitko, tose pačiose vietovėse, kur jo būsimasis keleivis majoras A.Siefierjanc. Majorui imponavo jo vairuotojo vairavimo maniera. Nors ir jis pats mėgo atsisėsti prie gamykloje gaminamo automobilio vairo.

Kartą majoras A. Siefierjanc organizavo lenktynes Zwickau gatvėmis: jis susiginčijo su vairuotoju, kad su „DKW F8“ pasieks 100 km/h. Rudie su „HORCH’u“ visą pusvalandį vijosi, bet ginčą pralošė.

Vieną dieną A.Siefierjanc’ui parodė išsaugotą  „HORCH-930S“. Majoras, kare tarnavęs automobilių daliniuose, buvo matęs daug trofėjinių automobilių, bet tokį automobilį matė pirmą kartą. Jam buvo pasakyta, kad gamykloje pavyko išsaugoti keletą kebulų komplektų HORCH-930S! Ir majoras A. Siefierjanc priėmė sprendimą prilygstančiam maršalo sprendimui – įsakė iš šių komplektų surinkti automobilius.

Pasiilgę taikios „lengvosios“ produkcijos, darbuotojai ėmėsi šio darbo su dideliu entuziazmu ir vokišku pedantizmu. Iš viso buvo surinkti septyni automobiliai (kituose šaltiniuose minimi 6 automobiliai), iš kurių keturiems reikėjo perdaryti radiatoriaus apdailos formą: žibintų ovalo formos neužteko ir teko perdaryti priekinę dalį apvaliems žibintams.

Vienas iš septynių „HORCH’ų“ buvo perduotas vyriausiam TKAV vadovui – maršalui Sokolovskiui, antras –Saksonijos ministrui pirmininkui Seldmann’ui, vieną paliko gamykloje iškilmingiems tikslams.

Trečioji dalis

„… vieną kartą išvažiavome iš Zwickau į Drezdeną su „HORCH 930S“. Sėdom į automobilį ir pajudėjome. Kelyje bevažiuojant netikėtai atsidarė galinės dešinės pusės durys, automobilį pradėjo mėtyti, bet tėvas sugebėjo suvaldyti automobilį ir sustojome. „Nelaimingas“ duris uždarėme ir nuvažiavome toliau …“ – tarybinio komendanto sūnus Vitalij Siefierjanc gerai prisimena tą 1948 m. rudens dieną, kada tėvas pasiėmė jį kartu su savimi į kelionę. Tada jam buvo trylika metų, gyveno tame name, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje prieš gamyklą. Majoras su „HORCH 930S“ važinėjo labai mažai, nes kasdieniniams reikalams jis turėjo du „HORCH-930V“ – vieną sedaną, kitą – kabrioletą. Šie automobiliai buvo surinkti šioje gamykloje, dar prieš karą. Todėl kiekviena kelionė automobiliu su prausykla buvo įsimintinos.

Vitalij Siefierjanc grįžo į Maskvą, baigė VGIK’ą ir užsienio kalbų institutą. Jo specialybė – vertėjas iš vokiečių kalbos. Jo visas gyvenimas susijęs su jo vaikystės šalimi. O AUDI muziejuje jis jau seniai tapo savo žmogumi. 2004 m. jis perdavė muziejui 1947 m. Kalėdinę dovaną – tą patį radijo aparatą, kurį jo tėvui padovanojo gamyklos darbuotojai …

HORCH 930S šiandien

Likimas visų devynių automobilių (tiek buvo iš viso pagaminta) nežinomas. Tiesa, dviejų surinktų po karo iš keturių paskutinių istorijos yra šiek tiek žinomos.

Pirmoji istorija: 1981 m. rugpjūčio mėn. Kretingoje vyko senovinių motociklų ir automobilių sąskrydis. Prie mūsų priėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė, jog turi senovinį automobilį „HORCH“. Kai paklausėme, ar galima pasižiūrėti, jis mielai sutiko jį mums parodyti. Kol ėjome iki jo sodybos, kiekvienas galvojome, kad pamatysime „HORCH-853“, ar 830, gal 930V, arba 951. Bet niekas net nepagalvojome, kad pamatysime 930 S.

Apžiūrėdami pagalvojome, kad nagingų rankų meistras, turėdamas keletą „Horch“ detalių ir dokumentus, pasigamino tokį automobilį. Dar kažkas paklausė ar neparduoda, o šeimininkas sutiko jį parduoti. Neprisimenu kiek norėjo už jį, bet kaina pasirodė visiems per didelė. Tuomet nė vienas iš mūsų net nepagalvojome, prieš kokį retą ir unikalų automobilį stovime. Vargu tuo metu kas nors Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje žinojo apie tokį HORCH-930S.

Tuo metu niekas nesusirašinėjo su užsienio klubais, tuo labiau istorikais ar specialistais. Pirmą kartą šį automobilį aš pamačiau 1985 m. knygoje „Autos aus Zwickau“, antrą kartą knygoje „Bildatlas AUTO UNION“ 1987 m. Tada prisiminiau, ką aš mačiau 1981 m. Kretingoje. Vis dėlto nė vienoje iš šių knygų nebuvo aprašyta, kiek jų buvo pagaminta ir kiek buvo surinkta po karo, kad paskutiniai keturi automobiliai skyrėsi nuo prieš tai surinktų penkių. Po truputį pradėjau ieškoti šio automobilio. Netrukus sužinojau, kad tą automobilį 1982 m. įsigijo vienas Latvijos „AAK“ narys Martins Krauklis. Jis pats mane susirado, nes iš savo kolegų sužinojo, kad domiuosi AUTO UNION koncerno istorija ir kad turiu ryšių su šių anksčiau minėtų knygų autoriumi (aš tuo metu susirašinėjau su Peter Kirchberg’u, rinkdamas medžiagą tuo metu Lietuvoje restauruojamam „HORCH 951A“ Erdmann&Rossi).

Iki 1985 m. šį automobilį po truputį restauravo pats Martins, bet vėliau susidūrė su finansiniais sunkumais ir automobilį perleido garsiam Latvijos klubo restauratoriui Andris Rode. Šiam automobiliui restauruoti A. Rode kartu su savo restauravimo dirbtuvių „RODE Ltd“ kolegomis skyrė 6000 valandų. Restauravimo darbas buvo įvertintas tinkamai: 1991 m. „Essen Motor Show“ parodoje gavo antrą prizą už restauravimo kokybę ir specialų prizą „žiūrovų simpatijų“. Deja šis automobilis atgal į Latviją negrįžo…

Antroji istorija:

Antrasis „HORCH 930S“ buvo surastas maždaug 1980-85 m. Tai buvo antrasis automobilis iš paskutinės partijos surinktų 4 automobilių su pakeista radiatoriaus apdaila ir apvaliais žibintais. Rastas automobilis po surinkimo tarnavo kaip tarnybinis automobilis Tarybinės karinės administracijos Vokietijos okupuotoje zonoje, štabe. Kokiu būdu jis atsidūrė apleistoje fermoje pas privatininką (netoli Osnabriuck’o) yra nutylima, bet tuo metu šis automobilis buvo nuvažiavęs daugiau kaip 100 tūkstančių kilometrų. Prieš patekdamas į privačias rankas šis „horch’as“ buvo eksplotuojamas Fiunsterwald’e padangų gamykloje išbandant padangas.

Iš pradžių šį automobilį norėjo įsigyti Berlyno transporto ir technikos muziejus. Vėliau šį automobilį pasiūlė įsigyti AUDI, o tiksliau – firmai „AUTO UNION GmbH“ prie AUDI. Šis pasiūlymas buvo pateiktas su sąlyga, kad po restauracijos pirmieji teisę parodyti savo ekspozicijoje turės Berlyno Transporto ir technikos muziejus.

1986 m. „AUTO UNION GmbH“ darbuotojas Rahlf Hornung šį automobilį pargabeno iš apleistos fermos į AUDI gamyklos teritoriją. Jis pats parengė šio automobilio restauravimo projektą – tai buvo jo pirmasis didelis projektinis darbas.

Darbai laukė dideli. Rėmas ir dalis pakabos detalių buvo deformuotos, rėmas ne kartą pervirintas. Stabdžių sistemos beveik nebuvo. Variklis ir pavarų dėžė reikalavo kapitalinio remonto. Priekinė automobilio dalis avarijose, bandant padangas, irgi smarkiai nukentėjo. Todėl buvo nutarta priekinę automobilio dalį atkurti tokią, kokia buvo 1939 m. vasario mėn. Berlyno autosalone demonstruotas „HORCH 930S“. Taip pat nutarta, kad variklį su pavarų dėže, važiuokle ir pavarų dėže restauruoti reikia Miuncheno „Halieng“.

Kėbulą, atsargiai atskirtą nuo važiuoklės ir sumontuotą ant specialaus rėmo – buvo patikėta restauruoti maestro Andre Lecoq – garsiam Paryžiaus restauratoriui ir kolekcininkui. Kadangi brėžinių neliko, atkurti brėžinius pagal istorines nuotraukas ir pagal juos sukurti šablonus buvo pakviestas PEUGEOT dizaineris Paul Brak. Pagal sukurtus šablonus A. Lecoq’o restauracinių dirbtuvių kėbulininkai atkūrė „HORCH-930S“ prieškarinį „veidą“. Restauruodamas A. Lecoq nepamiršo ir prausyklos, salono vidaus apdailos bei tamsiai vyšninės spalvos. Tokia spalva buvo nudažyti visi 9 „HORCH-930S“ automobiliai. Restauravimo darbai užtruko 22 mėnesius (1987-88m.)

Atgimęs „HORCH 930S“ buvo pademonstruotas Paryžiaus automobilių salone, po to viename oldtaimerių sąskrydyje. Po to pagal susitarimą buvo eksponuojamas Berlyno Transporto ir Technikos muziejuje. Vėliau sugrįžo į Ingolstadt’ą „AUTO UNION GmbH“ ekspozicijos salę „Historische Sammlung“. O nuo 2000 m. gruodžio mėn. 15 d. užima deramą vietą ekspozicijos salėje, naujai atidarytame AUDI muziejuje „Museum Mobile“.

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos

 

  • apie-aut
  • apie-aut1
  • apie-aut6
  • apie-aut7
  • apie-aut3
  • apie-aut2
  • apie-aut8
  • apie-aut4
  • apie-aut10
  • apie-aut9