Hanoveriškas „liaudiško automobilio“ variantas

kovo 14 07:07 2020 Spausdinti straipsnį Lankytojai Muziejus

HANOMAG – „Hannoverische Maschinenbau AG“trumpinys. Tai labai sena Vokietijos firma, kuri buvo įkurta dar 1835 m. Ji buvo gerai žinoma Vokietijos geležinkelininkams, nes gamino garvežius. Debiuitas ne geležinkelio srityje įvyko 1905 m., kada pradėti gaminti garo sunkvežimiai. Vis dėlto tikroji šlovė atėjo 1924 m., kai vokiečiai pagamino pirmąjį lengvąjį automobilį „Hanomag Kommissbrod“.

 

 

Nuo tada, kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, jis puoselėjo „liaudiško automobilio“ idėją. Tai jį domino kaip mokslo ir didelės darbo apimties pramoninis produktas, kuris gali aprūpinti darbu didelį kiekį bedarbių ir tuo pačiu nuimti socialinę įtampą.

Daugelis Vokietijos automobiliu gamintojų – ZUNDAPP, NSU, STANDART SUPERIOR, OPEL ir „Hanomag“ – pasiūlė savo projektus (liaudiškus vežimus). Visi jie turėjo vieną trūkumą: projektams realizuoti neturėjo nei papildomų lėšų bei gamybinių plotų. Ką galima pasakyti, kai „Volkswagen KdF“ gamybai pinigus rinko visa šalis, nors gamykla taip ir nebuvo iki karo visiškai pastatyta. Čia buvo surinkti 38 (30 buvo surinkti „Daimler Benz A.G.) automobiliai.

„Vabalas“ ir „Hanomag 1.3″ – Hanoverio „liaudiško automobilio“ variantas. Jie panašūs vienas kitą, tik ne dėl to, kad dizaineriai persipiešė vienas kito eskizus. Tuo metu egzistavo tam tikros automobilių dizaino mados.

 „Hanomag 1,3″ kėbulo štampus gamino amerikiečių firmos „Ambi Budd“

Vokietijos filialas pagal Tedo Ulricho brėžinius pagamino aptakius kėbulus ir ADLER ir VOLVO bei kitoms Europos firmoms. Šis kėbulų tipas vadinosi „Autobahn Kurier“, čia mada susiliejo su praktiškumu. 30-ųjų viduryje Vokietijoje buvo išplėtotas greitkelių tinklas, todėl projektuojant automobilius kėbulų aptakumo skaičiavimai tapo pirmaeiliu dalyku. Tradicinis kėbulas tarsi su nukirstu galu ir skrynios formos bagažine sudarė sąlygas paskui save oro sūkuriams, tai didino degalų sąnaudas. Automobilis su lašo formos kėbulu priekyje ir nuožulnia galine kėbulo dalimi leido sutaupyti iki 2 litrų šimtui kilometrų.

Pirkėjas, atsivertęs „Hanomag 1,3 firminį prospektą, iš karto pamatydavo užrašą „Naujiems keliams – nauji reikalavimai“ ir tekstą: Pasipriešinimo koeficientas priešpriešiniam vėjui sumažintas iki minimumo. Be problemų automobilis gali važiuoti 100 km/h  greičiu visą valandą. Vidutinės degalų sąnaudos – 9,5 l 100 km.

Metalinis „Hanomag 1,3″ dviejų durų kėbulas su nuožulnia galine stogo dalimi, žibintais, sumontuotais priekiniuose sparnuose, su V formos priekiniu stiklu buvo išties paskutinis mados šauksmas. Konkurentai – OPEL, FIAT-NSU 1100 ir netgi MERCEDES BENZ 130, 170H su savo priekiniu langu ir žibintais, sumontuotais atskirai ant sparnų, atrodė tarsi keistuoliai, išsipuošę į paplūdimį dryžuotais triko, kokie buvo madingi amžiaus pradžioje. 30-aisiais taip rengėsi tik gimnastai cirkuose.

Madingas kėbulas buvo ne vienintelis charakteringas „Hanomag 1,3″ bruožas

4 cilindrų eilėje variklis (1298 ccm) pasiekdavo 32 AG, esant 3600 aps/min, galingumą, gaudamas kuro mišinį, paruoštą SOLEX karbiuratoriaus su pneumatiniu kuro stabdymu.

Kitas charakteringas bruožas – centrinio tepimo sistema. Visų pirma, kitaip nei kituose automobiliuose, ši sistema sutepdavo net 65 taškus. Antra – jos esminis ypatumai tas, kad besitrinančioms detalėms sutepti buvo naudojamas ne konsistencinis tepalas, bet tos pačios rūšies tepalas, kuris buvo naudojamas variklio tepimui. Kaip sakoma, įpylei, ir užmiršai – patogu vairuotojui, vairuotojui patogiau ir automobiliui komfortiškiau. Skystas tepalas turi eilę pranašumu, o svarbiausia tai, kad greičiau atstatoma tepalinė plėvelė ant besitrinančių detalių paviršiaus.

Vis dėlto svarbiausias bruožas – elektra. „Hanomag 1,3“ tapo vienu pirmųjų savo klasėje automobilių, kuriame buvo sumontuota 12 voltų elektros įranga. Įtampos padidinimas suteikė galimybę automobilyje sumontuoti daugiau elektros prietaisų, kuriuos saugojo net 14 saugiklių. Apšvietimas valdomas centrinio perjungėjo rankenėlės pasukimu į tris padėtis: apšvietimas visiškai išjungtas; įjungti pažibinčiai priekyje, salono apšvietimo šviestuvas, galiniai pažibinčiai ir numerio apšvietimas. Būtent taip, nes galinis automobilio numeris buvo ne metalinis, o baltai nudažyta stiklo plokštelė su juodai užrašytais skaičiais, ji tamsoje ryškiai švietė. Antrojoje padėtyje įjungtos pagrindinių žibintų trumpos šviesos, o tolimos perjungiamos koja paspaudus specialų pedalą. Įjungus tolimąsias šviesas, prietaisų skydelyje užsidegdavo violetines spalvos kontrolinė lemputė.

Už papildomą mokestį galima buvo sumontuoti papildomus žibintus-ieškiklius durų šonuose, taip pat degiklį cigaretėms užsidegti ir, svarbiausia,  TELEFUNKEN radijo imtuvą, kurio garsas paplūdimyje užgoždavo bet kuri patefoną…  Vienintelis skirtumas: jei maudantis drabužiai trukdo, tai automobilyje kiekviena papildoma detalė suteikia patogumo.

Automobilyje montuota koduota uždegimo spynelė prie vairo kolonėlės. Jeigu užmiršai keturių skaičių kodą, niekur nevažiuosi. Arba benzino bako pylimo anga buvo ne tik paslėpta bagažinėje nuo pašalinių akių, bet dar turėjo apsaugine lėkštelę, iš kurios kiekvienas pro šalį pratekėjęs benzino lašas patekdavo į  baką. Priekinės sėdynės, aišku, ne šezlongai, bet nugarėlės atsiversdavo į priekį, tuo pačiu atsiverdavo galimybė komfortiškai patekti ant galinių sėdynių.

Maudynių sezonas Baltijos jūroje kartais užsitęsdavo ir iki spalio mėnesio, bet tais metais baigėsi kartu su kalendorine vasara, nes 1939-09- 01 d. vokiečių kariai peržengė Lenkijos sieną. Pajūrio kopos pasidengė suodžiais, paliktais pravažiuojančių tankų, ir parako dūmais, o HANOMAG pradėjo gaminti Wermachtui transporterius ir sunkvežimius. Iš likusių detalių ir dalių „Hanomag 1,3″ buvo gaminami iki 1941 m. vidurio, bet pagal išorinį vaizdą ir komplektaciją tai buvo štabui, o ne pasivažinėjimui prie jūros skirti automobiliai.

Po karo įmonė dar bandė gaminti lengvuosius automobilius, vėliau buvo jungiama ir perparduodama, kol jos neliko. Šiuo metu buvusiose patalpose surinkinėjami „Mercedes-Benz Sprinter“.

Tiesą pasakius, „Hanomag 1,3″neturėjo šansų tapti „liaudišku automobiliu, nors HANOMAG, 1938 m. pradėjęs gaminti „Hanomag 1,3″ iki 1941 m. vidurio pagamino 9 248 automobilius (nuo 1939 m.iki 1941 m. vidurio pagamino 249 automobilius su vairu dešinėje pusėje). Paskutiniojo „Hanomag 1,3″, išriedėjusio pro gamyklos vartus, važiuokles numeris buvo 1 138 937.

Šio modelio buvo gamybos savikaina buvo didelė, dėl to ir automobiliai kainavo brangiai. Vyriausybės reikalaujamos 1 200 RM kainos pasiekti nepavyko, automobilis buvo sunkus ir turėjo gerą apetitą degalams, dėl to negalėjo patekti į ypač mažų automobilių klasę.

Techninės savybės

Galingumas 32 AG  /3600 aps./min.

kubatūra 1298 ccm

ilgis/plotis/aukšktis 4230/1600/1680 mm

degalų sąnaudos 9,5 l/100 km

įsibėgėjimas iki 100 km/h 20s

kaina 3 175 RM.

Kestutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos 

 

 

  • apie-han
  • apie-han1
  • apie-han6
  • apie-han7
  • apie-han8
  • apie-han4
  • apie-han5
  • apie-han3