Jo didenybė autobusas

birželio 07 14:43 2010 Spausdinti straipsnį Muziejus

Autobusai mūsų gyvenime seniai tapo kasdienybe. Kiek daugiau dėmesio į juos atkreipiame nebent tuomet, kai autobusas neatvyksta pagal tvarkaraštį. Vėluodami į darbą ar į paskaitas, pasijuntame tokie pat bejėgiai, kaip ir mūsų protėviai, dar nesukūrę „maršrutinių vežėčių“.

Jei paklausite prancūzo, jis didžiuodamasis pasakys, kad visuomeninis transportas ir autobusai – prancūzų išradimas. „Nesąmonė“, – atkirs anglas. – Gal jiems ir šovė kokia protinga mintis vežti keleivius, tačiau dėl savo gališko nerūpestingumo bei vėjavaikiškumo jos įgyvendinti jie tikrai negalėjo“.

Teisūs ir vieni, ir kiti. Pirmąsiass „maršrutines vežėčias“ su nustatyta kaina už važiavimą jomis iš tiesų sugalvojo prancūzai. Iš pradžių tai buvo keleivinės karietos, traukiamos arklių, kurios važinėjo po Paryžių jau 1662 metais. Tačiau reguliaraus susisiekimo tuomet, žinoma, dar nebūta. Prancūzus, beje, reikėtų laikyti žodžio „autobusas“ vardatėviais: 19 a. pradžioje visuomenines vežėčias Nanto miesto verslininkas Žakas Lafitas pavadino „omnibusu“. Išvertus iš lotynų kalbos, šis žodis reiškia „visiems“. Omnibusas ir tapo autobuso pirmtaku.

Nuo Žako Lafito laikų prancūzų pirmavimas šioje srityje ėmė blėsti. Remiantis labiausiai paplitusia nuomone, tikroji autobuso istorija prasidėjo 1829 m. liepos 4-ąją. Tuomet tūlas Džordžas Šilibiaras pasiūlė londoniečiams trijų arklių traukiamą ekipažą, vežiojusį keleivius nuo Padingtono stoties iki Anglijos banko. Britai, pasižymintys pomėgiu viską įsprausti į įstatymo rėmus, greitai reglamentavo ir šį transportą: jau 1832 m. priimtas „Įstatymas dėl stotį aptarnaujančio ekipažo“. Nustatyta, kad stotį aptarnauti turi „vienaaukštė transporto priemonė, traukiama dviejų žirgų“.

Vienaaukšte ši transporto priemonė, beje, buvo neilgai: piko valandomis londoniečiai pamiršdavo džentelmeniškumą ir imdavo ropštis ant vežėčių stogo. Vežėjams kilo mintis sumontuoti antrąjį transporto priemonės aukštą – taip gimė įžymusis Londono „dabldekeris“, iki šiol laikomas tokiu pat neatsiejamu Didžiosios Britanijos simboliu, kaip Bekingemo rūmai, Taueris ar Big Benas. Įdomu ir tai, kad didžioji dalis Londono dviaukščių prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pagaminti Vokietijoje – vien „Bssing“ pateikė Londono savivaldybei 300 dviaukščių autobusų, maždaug tiek pat į Angliją eksportavo ir „Stoewer“ bei „Daimler“.

Tikrąjį raudonąjį dviaukštį galite pamatyti tik Londone (kituose miestuose jie paprastai esti žalios spalvos). Šis autobusas seniai įėjo į istoriją, apie jį prirašyta gausybė knygų. „Dabldekerio“ vairuotojai, beje, laikomi pačiais kvalifikuočiausiais pasaulyje (pabandykite pavairuoti tokį milžiną Londono gatvėmis, kurių dauguma – siauros). Net per karą Didžiosios Britanijos valdžia šiuos vairuotojus atleisdavo nuo armijos.

Maršrutinius autobusus visas angliškai kalbantis pasaulis vadina sutrumpintu „bus“. Net ir prancūzai įvedė trumpinį „Le bus“. Autobusų terminologiją savaip pakoregavo amerikiečiai: jie sugalvojo „coach“, reiškiantį turistinį autobusą, bei kitokių modernių terminų.

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.