Keleivininkų bendruomenę palieka dar vienas ilgametis autobusų parko vadovas
by Lina | 30 gruodžio, 2022 4:44 am
Keleivininkams puikiai pažįstamas, 31-erius metus keleiviniam transportui atidavęs UAB „Ukmergės autobusų parkas“ direktorius Alfonsas Prabišas traukiasi iš pareigų. Šiandien, gruodžio 30-ąją, paskutinė jo darbo diena. Ta proga su A. Prabišu kalbamės apie Ukmergės autobusų parko ištakas, veiklos pradžią, taip pat – apie nelengvą ir kupiną iššūkių keleivinio transporto įmonės vadovo darbą.
– Ar Ukmergės autobusų parkas buvo pirmoji Jūsų darbovietė?
– Buvau pirmasis ir iki šiol vienintelis parko vadovas, tačiau savo darbinę veiklą pradėjau Kauno 4-ojoje ATĮ. Vėliau atvykau į Ukmergę, čia dirbau Ukmergės ATĮ, kuri vertėsi tiek krovinių, tiek keleivių vežimu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, prasidėjus pertvarkai, gavau užduotį atskirti keleivinį transportą nuo krovininio, sukurti naują įmonę. 1991-ųjų gruodžio mėnesį buvau paskirtas būsimojo autobusų parko vadovu, o nuo 1992 m. sausio 1 d. Ukmergės autobusų parkas pradėjo veiklą.
Taigi dirbau autobusų parko vadovu 31-erius metus, bet visas mano darbo stažas – transporto srityje.
– Ko gero, įkurti visai naują įmonę buvo nelengvas iššūkis?
– Be abejo, bet tada buvau dar jaunas, kupinas jėgų. Reikėjo surinkti naują kolektyvą, dalis žmonių atėjo iš krovininio transporto srities. Iš pradžių įmonėje dirbo net 142 darbuotojai. Palyginimui – šiuo metų jų likę vos 60.
Tas laikotarpis nebuvo lengvas – teko atlaikyti Rusijos blokadą, daugybę įvairių krizių, taip pat – dažnai atsainų valdžios atstovų požiūrį į keleivinio transporto verslą.
Asociacijos „Linava“, kuri subūrė keleivių vežėjus, dėka situacija keitėsi, pavyko priimti Lengvatų, PVM įstatymus, įmonės pradėjo gauti kompensacijas už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą bei dotacijas už nuostolingų maršrutų aptarnavimą. Taip visi drauge dirbdami pamažu keitėme situacija dėl savivaldybių finansavimo bei požiūrį į mūsų verslą. Įmonių vadovams darbas palengvėjo. Žinoma, problemų atsirasdavo vis naujų ir naujų, jų mūsų versle buvo ir bus.
– Dauguma autobusų parkų priklauso savivaldybėms, bendradarbiavimas su jų vadovais itin svarbus. Ar Jums nekilo problemų bendraujant su merais, administracijos direktoriais ar kitais specialistais?
– Žinoma, per 31-erius mano darbo Ukmergės autobusų parke metus pasikeitė daug merų, administracijos direktorių. Kiekvienas naujai atėjęs žmogus turėjo savo požiūrį į keleivinio transporto verslą, tačiau nė apie vieną negalėčiau pasakyti ko nors blogo, su visais rasdavome bendrą kalbą.
Nors savivaldybės įsiskolinimai kai kuriais laikotarpiais būdavo didžiuliai, savivaldybė juos visada pripažino, vienaip ar kitaip stengėsi kompensuoti. Dirbdamas niekada nejaučiau didelio spaudimo, nebuvo siūlymų pasitraukti ir užleisti darbo vietą kitam vadovui.
– Per 31-erius metus keitėsi ne tik darbuotojų skaičius, bet ir transporto priemonių parkas, maršrutai, kurias vežami keleiviai?
– 1992-aisiais pradėjom vežti keleivius tuo, ką tuo metu turėjom – LAZ, PAZ, „Ikarus“ autobusais. Vėliau pradėjome pirkti pavažinėtas transporto priemones iš Skandinavijos, konkrečiai – iš Norvegijos. Daugiausia tai buvo „Volvo“, „Mercedes-Benz“.
Po to jau atsirado finansavimas per įvairius fondus, kai pirmąsyk galėjom įsigyti visiškai naujų, ekologiškų transporto priemonių, parko teritorijoje įsirengti suspaustų gamtinių dujų kompresorinę.
Netrukus pradėjome pirkti naujus autobusus ir lizingo būdu, kadangi senų pirkimas nepasiteisino, jos tapo nekonkurencingos, eksploatavimas – per brangus. Pastaruoju metu per metus nuperkame po dvi ar tris naujas transporto priemones. Jos ilgesnį laiką gali važiuoti be remonto, taigi ėmė mažėti išlaidos remontui ir priežiūrai. Be to, pagal sutartį su APVA 2023-iaisiais pirksime keturis naujus dujinius autobusus, kurie galės galės naudoti ir biometaną, kuris šiuo metu atsiranda Lietuvoje.
Žmonės pamatė, kad keleivinis transportas gerėja, gražėja, tampa patogesnis, todėl ėmė dažniau juo naudotis.
Vos pradėję veiklą, vežėm keleivius ir tarpmiesčio maršrutais – į Vilnių, Kauną, Panevėžį, Kėdainius ir pan. Vis dėlto netrukus pamatėm, kad šie maršrutai – nuostolingi ir jų atsisakėme. Šiuo metu tarpmiesčio maršrutų nelikę, vežam keleivius tik mieste ir į aplinkinius miestelius bei kaimus.
Gerokai sumažėjo ir priemiesčio maršrutų, atsisakėme nuostolingiausių. Į kai kuriuos kaimus autobusai važiuoja du ar net vieną kartą per savaitę, laiką stengiamės suderinti su tų vietovių gyventojais. Vis dėlto dauguma priemiesčio maršrutų – po du ar tris kartus per dieną.
– Kaip šiuo metu gyvuoja Ukmergės autobusų parkas, ar nesvarstoma apie jo privatizavimą, apie nemokamą viešąjį transportą mieste ar rajone?
– Apie privatizavimą šiuo metu nekalbama, nuo lapkričio mėnesio atliekame dar vieną savivaldybės mums skirtą funkciją – vežame atliekas. Dėl to padaugėjo darbo, padidėjo įmonės pajamos. Kaip seksis toliau, komentuoti sunku, vežame atliekas dar tik antras mėnuo.
Kalbų apie nemokamą keleivių vežimą buvo pasigirdę prieš pastaruosius savivaldybių rinkimus, šiuo metu apie tai nekalbama. Sunku pasakyti, kokie sprendimai bus priimti ateityje.
– Kodėl priėmėte sprendimą trauktis iš Ukmergės autobusų parko direktoriaus pareigų?
– Baigėsi mano kaip vadovo kadencija, remiantis šalies įstatymais, toliau dirbti nebegaliu, kadangi darbo sutartis – terminuota. Be to, tiek metų dirbus, atėjo metas užleisti savo vietą naujam vadovui. Jau praėjusiais metais sulaukiau pensjiinio amžiaus, kol kas negaliu pasakyti, ar ateityje dar ieškosiu kito darbo.
– Galbūt norėtumėte ko nors palinkėti versle liekantiems kolegoms, kuriems tenka dirbti šiuo nelengvu laikotarpiu?
– Iššūkių mūsų versle šiuo metu kaip niekada daug – tai ir perėjimas prie netaršių transporto priemonių, ir tolimojo susisiekimo autobusais reforma, ir pan. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad patyrę, darbštūs vežėjai su tuo susitvarkys. Įsigiję naujų, netaršių transporto priemonių, atsinaujins, autobusai taps ne tik patogūs, bet ir ekologiški. Dauguma keleivių vežėjų yra išmintingi, jie tikrai ras būdų, kaip pakelti keleivių vežimo verslą į aukštesnį lygį.
Žinoma, šiek tiek gaila, kad palieku vežėjus susiskaldžiusius į dvi asociacijas, buvusios vienybės likę mažiau. Taigi svarbiausias mano palinkėjimas – kad visi būtų vieni kitiems pakantesni ir rastų būdų drauge dirbti keleivinio transporto labui.
Linkiu sėkmės darbuose visiems kolegoms, su kuriais teko dirbti ir tiems, su kuriais pabendrauti neteko.
– Dėkoju už pokalbį.
Lina Jakubauskienė
Source URL: http://ebus.lt/keleivininku-bendruomene-palieka-dar-vienas-ilgametis-autobusu-parko-vadovas/