Kokia užsienio valstybių patirtis sprendžiant susisiekimo problemas kaimiškose vietovėse?
by Lina | 24 liepos, 2020 3:46 am
Judumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, suteikiančių laisvę. Judumas suteikia galimybę pasiekti ir išlaikyti darbo vietą, pasiekti švietimo įstaigą, naudotis pagrindinėmis paslaugomis, tokiomis kaip apsipirkimas, vizitai pas gydytoją ir pan., galiausiai, galimybė judėti leidžia pasiekti visuomenę ir naikina atskirtį joje. Visa tai yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Kitaip tariant, mobilumas yra gyvybiškai svarbus elementas, įgalinantis asmenis bet kurioje bendruomenėje, ypač kaimo bendruomenėse, kur daug svarbių paslaugų yra stipriai nutolę nuo gyventojų gyvenamų vietų. Teisė turėti tinkamą, kokybišką ir saugų mobilumą yra viena iš pagrindinių ES piliečių teisių, kurią nuolat deklaruoja plėtros ir transporto politikos formuotojai tiek visos Europos, tiek ir nacionalinių valstybių lygmeniu.
Tačiau tenka pripažinti, jog judumas kaimiškose vietovėse sulaukia kur kas mažiau politikos formuotojų dėmesio nei mobilumas mieste. Juk būtent kaimiškose vietovėse trūksta įprastinio transporto ir įvairaus bendro judumo galimybių, kurios naudojamos daugelyje miesto vietovių. Realybė tokia, jog daugelyje kaimiškų vietovių yra vos keletas kursuojančių autobusų, dar mažiau traukinių stočių, vos keli kilometrai dviračių ir pėsčiųjų takų ir beveik visiška priklausomybė nuo automobilių. Tokia situacija verčia žmones daugiau išleisti kelionėms ir dažniau naudotis privačiu transportu, deja, tvaresnių alternatyvų sąskaita.
Kodėl susisiekimo klausimas kaimiškose vietovėse susilaukia tokio mažo susidomėjimo? Bendri visuomenės elementai labai priklauso nuo ekonominių parametrų, politinių veikėjų ir gyventojų, kaip potencialių viešojo transporto paslaugų vartotojų, skaičiaus. Akivaizdu, kad užtikrinti lygias judumo teises yra daug sudėtingesnė užduotis kaime, mažiau ar retai apgyvendintose vietose. Visa tai tampa dar sudėtingiau, kai kalbama apie susiekimo užtikrinimą kaimiškose vietovėse toms grupėms, kurioms papildomai trukdo jų fizinės, psichinės ar socialinės „negalios“ (neįgalieji, jauni žmonės, ligoniai su psichinėmis negaliomis ir pan.), nors kai kurioms iš jų yra suteikiamos privilegijos (palankios viešojo transporto galimybės (pvz. moksleivių pavėžėjimas)). Situacija tampa dar keblesnė, kai kalbama apie finansines galimybes investuoti į reikiamą infrastruktūrą, žinant, jog tai niekada neatsipirks, tačiau pamirštant, jog daugeliu atvejų tai kurs pridėtinę vertę kitiems ekonominiams, socialiniams, turizmo ar aplinkos projektams. Ir galiausiai, būtina paminėti, jog skaitmenizacija yra neatsiejama šiandieninės viešojo transporto sistemos dalis, tačiau tai nemenkas iššūkis vyresniems kaimiškų teritorijų gyventojams.
Kadangi Lietuva, o juo labiau Lazdijų rajonas, yra nevieninteliai susiduriantys su mobilumo užtikrinimo iššūkiais, kyla natūralus klausimas, o kaip kitos valstybės susitvarko su tokiomis problemomis ir išsprendžia gyventojų mobilumo rebusus? Daugelyje užsienio valstybių teritorijų, kurios pasižymi mažu gyventoju tankiu, gyventojų mobilumas užtikrinamas pasitelkiant lanksčias transporto sistemas (LTS) (angl. Flexible transport system). LTS siūlo perspektyvų požiūrį į keleivių pervežimo paslaugų efektyvumą ir gerinimą, kurios tikslas – suteikti keleiviams lankstumą renkantis maršrutus, laiką, transporto rūšis, paslaugų teikėją ir mokėjimo sistemas. Toks konceptas nėra naujas ir jau sėkmingai pritaikytas Anglijoje, Italijoje, Airijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge. Pastarojoje šalyje susisiekimo gerinimas veikia ir kaip socialinė inovacija, padedanti persikvalifikuoti ilgalaikiams bedarbiams. Būtina pažymėti, jog LTS dažniausiai veikia kaip pastiprinimas tradicinei viešojo susisiekimo sistemai.
Prancūzijos kalnuotose ar kaimiškose vietovėse viešasis transportas yra labai brangus, todėl vietiniams gyventojams dažnai neįperkamas. Šiose vietovėse priklausomybė nuo nuosavų automobilių yra labai didelė, tačiau ne visi gyventojai gali ar nori įsigyti ar vairuoti automobilį. Siekiant pagerinti gyventojų susisiekimą šiose vietovėse, Prancūzijoje pasitelkiamas e-autostopo (angl. e-hichhiking) modelis, kuomet keleivis užsiregistruoja programėlėje ir stebi pavėžėti galinčio automobilio artėjimą realiu laiku.
Analizuojant skirtingas užsienio valstybes ir jų patirtis, galima pastebėti, jog daugelyje valstybių jau sėkmingai įgyvendintos tvaraus judumo kaimiškose vietovėse strategijos parodo, jog tokių strategijų sėkmę lemia kaimo vietovėse esančios pačios bendruomenės ir dalijimosi kultūros skatinimas. Labai dažnai pačios bendruomenės ieško sprendimo būdų ir inicijuoja projektus, kuriais siekiama išspręsti rajono gyventojų mobilumo problemas. Ne vienas gerosios praktikos pavyzdys parodė, kad problemų sprendimui tik vietinės valdžios įsitraukimo nepakanka – be gyventojų ir bendruomenių dalyvavimo priimant sprendimus joks kaimiškų teritorijų vystymasis neįmanomas. Stiprios ir aktyvios bendruomenės yra kertiniai akmenys tvirtiems rajono vystymosi pamatams.
Straipsnis buvo publikuotas Lazdijų rajono savaitraštyje „Lazdijų žvaigždė“ Nr. 28 (1228), 2020 liepos 10 d.
Kurklt.lt
Linos Jakubauskienės nuotrauka
Source URL: http://ebus.lt/kokia-uzsienio-valstybiu-patirtis-sprendziant-susisiekimo-problemas-kaimiskose-vietovese/