Lietuvos viešasis transportas per Antrąjį pasaulinį karą
by Lina | 12 birželio, 2020 4:22 am
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, tarybinės partinės administracijos vadeivos su dar galinčiais judėti nacionalizuotas ir konfiskuotais automobiliais kartu su Raudonąja armija pasitraukė į Rytus. Lietuva buvo okupuota vokiečių. Birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta apie Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Laikinosios Vyriausybės susisiekimo ministru buvo paskirtas A. Novickis. Nors vokiečių karinė valdžia nenorėjo tartis su Laikinąja Vyriausybe, pastaroji visoje Lietuvoje atkūrė vietinės valdžios įstaigas.
Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Susisiekimo ministerijos autotransporto valdyba 1941 m.birželio 23 d.sovietų autotransporto vadovus įpareigojo surinkti išblaškytus jiems priklausančius automobilius.
Buvusiame Vilniaus miesto autobusų garaže ir dirbtuvėse Savanorių pr. 2 per karą buvo įsikūrusios Karinės technikos remonto dirbtuvės (HKP – Heereskraftpark OST 562), joms vadovavo majoras Karl‘as Plagge. Šiose dirbtuvėse karinių automobilių varikliai buvo pritaikomi naudoti kietąjį kurą.
Miesto komunalinį ūkį, keleivinį transportą tvarkė miesto savivaldybė, kurios veiklą kontroliavo okupacinė valdžia. Autobusų eismo mieste beveik neliko, nes nebuvo techniškai tvarkingų autobusų, trūko atsarginių detalių, padangų, kilo tiekimo problemų…
Mieste vėl atsigavo krovinių ir keleivių vežimas arklinių transportu, kuris tapo beveik svarbiausia susisiekimo priemonė. Savivaldybė reguliavo vežikų verslą.
Laikraštis „ Į laisvę” 1941 m.liepos 2 d.paskelbė svarbią informacinę žinią visų Lietuvos keleivinių ir krovinių vežimų kontorų administracijoms apie tai, kad Laikinosios Vyriausybės Susisiekimo ministerijos Lietuvos Autotransporto valdyba įpareigoja Vilniaus ir kitų miestų keleivių ir krovinių vežimo kontorų (tarybinės valdžios sudarytų) vedėjus apsaugoti kontorai priklausantį turtą, surinkti pakeliui išmėtytus autobusus ir sunkvežimius, organizuoti joms priklausančiose dirbtuvėse remonto darbus ir, atkūrus pašto ryšius, išsamiai informuoti Lietuvos autotransporto valdybą apie kontoros būklę.
1941 m.liepos 22 d. pradėjo kursuoti autobusai maršrutais Kaunas–Vilnius, Kauna –Zarasai, Kaunas–Kryžkalnis, Šiauliai –Tauragė. Kadangi autobusų trūko, jais buvo vežami tik vykstantys darbo reikalais asmenys su savo įstaigų vadovų išduotais pažymėjimais, nurodant kelionės tikslą. Važiavimo pirmenybę nustatė Kauno kelių direkcija, o Vilniuje ir kitose autobusų stotyse – vietos karo komendantas arba apskrities viršininkas, o jam nesant – policija.
1941 m.rugpiūčio mėnesį dienraštyje „Į laisvę” buvo paskelbtas autobusų tarpmiestinio susisiekimo tvarkaraštis. Iš viso paskelbti 6 maršrutai: Kaunas–Ukmergė–Vilnius (per Jonavą, Širvintas, Maišiagalą), Kaunas–Zarasai, Kaunas–Kryžkalnis, Kaunas–Alytus, Kauna –Marijampolė–Šakiai, Šiauliai–Kryžkalnis. Visais maršrutais buvo galima važiuoti tik vieną kartą per dieną, todėl keleiviams buvo įvestas važiavimų apribojimas išduodant leidimus įsigijant bilietus.
1941 m. rugpjūčio mėn. 18 d. spaudoje buvo paskelbta apie Lietuvos generalinio komisaro von Rentelno devynių tarėjų komandos sudarymą. Laikinoji vyriausybė nustojo veikti, buvo pradėta formuoti nauja administracinė vietos valdžios struktūra. Buvo naikinamos ministerijos, o vietoj jų steigiamos atitinkamos valdybos.
Rugpjūčio 6 d.generalinis komisaras von Rentelnas patvirtino Privatiniam automašinų susisiekimui tvarkyti nuostatus. „Pirmame paragrafe skelbta, kad privatinių automašinų susisiekimas Lietuvoje iki atskiro parėdymo sustabdomas. Išimtinais atvejais gali būt leidžiamas susisiekimas automašinomis, tai yra lengvais automobiliais, sunkvežimiais, autobusais ir motociklais civilinės valdžios reikalams, sanitarija ir krašto ūkio tikslams”.
Eismo reikalams naudojami automobiliai gaudavo naują registravimo numeracijos ženklą: RO (Reichskomissar Ost) su penkių skaičių kombinacija, ir ypatingą Generalinio komisaro Kaune išduotą leidimą, kuris turėjo būti tvirtinamas matomoje vietoje ant automobilio priekinio lango stiklo. Didžiausias greitis miestų ribose buvo nustatytas 40 km/h, o už miesto ribų – 60 km/h.
Viena iš svarbiausių autotransporto veiklos ir darbo sąlygų buvo apsirūpinimas kuru. Karo sąlygomis kuras buvo limituotas, buvo išduodami griežtai kontroliuojami leidimai kurui įsigyti. Pagal juos galima buvo išsipirkti kuro pirkimo bonus (talonus). Tuo metu 100 litrų benzino kainavo 40 RM, gazolio – 27,1 RM, o litras alyvos – 1,4 RM.
Lietuvos pirmojo generalinio tarėjo potvarkiu iki 1942 m. balandžio 21 d.turėjo būti surašyti ir perregistruoti visi automobiliai, priekabos ir motociklai. Transporto priemones valsčiuose registravo viršaičiai, miestuose – burmistras. Apie Lietuvoje vokiečių okupacijos metais buvusius automobilius oficialios informacijos surasti kol kas nepavyko. Remiantis 1940 m. pabaigos duomenimis, apie automobilių kiekį bei 1941 m. balandžio mėn. duomenimis apie tarybinio autotresto turimus automobilius bei jų techninę būklę galima teigti, kad, prasidėjus vokiečių okupacijai, Lietuvoje galėjo likti apie 50% buvusio sunkvežimių ir autobusų. Kiek jų buvo techniškai tvarkingų, duomenų taip pat nėra.
1943 m. gegužės mėnesį buvo pranešta, kad artimiausiu metu policijos pareigūnai nuolat kontroliuos susisiekimą, ypač keleiviniu transportu.
Automobilių, ypač keleivinių automobilių, savininkai dar kartą buvo griežtai įspėti nevažinėti tokiais reikalais, kurie nėra visuomeninio pobūdžio ir dėl to nėra svarbūs karo sąlygomis.
1943 m. rugsėjo mėn. 16 d. Reicho komisaras Rytų kraštui paskelbė potvarkį, kuriame skelbta dar viena autotransporto ir turimų automobilių detalių registracija. Gruodžio mėnesį Reicho komisaras Rytų kraštui paskelbė apie visų autotransporto priemonių apžiūrą. Automobilių turėtojai 1943 m. gruodžio mėn. 15–31 d.d. privalėjo pateikti automobilių naudojimo leidimus ir juos perregistruoti. Ant turimų leidimų buvo dedamas kontrolinis antspaudas.
Tarpmieščio maršrutuose autobusų eismas tebuvo simboliškas – keleivių judėjimas buvo ribojamas leidimais, todėl daugiausia buvo keliaujama geležinkeliu, o vasarą – upių transportu.
1944 m. pabaigoje tarybinės valdžios Vilniuje įsteigta Vyriausioji autotransporto valdyba surinko duomenis apie vokiečių okupacinės valdžios automobilių transportui padarytus nuostolius. Remiantis surinkta informacija, Vyriausiajai autotransporto valdybai pavaldžioms Vilniaus miesto įmonėms buvo padaryta 16,7 mln. rb. turtinių nuostolių. Vokiečiai rekvizavo ir išvežė iš Vilniaus 95 sunkvežimius, 17 lengvųjų automobilių ir 64 autobusus.
Kęstutis Pletkus
Source URL: http://ebus.lt/lietuvos-viesasis-transportas-per-antraji-pasaulini-kara/