Legendinis „Mercedes-Benz 500K“ – į kino ekranus iš Hitlerio rankų

vasario 01 05:51 2020 Spausdinti straipsnį Lankytojai Muziejus

Režisierius Viktoras Turzanskis (emigravęs iš Rusijos dar 1919 m.) Vokietijoje sėkmingai dirbo kinematografijos srityje. Užsimenama, kad už nuopelnus kine jam keletą kartų buvo suteikta galimybė susitikti su reichkancleriu. Įdomu ir tai, kad „Mercedes Benz 500K , šmėstelėjęs filme „Der Blaufuchs“, Viktorui atiteko iš paties fiurerio rankų, nors jeigu tiksliau, tai iš po jo kojų…

Pirmą kartą kompresorinis „MB-500K“ buvo pristatytas publikai Berlyno automobilių parodoje 1935 m. vasario mėnesį. Kai vadą palydėjo iki šio „MB“, jis išdidžiai pastebėjo: „Penkišimtojo sparnai – bangos, kurias perskrodė pleišto formos radiatorius, o chromuoti išmetimo vamzdžiai – tai vandens srovės ištekančios iš galingojo laivo inkarų angų…“. Legenda sako, kad kitoje parodoje, kurią savo apsilankymu pagerbė reichkancleris, jis jau nebebuvo pakerėtas „MB-500K“.

Apžiūrėjęs su savo svita Štutgarto koncerno ekspoziciją, A.Hitleris užšoko su kerziniais batais ant to paties „MB-500K“ roadsterio (durų šis kėbulas neturėjo) sėdynės ir, kaip dera vadui, pareiškė apie būsimą Vokietijos automobilizaciją. „Vokietijos liaudžiai nereikia tokių automobilių – jai reikia paprasto „liaudiško automobilio“, kurį kiekvienas gali įsigyti“. Šio nurodymo įgyvendinimu užsiėmė daktaras Porsche, o parodinis roadsteris, su kerzinių batų antspaudais ant sėdynių, papuolė į privačias rankas.

Kas buvo šio „MB 500K“ roadsterio savininkas, šiandien nežinoma. Nors visai įmanoma, kad tai buvo ne savininkas, o savininkė! Puse lūpų buvo kalbama, jog tai Sara Leanderr – tuo metu buvusi A. Hitlerio meiluže. Manoma, kad fiureris būtent jai padovanojo šį „MB-500K“. Gali būti, kad tai tas pats roadsteris, kuris po trejų metų pasirodė filme „Der Blaufuchs“ kartu S. Leander.

Trofėjinė Vokietija.

….vėliau sekė masinis išvežimas. Iš Vokietijos į Tarybų Sąjungą. Kaip karo trofėjus, rusai masiškai gabeno automobilius, motociklus ir kitą techniką. Kokie kariniai vadovai važinėjo Tarybų Sąjungos keliais su šiuo „MB-500K“ nėra žinoma.

1960-ųjų pabaigoje automobilis „išplaukė“ Estijoje, Tartu mieste. Tuo metu šio „MB-500K“ savininkas buvo vokiečių kilmės estas Briekel. Šis automobilis pas jį pateko iš tuometinio Leningrado. Briekel visą savo gyvenimą dirbo sunkvežimių ir autobusų vairuotoju, todėl techniką mėgo. Be minėto roadsterio jis dar turėjo ir „HORCH-830BL“. Tiesa, automobilius jis mėgo savaip – kaip vairuotojas. Pirmiausiai jis „MB“ perdažė. Vietoje originalios pilkai-žydros spalvos automobilis tapo raudonas, o norėdamas papuošti – sparnus nudažė juodai. Kad būtų patogiau su priekaba vežti malkas Briekel’is roadster’iui privirino „farkopą“….

senovinių automobilių paradas prie Tartu 1972 m.

(TSRS tuo metu senovinių automobilių klubų dar nebuvo )

Briekel su „patobulintu“ „MB-500K“ veža malkas

Būtent tokį apleistą MB-500K 1967 m. ir aptiko rygietis restauratorius Juris Telševskis (kolegų rate žinomas Džovanio vardu). Kai tik jis pamatė šį automobilį – neteko ramybės. Net aštuonerius metus jis įkalbinėjo šeimininką parduoti „MB-500K“, apsilankydavo pas Briekelį kartą per pusmetį, bet šeimininkas nesileisdavo į kalbas. Vieno tokio vizito metu senukas Briekelis nusileido ir numodamas ranka pasakė: „jis tavo – pirk“. Per dvi dienas Džovanis pardavė savo „JAGUAR SS100“, pasiskolino dar pinigų ir nusipirko šį „MB-500K“. Iki Rygos „Mercedes Benz“ atvažiavo savo eiga. Šį automobilį Juris T. restauravo beveik metus. Jam teko pačiam šlifuoti švaistiklinius kakliukus, nes variklis „užkalė“ prie pat Rygos. Jis rado ir nusipirko originalius žibintus, ant bugelio sumontavo ikikarinius ženklus, o vidurį puošė prieškarinės Latvijos Autoklubo rombas. Automobilį perdažė ryškiai raudona spalva. Juris skubėjo sutvarkyti „MB-500K“ pirmajam Rygos senovinių automobilių paradui, kuris įvyko 1975 m., bet visko nesuspėjo: sėdynes teko siūti paskutinę naktį prieš pat sąskrydį, ratų gaubtų taip ir nespėjo rasti. Tačiau automobilis, išvažiavęs į paradą pirmą kartą ir be visos tos kosmetikos, atrodė nepakartojamai – taikliai šį automobilį įvardino maskvietis Artur Lieštin, besiverčiantis senoviniais automobiliais. Jis ir tapo nauju šio vienetinio „MB-500K“ savininku.

Juris Telševskis su žmona Rygos sąskrydyje

„Kada aš nusipirkau šį MB-500K iškart supratau, kad aš būsiu lyg balne“ – prisimena tas dienas Džovanis. Tokio roadsterio niekas neturėjo, ir kitiems beliko tik pavydėti šio MB-500K.

Juris ir dabar stebisi, kaip Artūrui pasisekė jį įkalbėti atsisveikinti su „penkišimtuoju K“. A. Lieštin buvo daug girdėjęs apie šį automobilį. Kažkada jis irgi buvo apsilankęs pas Bierkelį, bet pastarasis tuomet atsisakė automobilį parduoti. Šį kartą jis buvo atkaklesnis, teikė įvairiausius pasiūlymus, kol galų gale pasakė: „Jei nenori parduoti – tada keičiamės“. Artūras Juriui Telševskiui mainais pasiūlė retą „Bentley 4 1/4Litre“ su „Erdmann und Rossi“ kėbulu (vėliau šis automobilis sudegė kartu su garažu maždaug apie 1984 metus). Po to siūlė Mussolinio sūnaus „Alfa Romeo 6C2500“ ir netgi roadsterį „HORCH 930V“ su „Glaeser“ kėbulu (jų buvo pagaminta tik 30 vienetų. Vėliau pastarasis automobilis vis tiek atkeliavo į Rygą, o 1990-1991 m. atsidūrė Amerikoje pas kolekcionierių Paul Karassik).

Kadras iš filmo „Der Blaufuchs“ (žydroji lapė). Šis filmas ekranuose pasirodė 1938m. Tai paprasta romantinė komedija, su to meto garsiomis kino žvaigždėmis Tiebor Warri ir Sara Leander. Tačiau šiame filme yra vienas neįtikėtinas dalykas: pagrindinis filmo herojus – lakūnas, kuris gundė S. Leander, važinėjo su „Mercedes Benz 500K“ roadster’iu. Šis automobilis, kuris buvo pagamintas vienu egzemplioriumi, kokiu tai būdu pateko į režisieriaus Viktoro Turzanskio filmavimo aikštelę. Kaip tai atsitiko, šiandien tikriausiai niekas nepapasakos. Tuo metu filmui reklamuoti buvo išleisti specialūs atvirukai, kuriuose matyti šis „MB-500K“, kuris beje taip pat pateko ir į kino žurnalo viršelį …

Toks didelis noras įsigyti „penkišimtajį“ buvo suprantamas: kitaip nei kiti senovinės automobilių technikos entuziastai, A. Lieštin’as žinojo tikrąją „kompresorinių mersedesų“ kainą. Dar prieš tai (1967 m.) jis pardavė vieną iš savo „Mercedes Benz 540K“ švedų žurnalistui Alf’ui Jahansen’ui (apie tai, kaip švedas jį išsivežė, buvo rašoma to meto spaudoje) už 140 000 dolerių. Aišku, iškart kyla klausimas: kaip jo (A.Lieštin’o) neareštavo pagal 88 straipsnį už valiutines operacijas? Ogi labai paprastai – pinigai buvo pervesti į A. Lieštin’o brolio, kuris buvo emigravęs į Izraelį, sąskaitą. Pats Artūras irgi ruošėsi praleisti likusias savo gyvenimo dienas istorinėje tėvynėje ir veikiausiai ne skurde.
Taigi vienu metu J.Telševskis palūžo ir sutiko pasikeisti „MB-500K“ į …. BMW-327 (kitais šaltiniais remiantis į BMW-328).
Iš Jurijaus prisiminimų: „… sėkmingas tada buvo laikas. Jaunystė – apskritai linksmas reikalas. Mes su draugais mėgome visokią techniką ir keitėmės automobiliais kaip degtukų dėžutėmis“… Jo gyvenime buvo daug unikalių automobilių, nes jo pajamos jam leido tai daryti – Juris tada dirbo barmenu viename Rygos restoranų. Pinigų jis visada turėjo pakankamai, įvairiausių gėrimų jis galėjo gauti bet kuriuo dienos ar nakties metu ir turėjo daug draugų… „Automobiliais mes važinėdavome po senąją Rygą skersai ir išilgai, taip pat visu pajūriu, nes tuo metu nebuvo nei sienų, nei muitinių. Paprasčiausiai palikdavome nakčiai automobilius su atvirais stogais gatvėje. Netgi salone palikdavome daiktus… ne tik nenusukinėdavo emblemų – apskritai nieko neimdavo …“,- prisimena J. Telševskis. Tuo metu jis nei kiek nesigailėjo padaręs šį sandėrį: „MB-500K buvo „traktorinis“ važiavimui sunkus automobilis, o jam norėjosi kažko lengvo ir greito. Ir tik vėliau, kada pamatė atvirukus su kadrais iš filmo, Juris galų gale suprato, kokį jis automobilį pametė….

Artūras Lieštinas „Mercedes Benz 500K“ atvarė į Maskvą. Su juo truputėli pasivažinėjo, šiek tiek sukomplektavo ir pradėjo ieškoti pirkėjo. Automobilio per daug nereklamavo ir todėl, kada vieną 1976 metų rugpjūčio mėnesio dieną nutarė nuvažiuoti į senovinių automobilių klubo (CAMC) susirinkimą, roadsterį pastatė savo draugo Aleksandro Lomakovo garaže Chlebozavodsko „pereulke“, o su Aleksandru nuvažiavo į klubą, kuris tada buvo įsikūręs Leningradskij prospekte. Kada sugrįžo pasiimti automobilio iš garažo, tai aptiko, kad spynos nupjautos, o „Mercedes Benz 500K“ garaže nėra. Draugai labai susipyko, nes A. Lieštinas įtarė, kad apie tai draugas nurodė vagims. Į miliciją savininkas nesikreipė, nes gyveno pusiau pogrindinį gyvenimą ir nenorėjo be reikalo „šviestis“. Kas nuvarė šį automobilį, ir kur jį nuvarė – iki šiol nėra žinoma.

Vyresnio amžiaus žmonės kalba apie kažkokią mistišką žydų šeimą, kuri emigruodama į Izraelį su visa savo manta išsivežė ir šį automobilį. Tuo metu į Izraelį važiuodavo ne tiesiai, o per kurią nors tarpinę šalį. Tarsi iš pradžių roadsteris atsidūrė Romoje, o vėliau JAV.
Pagal kitą versiją: „tą pačią dieną įkėlė į „furą“ ir šis „MB 500K“ sugrįžo atgal į Baltijos šalis. Paskutinė versija yra įtikinamesnė, nes A.Lieštinas 80-ųjų vyko keletą kartų vyko į Rygą, kad atiduotų „MB-500K“ dokumentus ir gautų savo rankpinigius.

Latvijoje yra pasakojama kur kas įdomesnė istorija apie šio roadsterio dingimą iš Maskvos: vienu žodžiu, 1976 m. buvo dar gyvas režisierius Viktor Truzanskij ir galėjo nufilmuoti dar vieną filmą su tuo pačiu „Mercedes Benz 500K“. Ši versija nepretenduoja į tikrą tiesą, bet ji labiausiai panaši. Jos naudai kalba ir tas avantiūrinio-romantinio herojaus būdas, kokiu jaunystėje buvo jau pažįstamas Džovanis.

Rygoje mažai kas tiki apie keitimą „MB-500K“ į „BMW 327“ – per daug nelygūs mainai.

Dar viena istorija išgirsta Rygoje apie šių automobilių keitimą: A. Lieštinas žadėjo ne vieną „BMW 327“, o du, ir priemoką dar per penkis tūkstančius rublių, – už tokią sumą galima tada buvo nusipirkti butą Rygoje. Iš viso Džovanis gavo tik vieną „BMW 327“ ir tai „sudrožtą“, ją ilgai teko restauruoti, o antrojo „BMW327“ ir pinigų A. Lieštin’as atiduoti ir nesiruošė. Įžeistas „geležinių žirgų“ riteris nutarė atsiimti savo automobilį ir taip atstatyti teisybę. Nors tie, kurie pažinojo A. Lieštiną tvirtina, kad jis taip pasielgti negalėjo, taigi vagystės motyvai yra kiti.
Dar viena versija: galbūt Džovanis atvažiavo į Maskvą, ir kol A. Lieštinas buvo susirinkime CAMC’e, jis nupiovė spynas, sėdo už vairo ir išvyko į Rygą. Tiesioginėje autostradoje galima buvo įjungti kompresorių ir Džovanis dar iki nakties buvo Rygoje. Tą pačią naktį automobilį jis patikimai paslėpė. Ir tik „perestroikos“ metais Džovanis galėjo atsikratyti savo svarbiausios gyvenimo paslapties – parduoti automobilį garsiam latvių restauratoriui Olger’tui Orleans’ui – jam tikriausiai Artur ir vežė dokumentus.

Tai visos istorijos, girdėtos iš senbuvių Latvijoje, Rygoje, bet jos visos apgaubtos apkalbomis ir legendomis. Tik 1988 m. „penkišimtasis“ iškilo Amerikoje. Ten jį restauravo amerikiečių restauratorius Maikl Fennel, po trejų metų, 1991 m., „MB-500K“ jau dalyvavo elegancijos konkurse Pebble Beach. JAV šis automobilis tapo daugelio renginių žvaigžde. 1999 m. jis gavo pirmąjį prizą CCCA Grand Classic, tais pačiais metais tapo „Geriausias savo klasėje“ elegancijos konkurse Jacht klube Lakewood, o 2000 m. pripažintas elegantiškiausiu automobiliu „Amelia Island Concours“. 2002 m. apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago: Pirmas prizas „May Grand Classic“, žiūrovų simpatijų prizas „CCCA Grand Experience“, pirmas prizas tarp lyderių „Grand Classic“ ir „Labiausiai pasisekusiu Mercedes Benz“ konkurse Meadow Brook Hall…

2005 m. šis automobilis buvo šmėstelėjęs biuro „Blackhawk Collection“ internetiniame puslapyje ir vėl dingo pakeisdamas savininką. Susitarimo suma nėra skelbiama, bet kolekciniai automobiliai tokios klasės aukciono kainoraštyje siekia dviejų-trijų milijonų kainą…

Nuotraukos jau Amerikoje

Jau senai mirė Briekkel’is, likus kelioms dienoms iki naujojo tūkstantmečio anapilin iškeliavo Artur Lieštin. „MB-500K“ buvo jo paskutinis antikvarinis automobilis – daugiau senovine technika jis neužsiiminėjo. Jis nusipirko jachtą ir ėmėsi supirkinėti vokiškus radijo aparatus. Jis taip ir neišvyko į Pažadėtąją žemę gyventi ir iki savo gyvenimo pabaigos gyveno mažame savo butelyje Tusino mikrorajone. Prieš mirtį jis surinko visų savo automobilių nuotraukas ir padarė koliažą, kurio centre įdėjo užrašą su savo nuotrauka „Artur Liestin pridėjo savo ranką“.

Prisimena savo „raudonąjį MB“ ir Džovanis, iki jo keitęs visus savo turėtus. Tačiau šiandien jis jau neturi nieko – tik prisiminimus, kuriuos vakarais palieka ant popieriaus lapo. Iš tų lapų su prisiminimais turi gimti knyga apie Jurio Telševskio gyvenimą ir jo automobilius. „Aš turėjau keletą kompresorinių MB, bet „raudonas“ buvo geriausias.“Dėti tašką šio „Mercedes Benz 500K“ istorijoje dar anksti. J. Telševskis, pamatęs šiuolaikines nuotraukas aukciono kataloge, savo roadster’io neatpažįsta. Apie tai, kad JAV esantis „MB 500K“ yra ne originalas, kalba ir kiti žmonės, kurie prisimena laikus, kai šis roadster’is buvo Džovanio arba A. Lieštino… Reiškia, jis vėl dingo iš oldtaimeristų horizonto, kad kur nors netikėtai „iškiltų“ …..