Pirmą kartą kompresorinis „MB-500K“ buvo pristatytas publikai Berlyno automobilių parodoje 1935 m. vasario mėnesį. Kai vadą palydėjo iki šio „MB“, jis išdidžiai pastebėjo: „Penkišimtojo sparnai – bangos, kurias perskrodė pleišto formos radiatorius, o chromuoti išmetimo vamzdžiai – tai vandens srovės ištekančios iš galingojo laivo inkarų angų…“. Legenda sako, kad kitoje parodoje, kurią savo apsilankymu pagerbė reichkancleris, jis jau nebebuvo pakerėtas „MB-500K“.
Apžiūrėjęs su savo svita Štutgarto koncerno ekspoziciją, A.Hitleris užšoko su kerziniais batais ant to paties „MB-500K“ roadsterio (durų šis kėbulas neturėjo) sėdynės ir, kaip dera vadui, pareiškė apie būsimą Vokietijos automobilizaciją. „Vokietijos liaudžiai nereikia tokių automobilių – jai reikia paprasto „liaudiško automobilio“, kurį kiekvienas gali įsigyti“. Šio nurodymo įgyvendinimu užsiėmė daktaras Porsche, o parodinis roadsteris, su kerzinių batų antspaudais ant sėdynių, papuolė į privačias rankas.
Briekel su „patobulintu“ „MB-500K“ veža malkas
Juris ir dabar stebisi, kaip Artūrui pasisekė jį įkalbėti atsisveikinti su „penkišimtuoju K“. A. Lieštin buvo daug girdėjęs apie šį automobilį. Kažkada jis irgi buvo apsilankęs pas Bierkelį, bet pastarasis tuomet atsisakė automobilį parduoti. Šį kartą jis buvo atkaklesnis, teikė įvairiausius pasiūlymus, kol galų gale pasakė: „Jei nenori parduoti – tada keičiamės“. Artūras Juriui Telševskiui mainais pasiūlė retą „Bentley 4 1/4Litre“ su „Erdmann und Rossi“ kėbulu (vėliau šis automobilis sudegė kartu su garažu maždaug apie 1984 metus). Po to siūlė Mussolinio sūnaus „Alfa Romeo 6C2500“ ir netgi roadsterį „HORCH 930V“ su „Glaeser“ kėbulu (jų buvo pagaminta tik 30 vienetų. Vėliau pastarasis automobilis vis tiek atkeliavo į Rygą, o 1990-1991 m. atsidūrė Amerikoje pas kolekcionierių Paul Karassik).
Kadras iš filmo „Der Blaufuchs“ (žydroji lapė). Šis filmas ekranuose pasirodė 1938m. Tai paprasta romantinė komedija, su to meto garsiomis kino žvaigždėmis Tiebor Warri ir Sara Leander. Tačiau šiame filme yra vienas neįtikėtinas dalykas: pagrindinis filmo herojus – lakūnas, kuris gundė S. Leander, važinėjo su „Mercedes Benz 500K“ roadster’iu. Šis automobilis, kuris buvo pagamintas vienu egzemplioriumi, kokiu tai būdu pateko į režisieriaus Viktoro Turzanskio filmavimo aikštelę. Kaip tai atsitiko, šiandien tikriausiai niekas nepapasakos. Tuo metu filmui reklamuoti buvo išleisti specialūs atvirukai, kuriuose matyti šis „MB-500K“, kuris beje taip pat pateko ir į kino žurnalo viršelį …
Toks didelis noras įsigyti „penkišimtajį“ buvo suprantamas: kitaip nei kiti senovinės automobilių technikos entuziastai, A. Lieštin’as žinojo tikrąją „kompresorinių mersedesų“ kainą. Dar prieš tai (1967 m.) jis pardavė vieną iš savo „Mercedes Benz 540K“ švedų žurnalistui Alf’ui Jahansen’ui (apie tai, kaip švedas jį išsivežė, buvo rašoma to meto spaudoje) už 140 000 dolerių. Aišku, iškart kyla klausimas: kaip jo (A.Lieštin’o) neareštavo pagal 88 straipsnį už valiutines operacijas? Ogi labai paprastai – pinigai buvo pervesti į A. Lieštin’o brolio, kuris buvo emigravęs į Izraelį, sąskaitą. Pats Artūras irgi ruošėsi praleisti likusias savo gyvenimo dienas istorinėje tėvynėje ir veikiausiai ne skurde. Taigi vienu metu J.Telševskis palūžo ir sutiko pasikeisti „MB-500K“ į …. BMW-327 (kitais šaltiniais remiantis į BMW-328). Iš Jurijaus prisiminimų: „… sėkmingas tada buvo laikas. Jaunystė – apskritai linksmas reikalas. Mes su draugais mėgome visokią techniką ir keitėmės automobiliais kaip degtukų dėžutėmis“… Jo gyvenime buvo daug unikalių automobilių, nes jo pajamos jam leido tai daryti – Juris tada dirbo barmenu viename Rygos restoranų. Pinigų jis visada turėjo pakankamai, įvairiausių gėrimų jis galėjo gauti bet kuriuo dienos ar nakties metu ir turėjo daug draugų… „Automobiliais mes važinėdavome po senąją Rygą skersai ir išilgai, taip pat visu pajūriu, nes tuo metu nebuvo nei sienų, nei muitinių. Paprasčiausiai palikdavome nakčiai automobilius su atvirais stogais gatvėje. Netgi salone palikdavome daiktus… ne tik nenusukinėdavo emblemų – apskritai nieko neimdavo …“,- prisimena J. Telševskis. Tuo metu jis nei kiek nesigailėjo padaręs šį sandėrį: „MB-500K buvo „traktorinis“ važiavimui sunkus automobilis, o jam norėjosi kažko lengvo ir greito. Ir tik vėliau, kada pamatė atvirukus su kadrais iš filmo, Juris galų gale suprato, kokį jis automobilį pametė….