Utenos autobusų parkui – 25

by Lina | 21 balandžio, 2017 4:14 am

Utenos autotransporto ūkis (nuo 1958 m. ATK, nuo 1972 m. ATĮ) įkurtas 1954-aisiais. Pirmieji autobusai KAG-3 gauti 1959 m. Keleiviai buvo vežami į Dusetas, Tauragnus, Užpalius. 1960 m. įsigyti patogesni ir talpesni autobusai LAZ, kurie kursavo į Vilnių, Rokiškį, Švenčionis. 1962-aisiais mieste pradėjo kursuoti autobusai PAZ. Gauti pirmieji lengvieji automobiliai taksi.

1965 m. pradėta eksploatuoti nauja autobusų stotis, kuri tuo metu buvo viena didesnių ir modernesnių respublikoje, nes pastatyta pagal individualų projektą. Jos statyba rėmė tuometinis ministras V. Martinaitis, atstovavęs Utenai Lietuvos Aukščiausioje Taryboje.

Augant miestui, didėjo ne tik krovininių automobilių, bet ir autobusų poreikis. Vien miesto autobusų maršrutams aptarnauti turėjome 25 autobusus IKARUS. Mokymo kombinato Utenos filiale buvo rrengiami C ir D kategorijų vairuotojai, keliama jų kvalifikacija. Tai palengvino įmonei apsirūpinti vairuotojų kadrais. Autobusų vairuotojai ir konduktorės aprengiami uniforminiais kostiumais.

Kolektyve buvo gerbiami darbo veteranai: vairuotojai V. Balys, S. Čižas, V. Kavoliukas, V. Adamauskas, L. Arulis, V. Merkys, J. Rimeikis, remonto darbininkai Z. Gaidys. V. Gecevičius, D. Grigaliūnienė, P. Žala, konduktorės E. Aminova, A. Barkutė, B. Čeponytė, A. Verikienė, tarnautojai J. Indrašius, A. Krupeckienė, G. Lilionienė, D. Miškinienė, A. Narkūnas, O. Repšienė, V. Sunklodienė, A. Suščenovienė, R. Tursa.

Pirmas rimtas išbandymas autobusų vairuotojams buvo maldininkų išvyka į Lomžą (Lenkija), kur buvo atvykęs popiežius. Pagal A. Kelevišienės (Zarasų ekskursijos biuras) ir „Minituro“ užsakymus pradėtos komercinės kelionės į Lenkiją ir NVS šalis.

Irstančios žemės ūkio bendrovės atsisakė vežti kaime gyvenančius mokinius į mokyklas, todėl priemiestinių autobusų maršrutų reisai pradėti derinti prie mokinių pavėžėjimo. Ši tendencija išliko iki šių dienų.

Kovo 11 d. atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Įmonės pradėtos skatinti ieškoti naujų darbo formų, artimų rinkos sąlygoms, nes mažėjo centralizuotas atsarginių detalių, eksploatacinių medžiagų, akumuliatorių, padangų tiekimas. Vien autobusams IKARUS teikimas sumažėjo 2,6 karto.

Mieste pasirodė pirmieji maršrutiniai taksi. Įmonė įstojo į nacionalinę vežėjų automobiliais asociaciją LINAVA.

Esminės permainos prasidėjo 1992-aisiais. Vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, Susisiekimo ministerijos įsakymu buvome įpareigoti paruošti projektą išskaidyti  autoįmonę į dvi įmones: valstybinę akcinę autotransporto įmonę ir valstybinį autobusų parką.

Komisija, vadovaujama direktoriaus A. Semėno, parengė šį projektą, kuriam pritarė Susisiekimo ministerija ir rajono savivaldybė. Rajono tarybos sesijoje išklausyta direktoriaus informacija apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl įmonės išskaidymo į dvi savarankiškas įmones įgyvendinimą. Šio nutarimo esmę ne visai suprato dalis rajono vadovų ir tarybos narių. Siūlyta krovininį autotransportą iškelti į Pramonės rajoną, sumažinti reisų skaičių maršrutuose, kad nereikėtų skirti dotacijų iš rajono biudžeto. Įvertinę situaciją ir pasitarę su Susisiekimo ministerijos vadovybe, supratome, kad gamybinės bazės perkėlimas į Pramonės rajoną nerealus.

Parengto projekto įgyvendinimui priešinosi grupė įmonės darbininkų sąjungos narių, kurių nuomone, buvo nuskriaustas krovininis autotransportas, nes neteko dalies svarbių cechų ir pagalbinių patalpų. Gyvenimas parodė, kad projektas buvo paruoštas atsižvelgiant ne į tuometinę situaciją, o į abiejų įmonių perspektyvą. Valstybinė akcinė autotransporto įmonė, keitusi pavadinimą į AB „Utenos autopaslaugos“, po to į UAB „Transorloja“, nebeegzistuoja. Autobusų parkas, nors ir girgždėdamas, „rieda“ toliau.

Autobusų parkas buvo perduotas rajono savivaldybei, kuriai tai buvo papildomas rūpestis. Krovininis autotransportas buvo paleistas į rinką „laisvai plaukioti“. Laukti pagalbos ir nurodymų nederėjo, investicijų – taip pat. Kur po keleto metų „nuplaukė“ valstybinė akcinė autotransporto įmonė (ne kartą keitusi pavadinimą), turėjusi 316 darbuotojų, 202 krovinines autotransporto priemones ir 11 lengvųjų taksi? Prieš įmonės išskaidymą atlikta darbuotojų apklausa: kaip įsivaizduoja išskaidytų įmonių ateitį, parodė, kad dauguma darbuotojų neįvertino aršios konkurencijos krovinių vežimo versle pereinant iš planinės ekonomikos į laisvą rinką. Vien Utenoje tuo metu krovinius vežė UAB „Utenos autotransportas“, UAB „Autopervežimai“, UAB „Utenos autopervežimai“ ir UAB „Riedvė“ automobiliai.

1992 m. gegužės 1 d. valstybinis autobusų parkas pradėjo savarankišką veiklą

Po įmonės išskaidymo valstybiniame autobusų parke dirbo 229 darbuotojai. Įmonė turėjo 77 PAZ, LAZ, IKARUS autobusus, iš kurių tik trečdalis buvo su dyzeliniais varikliais. Seni, susidėvėję autobusai laipsniškai buvo nurašomi ir keičiami į Vakarų Europoje pagamintais naudotais, bet dar neblogais DAF, LEYLAND, MAN, MERCEDES BENZ, SETRA, VOLVO ir kt. autobusais. Be to, buvo nupirkti nauji autobusai PAZ, KAROSA, IVECO ir TEMSA.

Įdiegtas verslo licencijavimas. Įmonė viena pirmųjų respublikoje įgijo licencijas aptarnauti vietinio, tolimojo ir tarptautinio  susisiekimo maršrutus.

Domėtasi vokiečių Muhlfeldo įmonių grupės, latvių Daugpilio, Jekabpilio, Jelgavos autobusų parkų darbo patirtimi: remonto darbų organizavimo, darbų (specialybių) gretinimo, parkų atnaujinimo, autobusų parkų ir savivaldybių bendradarbiavimo srityse.

Asociacija LINAVA organizavo bendrovių vadovų ir specialistų mokymus VFR Žemutinės Saksonijos vadybos akademijoje. Kėlė kvalifikaciją direktorius A. Semėnas, autobusų stoties viršininkė G. Lilionienė, dispečerė A. Suščenovienė. Buvome supažindinti su VFR visuomeninio keleivinio transporto darbo patirtimi, Europos Sąjungos reikalavimais, kas buvo ypač aktualu, nes Lietuva ruošėsi įstoti į ES.

Respublikos autobusų parkų problemos ne kartą svarstytos Susisiekimo ministerijoje, asociacijoje LINAVA, regionų autobusų parkų vadovų pasitarimuose. Rajono savivaldybė, siekdama pritraukti privačius vežėjus, skelbė konkursus naujiems miesto maršrutams aptarnauti. Praktiškai konkursus laimėję privatūs vežėjai po kelių mėnesių atsisakė juos aptarnauti, tačiau esamiems, autobusų parko aptarnaujamiems maršrutams, labai pakenkė.

Naudodamiesi įstatymų netobulumu ir kontrolės stoka, nelegalūs vežėjai pradėjo aktyvią „veiklą“ Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, kituose miestuose, taip pat ir Utenoje.

Prieš 18 metų nupirkti 8 nauji autobusai PAZ, kurie dėl lėšų stokos nepakeičiami naujesniais ir toliau veža keleivius mieste ir priemiestyje.

2001-2003 m. vyko karštos diskusijos ne tik spaudoje, bet ir kabinetuose dėl naujos autobusų stoties. Savivaldybė derėjosi su galimais investuotojais UAB „Vilniau prekybos nekilnojamas turtas“, UAB SAVY, UAB HAKONLITA ir kt. Tuo laikotarpiu pasikeitė rajono vadovybė. Ne paslaptis, kad tai buvo susiję su investuotojų paieška ir verslininkų interesais. Svarstytas variantas perkelti autobusų stotį į K. Donelaičio gatvės galą. Neigiamas dalies rajono politikų, verslininkų ir ypač K. Donelaičio gatvės gyventojų požiūris į autobusų stoties perkėlimą, užsitęsę teismai ir gamtosauginių reikalavimų nagrinėjimas (oro užteršimo tyrimai, aptarimai ir pan.) sutrukdė galutiniam sprendimui ir galimi investuotojai atsisakė ką nors statyti miesto centre.

Atsiradus naujam, palankesnes sąlygas pasiūliusiam investuotojui Kauno UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, senoji autobusų stotis parduota šiam investuotojui ir buvo sparčiai ruošiama dokumentacija autobusų stoties ir komercinės paskirties objektui (parduotuvei) statyti. Už investuotojo pinigus rekonstruota J. Basanavičiaus-Kauno-K. Donelaičio gatvių sankryža, sutvarkyta teritorija šalia autobusų  stoties ir  PC „Senukai“.

2004 m. pradėta eksploatuoti naujoji autobusų stotis, užbaigta bendrovės administracinio pastato rekonstrukcija.

Iš savivaldybės pavaldumo (valdė pasitikėjimo teise) perduota bendrovei  10 VOLVO autobusų, kuriuos rajono savivaldybė gavo kaip labdarą iš Norvegijos. Konkursą naujam autobusui TEMSA SAFARI pirkti laimėjo Kauno UAB „Kautra“. Bendrovės naujas autobusas TEMSA SAFARI buvo eksponuojamas Vilniuje parodoje ALT2005. Autobusui buvo įteiktas sertifikatas, kad jis atitinka 4 žvaigždučių turistinio liukso autobuso kategorijos reikalavimams. Tuomet tai buvo vienintelis aukščiausios klasės autobusas Utenos apskrityje. Šis autobusas vežė keleivius ne tik reguliariais maršrutais, bet ir užsakomuosiais reisais Lietuvoje ir už jos ribų.

Naujo autobuso IVECO pirmos rimtos kelionės buvo su Utenos verslininkais į Pskovą (Rusijos Federacija) ir su jaunimo mokyklos šokėjomis į Sevastopolį (Krymas).

Įdiegta automatinė kuro išdavimo kolonėlė su kompiuterine programa.

Parduota Minčios poilsio bazė, veikusi daugiau kaip 40 metų, nes baigėsi žemės nuomos sutartis, o žemės savininkas nesutiko jos pratęsti.

2009 m. pasikeitė autobusų parko direktorius. Juo tapo vyr. mechanikas Virginijus Treinys.

Atgaivinta automobilių transporto darbuotojų diena. Ta proga Kėdainiuose surengtose vairuotojų meistriškumo varžybose dalyvavo ir autobusų parko vairuotojų komanda.

Šalia autobusų parko naujas Daugiafunkcis sporto centras pagyvino šios miesto dalies gyvenimą. Atnaujintas buvęs apšiuręs remonto dirbtuvių fasadas, tačiau nėra lėšų gamybinės bazės ir garažo įrangos atnaujinimui.

1992-aisiais parke dirbo 229 darbuotojai, eksploatuoti 77 autobusai. Keleivius jie vežė 10-čia miesto, 46 priemiesčio, 18 tolimojo susisiekimo ir vienu tarptautiniu maršrutu.

2017-aisiais parke dirba 60 darbuotojų, eksploatuojami 39 autobusai, kurie veža keleivius 7 miesto, 40 priemiesčio, 7 tolimojo susisiekimo maršrutais.

1992-2000 m. investicijos sudarė 602 tūkst. eurų, iš jų bendrovės lėšos – 116 tūkst. Įsigyti 28 autobusai: 19 pavažinėtų ir 9 nauji.

2001-2008 m. investicijos sudarė 1095 tūkst. eurų, iš jų bendrovės lėšos – 652 tūkst. Įsigyti 35 autobusai: 33 pavažinėti ir du nauji.

2009-2016 m. investicijos sudarė 271 tūkst. eurų, visos – bendrovės lėšos. Iš viso įsigyti keturi autobusai: vienas pavažinėtas ir trys nauji.

Per 25 metus susiformavo kolektyvas, turintis kvalifikuotus kadrus ir darbo patirtį, nusistovėjo geri darbo santykiai, savos tradicijos, maža kadrų kaita.

Laikas nestovi vietoje. Technika sensta, reikia ja nuolat atnaujinti. Tam reikia ne tik bendrovės vadovybės pastangų, bet ir rajono savivaldybės konkrečios paramos.

 

Albertas Semėnas

(autobusų parko direktorius 1992-2009)

Utenos autobusų parko nuotraukos

 

Source URL: http://ebus.lt/utenos-autobusu-parkui-25/

---