„Vilniaus autobusų” istorija
by admin | 18 liepos, 2010 11:09 am
1945 metų lapkričio 18 d. įkuriama Vilniaus keleivių susisiekimo kontora, kurios autobusų parką sudarė 17 senų suremontuotų trofėjinių (vokiečių armijos paliktų) autobusų: „Opel Blitz”, „Mercedes-Benz”, „Bssing”, „Saurer”, „Magirus”, taip pat žmonių vežimui pritaikytos „tritonės” – sunkvežimiai ZIS-5, gauti iš rusų kariuomenės. Ši data ir laikoma įmonės įkūrimo data.
1946 m. kovo 13 dieną Vilniuje pradedamas reguliarus keleivių susiekimas: atidaromas pirmas reguliarus maršrutas „Žvėrynas-Geležinkelio stotis”, o netrukus autobusai pradėjo kursuoti dar dviem maršrutais.
Pirmoji bazė buvo Ukmergės g. 1. Vėliau, 1948 m., ji persikėlė į Savanorių alėją 20 (vėliau – Raudonosios Armijos pr. 4, nes keitėsi pastatų numeracija ir gatvės pavadinimas), o mašinos buvo remontuojamos primityviose dirbtuvėse Ukmergės gatvėje.
1948 metų pabaigoje organizuotos šešios miesto ir keturios priemiesčio susisiekimo linijos, kurių bendras ilgis – 290 kilometrų. 1950 m. sostinėje jau veikė dešimt autobusų linijų.
1950 m. Vilniaus keleivių susisiekimo kontora turėjo 77 autobusus: 54 nedidelius 18 vietų GAZ 03-30 ir 23 modernius 100 vietų dyzelinius autobusus su elektrine pavara ZIS-154. Mieste kursavo 28 autobusai, likę važinėjo užmiesčio maršrutais. Per metus buvo pervežta 18,2 mln. keleivių.
1953 m. Daukšos gatvėje pradėjo darbą autobusų stotis tarpmiesčio ir priemiesčio maršrutams organizuoti, kuri po metų buvo perkelta į Liepkalnio gatvę.
1958 m. autobusų stotis įrengiama Sodų gatvėje. Tuo metu tarpmiestiniuose maršrutuose dirbo greitaeigiai dyzeliniai ekspresai ZIS-127 ir kiek vėliau gauti LAZ-697, o mieste bei priemiestyje keleivius vežė ZIL-158, LAZ-695 ir mažesni KAG-3 markių autobusai. Iš viso įmonė turėjo 270 autobusų.
1959 metais Vilniaus keleivių susisiekimo kontora pavadinama Vilniaus autobusų parku.
1960 m. Vilniaus autobusų parkas turėjo 335 autobusus.
1964 m. Verkių gatvėje, pastatyta dabartinė autobusų parko gamybinė bazė, galėjusi aptarnauti apie 400 LAZ markės autobusų. Dviejų aukštų administracinis pastatas, degalinė ir gamybinės patalpos užėmė 6,7 ha teritoriją. Gamybinėse patalpose įrengtos srovinės pirmojo techninio ir kasdieninio aptarnavimo linijos, einamojo remonto bei techninio aptarnavimo postai, 100 autobusų dengta aikštelė, pagalbiniai barai.
1965 metais Vilniaus autobusų parkas turėjo 422 autobusus, tarp jų: 301 – LAZ-695, 22 – LAZ-697, 36 – GAZ-652, 19 – ZIL-127.
Iki 1966 m. dalis autobusų dar dirbo su konduktoriais, o nuo 1967 m. masiškai pereita prie autobusų su kasomis.
Sovietų valdžios metais Vilniaus autobusų parkas tapo viena didžiausių autotransporto įmonių Lietuvoje.
1970 m. įmonė turėjo 572 autobusus. Tų pačių metų vasarą Vilniaus autobusų parkas gavo pirmuosius miesto tipo 100 vietų autobusus „Ikarus-556”, pastatyti sandėliai medžiagoms ir padangoms.
1971 m. parkas aptarnavo 33 miesto maršrutus ir juose važinėjo 210 autobusų, priemiesčio ir tarpmiesčio – po 61. Jų visų ilgis – 14 600 km., per metus buvo vežta 100 mln. keleivių, įmonėje dirbo 2200 žmonių.
1972 metais gaunami pirmieji sudvejinti „Ikarus-180” ir tarpmiestiniai minkšti „Ikarus-250”autobusai. Tuo metu įvedami abonementiniai talonai, kurie pradžioje buvo metami į kasos aparatus vietoje kapeikų, kol 1973 metų pabaigoje autobusuose įrengiami komposteriai.
1974 m. pastatyta dabartinė autobusų stotis Sodų g. (autorius Vytautas Brėdikis). Per parą čia atvykdavo ir išvykdavo apie 20 tūkst. keleivių.
Pastačius stotį, organizuotas reguliarus susisiekimas su keturiomis tuometinėmis sovietinėmis respublikomis ir devyniasdešimt trimis miestais. Pirmą kartą šalyje suprojektuota, parengta ir įdiegta automatizuota dispečerinės kontrolės ir keleivių informavimo sistema.
1975 metais Vilniaus autobusų parkas turėjo 636 autobusus, iš kurių kasdien 260 dirbo mieste. „Ikarus” markės autobusai sudarė beveik pusę visų autobusų, iš kurių 65 buvo sudvejinti (triašiai).
1976 metais įmonės kolektyvui suteiktas Aukštos gamybos kultūros ir darbo organizavimo įmonės vardas, o 1977-aisiais ji užėmė pirmąją vietą Sovietų Sąjungos Automobilių transporto ir plentų ministerijos įmonių tarpe bei gavo aukštą valdžios institucijų (Ministrų Tarybos, komunistų partijos, komjaunimo ir profsąjungų) jungtinį apdovanojimą – pereinamąją Raudonąją vėliavą.
1978 m. eismui kontroliuoti pradedamas naudoti indukcinis ryšys.
1979-aisiais įmonė laimėjo pirmąją vietą tarp sovietinių respublikų sostinių ir miestų keleivinio transporto įmonių, o 1980-aisiais įmonė buvo įvertinta tuometinės Lietuvos valdžios ir apdovanota Garbės diplomu bei Atminimo ženklu.
1980 m. pastatyta nauja automatizuota 3-jų linijų autobusų plovykla.
1981 m. parke jau buvo apie 660 autobusų (360 „Ikarus”). Kasdien į miesto maršrutus būdavo išleidžiama apie 230 transporto priemonių, vidutinis intervalas 6-8 min., vidutinis eksploatacinis greitis – apie 23 km/val.. Gamybinė bazė galėjo aptarnauti apie 300 autobusų per parą. Įmonėje dirbo daugiau kaip 2600 žmonių. Stotelėms skelbti autobusuose pradėti montuoti magnetofonai SKIF-303.
1982 m. buvo įrengtas sveikatingumo kompleksas su procedūromis, voniomis, dušais, nedideliu baseinu, sauna.
1983 m. administraciniam korpusui pristatomas trečiasis aukštas, 1984 m. įrengiamos dvi techninių apžiūrų linijos, o 1985 m. garažo patalpoje – skaičiavimo mašinų stotis, autobusų kėbulų-salonų remonto cechas, dažymo-paruošimo patalpa, iš Vokietijos Demokratinės Respublikos nupirkta dažymo kamera.
1986 m. kasdien į aptarnaujamas linijas išvykdavo dirbti 365 autobusai. Įmonė turėjo 40 miesto maršrutų (dirbo 230 autobusų, maršrutų ilgis – 461 km), 91 priemiesčio maršrutą (dirbo 72 autobusai, maršrutų ilgis – 3321 km), 63 tarpmiesčio maršrutus (112 autobusų, 14201 km.).
1989 m. parko teritorija praplečiama dvigubai – iki 16 ha. Vien dirbtuvės užėmė per 3 ha. Per metus buvo pervežama apie 141 mln. keleivių (121 mln. keleivių mieste, 16 mln. – priemiestyje ir 4 mln. – tarpmiestyje). Lietuvai 1990 metais atgavus nepriklausomybę, Vilniaus miesto savivaldybė užmezgė draugiškus ryšius su Norvegijos ir Vokietijos miestų savivaldybėmis. Jos, kaip paramą Vilniaus miestui, pasiūlė nenaujų autobusų.
1991 m. Vilniaus autobusų parkui Oslo (Norvegija) savivaldybė padovanojo 4 MAN SL200 autobusus, Duisburgo (Vokietija) autobusų parkas ir Savivaldybė – vieną autobusą „Mercedes-Benz”, o kitais metais ir antrą tos pačios markės autobusą.
1992 m. Zalcburgo (Austrija) miestas padovanojo keturis naudotus autobusus „Graf” ir „Štift GSLN”.
1992 m. Vyriausybės nutarimu Vilniaus autobusų parkas perduodamas į Vilniaus miesto savivaldybės pavaldumą.
1993-1994 metais savivaldybė leido Vilniaus autobusų parkui pirkti iš Duisburgo tris „Mercedes-Benz 0305”, iš Eseno – dešimt „Mercedes-Benz 0305G” (sudvejinti) ir iš Ziegbergo miesto – tris MAN SL200 markės autobusus.
Tuo laikotarpiu Vilniuje atidaryta daug naujų autobusų maršrutų, juose įrengti kontroliniai punktai. Perėjus prie dispečerinio induktyvinio laidinio ryšio, autobusų eismas mieste valdomas centralizuotai. Tuo metu sostinėje veikė 17 tokių punktų, kontroliavusių 93,8 procentų linijose važinėjusių autobusų. Vilniaus miesto maršrutuose autobusų eismo vidutinis intervalas buvo 6-8 min., o susisiekimo greitis – 22,8 km/val.
1995 metais, priėmus naujus įstatymus, įmonė įregistruojama kaip uždaroji akcinė bendrovė, visos akcijos perduodamos Vilniaus miesto savivaldybei, suteikiamas specialios paskirties įmonės statusas. Nuo tada įmonės oficialus pavadinimas buvo SP UAB Vilniaus autobusų parkas. Tuo metu įmonės balanse buvo registruoti 478 autobusai, kurių du trečdaliai – nusidėvėję, įmonėje dirbo 1843 žmonės.
SP UAB Vilniaus autobusų parkas įsigyja bandomąjį autobusą „Karosa B-741”, o sekančiais metais Vilniaus miesto savivaldybė ir Susisiekimo ministerija nuperka 11 tos pačios markės autobusų.
Nuo 1995-ųjų įmonės veikla yra nuostolinga.
1996 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr.162 SP UAB Vilniaus autobusų parkas reorganizuotas į dvi savarankiškas įmones: SP UAB Vilniaus autobusų parką ir UAB Tolimojo keleivinio transporto kompaniją (TOKS).
Po reorganizacijos iš 1843 dirbančiųjų Vilniaus autobusų parke liko 1334, iš 478 turėtų autobusų -350. Didžioji jų dalis – čekiškos „Karosos”, vengriški „Ikarus”, likusieji – seni vakarietiškų markių autobusai „Mercedes-Benz”, „VOLVO”, „Scania”, MAN. Įmonėje dar buvo ir ukrainietiškų LAZ, tačiau jie keleivių jau nebevežiojo ir stovėjo nenaudojami.
TOKS atiteko autobusų stotis, tarpmiestinio tipo autobusai, buvęs sveikatingumo kompleksas, dalis įmonės teritorijos, sandėlių, valymo įrenginių ir gamybinių patalpų.
Po reorganizacijos pagrindine įmonės veikla tapo keleivių vežimas reguliariais miesto maršrutais. Be pagrindinės veiklos, įmonė teikė ir kitas paslaugas: autobusų ir autofurgonų plovimas, jų techninė priežiūra, remontas, autorizuota autobusų „Karosa” techninė priežiūra, prekyba agregatais ir atsarginėmis dalimis.
Streikas. 1998-1999 metais SP UAB Vilniaus autobusų parko aptarnaujamų maršrutų skaičius ženkliai sumažėjo. Sumažėjo ir vairuotojų darbo užmokestis, be to, jis nuolat 1-2 mėnesius vėlavo.
Dėl šių priežasčių 2000 m. gegužės 18 d. įvyko visuotinis autobusų bei troleibusų vairuotojų streikas, paralyžiavęs eismą mieste. Streiko išvakarėse dalis autobusų buvo palikta kitos įmonės teritorijoje – administracija tikėjosi pakeisti streikuojančius vairuotojus kitais, tačiau streiko dieną į sostinės gatves išvažiavo tik 10 autobusų iš 220.
2002-jų metų pabaigoje įmonėje buvo 947 darbuotojai, bendrovė turėjo 11 markių 26 modelių 275 autobusus.
2003 metų pradžioje, atsisakant specialiosios paskirties įmonės statuso, tuo pačiu savivaldybė nutarė pakeisti ir iš sovietinių laikų paveldėtą Vilniaus autobusų parko pavadinimą į UAB „Vilniaus autobusai”.
2003 metų viduryje UAB „Vilniaus autobusai” gavo 14 naujų žemagrindžių Mercedes Benz markės autobusų: 4 mažesnius 9,5 metrų ilgio ir 45 vietų CITO bei 10 standartinio ilgio 85 vietų CITARO. Tai pirmieji nauji autobusai po 4 metų pertraukos.
2004 metais bendrovė su konkurso nugalėtoju „VOLVO Bus Corporation” 2004-05-14 sudarė sutartį dėl 90vnt. VOLVO, markės naujų autobusų pirkimo. VOLVO Bus Corporation įsipareigojo pagaminti ir bendrovei per 3 metus kasmet parduoti po 30 (20vnt. – 12m. ir 10vnt. – sudvejintų 18m.) autobusų. Tai leis atnaujinti trečdalį autobusų parko.
2005 metais Vilniaus miesto gatvėmis jau važiuoja 60 City Bus VOLVO 7700 (40vnt. trumpų – 12 metrų ir 20vnt. ilgų – 18 metrų) markės naujų modernių autobusų.
Source URL: http://ebus.lt/vilniaus-autobusq-istorija/