Vilniaus autobusų eismo istorija: 1964-ieji

by Lina | 12 spalio, 2020 4:24 am

Pagrindinis įvykis parko gyvenime 1964-aisiais – tai įkurtuvės naujame garaže, Verkių g. 52.

Iškart po Naujų metų sausio 2 d. laikraštyje „Vakarinės naujienos” pasirodė žinutė:

„GARAŽAS 400 MAŠINŲ” – Vilniaus autobusų garažas – viena svarbiausių 1963 metų statybų. Dabar jis jau užbaigtas. Dideliame vieno aukšto pastate galima laikyti 400 mašinų. Jo plotas 28 tūkstančiai kvadratinių metrų. Garaže yra remonto salė, plovimo skyrius, dirbtuvės, įvairios buitinės patalpos, statyboje panaudota naujų konstrukcijų.”(kalba netaisyta)

Praėjus lygiai pusantro mėnesio nuo pirmosios žinutės, „Vakarinėse naujienose“, tame pačiame laikraštyje pasirodė reportažas „Stambiausias Pabaltyjyje”. Iš šio reportažo galima spręsti, kokias darbo sąlygas turėjo darbuotojai sename garaže, ir kokį pamatė naują garažą.

„Buvo dienos, kai garaže tekdavo skelbti aliarmą. Šaltomis dienomis dešimtys žmonių ruošė autobusus rytiniame reisams. Visą naktį motorai buvo šildomi, nes mašinos stovėjo po atviru dangumi.

– Ir vis dėl to, – pasakoja vairuotojas Juozas Rančys, – kartais  atėjęs ryte, rasdavau autobusą neparuoštą reisui. Į liniją tekdavo išvažiuoti pavėluotai. Keleiviai būdavo nepatenkinti.

Juozas rodo gražų pastatą iš betono ir stiklo.

– O štai neseniai šventėme įkurtuvės. Beveik 250 autobusų gavo pastogę. Kiek vairuotojų dabar galės dirbti naudingą darbą. O juk sename garaže 60 vairuotojų turėjo šildyti motorų žiemos metu.

Autobusas įvažiuoja į garažą. Patalpos erdvios, šviesios – garažas stambiausias Pabaltyjyje. Jo plotas– 22 tūkstančiai kvadratinių metrų.

Priėjęs budintis mechanikas prie autobuso paklausia vairuotojo, kaip pavyko reisas. Vairuotojas atsako, kad viskas tvarkoje, kad galima autobusą plauti. Vasario mėnesį autobusų parke buvo daugiau kaip 400 autobusų. Senus pakeitė nauji, šilti su patogiomis vietomis keleiviams Lvovo automobilių gamyklos autobusai.

Kalbant apie autobuso plovimą, vairuotojas prisiminė – „Anksčiau kiek žmonių šį darbą dirbo. Reiso metu autobusas pravažiuoja šimtus kilometrų. Vasarą ant jo nusėda dulkės, o žiemą- jis apsineša sniegu ir apledėja. Mašina buvo valoma ir plaunama rankomis. Tai buvo daroma įvairiais metų laikais, bet kuriam orui esant..

Užsukus į plovimo skyrių, matosi, kad autobusas stovi konvejeryje. Paspaudžiamas  mygtukas  valdymo pulte ir mašina lėtai ima judėti. Mechaniniai šepečiai nušluosto  sniegą, nuvalo ledą, vandens srovės iš visų pusių nuplauną mašiną. Įjungiami ventiliatoriai, ir šiltos srovės bematant išdžioviną autobusą

Praėjo kelios minutės, o mašina jau švarutėlė. Čia, plovimo skyriuje, įrengti du tokie konvejeriai. Per valandą jie gali aptarnauti 50 autobusų. Tai labai svarbu, nes baigiantis darbo dienai, čia suvažiuoja iki 200 autobusų.

Šaltkalviams ir meistrams dabar dirbti taip pat šilta. Jiems įrengtos specialios rūbinės. O po darbo jie gali nusimaudyti po dušu.

Šiame parke naujoviškai įrengti cechai, yra kompresorinė. Į visus barus paduodamas suspaustas oras. Tie, kurie buvo susidūrę su mašina žino, kiek daug laiko tenka sugaišti, rankomis atsukant ir prisukant veržlę, išgręžiant skylę. Dabar į paramą atėjo suspaustas oras. Pakilo našumas, palengvėjo darbas.

Garažas gavo 16 hidraulinių keltuvų. Jie pakėlimą autobusą į bet kurį aukštį, reikalingą mašinos remontui. Tai taip pat sudaro patogumų darbe, padeda greičiau sutaisyti autobusą?

Vadinamojoje techninio aptarnavimo zonoje Nr. 1, kur vyksta profilaktinė apžiūra, įrengtas konvejeris. To dėka susidaro tam tikras darbo ritmas.

– O ir patį remontavimo darbą, – pasakoja  vyriausias inžinierius Steponas Rimkus, – sutvarkėme naujai – įdiegėme pažangų metodą. Organizavome septynis barus. Mūsų  autobusų parko  garažas  vienas iš labiausiai mechanizuotų visoje Tarybų Sąjungoje. Kiekvienas baras remontuoja kokį nors vieną agregatą: variklį, priekinį ir užpakalinį tiltus. Visa tai pakėlė atsakomybę už remontą, pagerėjo jo kokybė.

Statybos dar  tebevyksta, bet Vilniaus antrosios statybos valdybos žmonės daug padarė, kad mums būtų gera ir patogu. Be viso to, ką jau turime, bene labiausiai norime turėti savo benzoūkį. Jį greit statysime, ir tada vairuotojams visi patogumai bus vietoje.

Įrengtas patogus administracinis pastatas.

Čia nėra darbo dienos pabaigos – trys pamainos. Vieni ilsisi, kiti vyksta kelionė. 420 autobusų kolonoje yra ir tokių mašinų, kurios prieš keliolika metų išriedėjusios iš gamyklų, jau pravažiavo beveik po milijoną kilometrų. Bet daugiau, kaip aštuoni šimtai parko vairuotojų dabar didžiuojasi ne jomis. Labiausiai myli naująją techniką, kasdien išplūstančią į Vilniaus gatvės, į penkiasdešimt penkis užmiesčio reisus, tas greitaeigis, kurios pasiekia Palangą, Brestą…

Per mėnesį visi parko autobusai pravažiuoja beveik 3 milijonus kilometrų. Visą šį kelią kartu su mašina būna tik vairuotojai ir konduktorės. O mylinčių savo darbą žmonių autobusų parke nemaža.

Pagerėjusi autobusų techninė priežiūra – pirmas persikėlimo į naujas patalpas bruožas. Tai labai reikalinga eismo saugumui stiprinti.

Pirmieji vairuotoją pasitinka – nesvarbu, vidurrnakty ar dieną – dispečeris, mechanikas ir budintis administracijos darbuotojas. Yra buvę, kad šie žmonės neleido vienam kitam sėsti prie vairo…

Jeigu keleiviams kelyje jauku, jeigu autobusas nevėluoja, jeigu rečiau pergyvena avarijas – tai yra ir dėl to, kad Vilniaus autobusų parkas neseniai šventė įkurtuves…“

Tuoj po įkurtuvių naujame garaže spaudoje pasirodė skelbimas, kad Vilniaus autobusų parkui reikalingi:

1-2 klasių vairuotojai

3- 4 kategorijų motoristai

3 – 4 kategorijų automašinų remontininkai

3 – 5 kategorijų šaltkalviai – kėbulininkai, dažytojai

2 – 3 kategorijų tekintojai

2 – 3 kategorijų frezuotojai, skardininkai, suvirintojai elektra ir dujomis, elektromonteriai, santechnikai.

Nuo kovo 7 d. tarp sostinės ir Kauno pradėjo važinėti mikroautobusai „Latvija” Pirmos trys „Latvijos”  išvyko kovo mėn. 7 d. į reisą greituoju maršrutų Vilnius – Kaunas. Iš sostinės autobusų stoties išvyko 7 val. 15 min. Kursavo beveik kas valandą, būdamos kelionėje 1 val. 45min. Tai 15 min. greičiau už įprastą autobusą. Per dieną mikroautobusai atlikdavo 11 reisų.

Kovo mėn. pradžioje autobusų parkas gavo penkis naujus LAZ ir du autobusus iš Pavlovo  automobilių gamyklos. Visi nauji autobusai vežė keleivius trimis labiausiai apkrautais maršrutais: 10, 28 ir 4, taip pat užmiesčio linijomis. Kovo mėnesį 25-iais miesto maršrutais kursavo iki 130 autobusų. Iki 1964 m. pabaigos sostinės autobusų parkas gavo 58 LAZ markės autobusus.

Balandžio mėn. Respublikos Ministrų tarybos priimė nutarimą dėl baudų.

Dabar vadinamiems „zuikiams”, mėgėjams važiuojantiems autobusu ar troleibusu arba maršrutiniu taksi be bilieto, teks mokėti baudą iki 3 rub., o priemiestiniais arba tarpmiestiniai autobusais – iki 5 rub.

Po šio nutarimo įsigaliojimo mažiau buvo žmonių, kurie mėgo važiuoti autobusais ar troleibusais ant laiptelių, užpakalinių buferių. Už tokią „drąsą” buvo numatyta bauda iki 3 rub. Tokia pati bausmės priemonė numatyta ir tiems, kurie nenori laikytis tvarkos įlipant į autobusą ar troleibusą, tais atvejais, kai lipama per priekinės duris.

Vilniaus autobusų parkas gegužės mėn. buvo stambiausia sostinės transporto įmonė, kurioje dirbo daugiau nei 2000 žmonių. Miesto vykdomajame komitete įvykusiame pasitarime buvo svarstytas klausimai apie saugų eismą ir avarijas. Pažymėta, kad dėl kai kurių atvejų avarijos kaltininkas pripažinti autobuso parko vairuotojai. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad parko partinė organizacija ir profsąjungos komitetas turėtų giliau ir geriau žinoti savo darbuotojų privalumus ir trūkumus. Būtų teisinga, jeigu asmenims, kurie bent kartą sėda prie vairo būdami neblaivūs, visam laikui būtų atimta teisė vairuoti autobusą.

Neretai pasitaikė atvejų, kai į liniją išvažiuodavo autobusas su defektais, kuriuos galima buvo lengvai pašalinti garažo dirbtuvėse arba net pačių vairuotojų rankomis.

Nors praėjo trys mėnesiai, kai atidarytas naujas garažas ir gamybinės patalpos, autobusų techninė būklė ženkliai nepagerėjo. Nebuvo visiškai panaudojami techniniai įrengimai, duobių profilaktinei apžiūrai ir smulkiam remontui stigo, o dauguma hidrokeltuvų nebuvo naudojami. Nors praėjo tik trys mėnesiai nuo įkurtuvių, šimtai autobusų kasdien buvo plaunami primityviu būdu, nes mechaninė plovykla neveikė.

Parko darbuotojams nedarė garbės ir techninė autobusų priežiūra garaže. Dalis remonto darbininkų buvo žemos kvalifikacijos. Daugelis kolonų, gamybinių barų viršininkų, mechanikų ir t. t. neturėjo specialaus techninio išsilavinimo ir nekėlė savo kvalifikacijos.

Nuo lapkričio 27 d. ketvirtuoju maršrutu pradėjo kursuoti greitieji autobusai (nuo Tilto gatvės iki „Žalgirio” gamyklos Naujojoje Vilnioje). „Ekspresas” važiavo keturiais miesto maršrutais – 2,4,6 ir 9.

Gruodžio pabaigoje 2,5,10,28 maršrutų autobusai pradėjo kursuoti nauja Kareivių gatve, taip pasiekdavo visas šiame rajone įsikūrusias pramonės įmones. Artimiausiu metu buvo suplanuota prie „Tėvynės” kino teatro esantį dispečerinė punktą perkelti į autobusų parką. Tai turėjo pagerinti autobusų judėjimo kontrolę.

1964 m. turistams išleistame buklete pridėta viešojo transporto maršrutų schema buvo gana apgaulinga – raudona spalva, vėliau tapusią troleibusų atpažinimo ženklu, joje nuspalvinti autobusų maršrutai. Iš aštuonių pirmųjų autobusų linijų (1949 m) tada buvo likusios dvi: 1 Stotis – Žvėrynas ir 8 Stotis – Aukštieji Paneriai.

Tais metais vilniečiai galėjo keliauti 18- a miesto ir 44- iais priemiesčio autobusų maršrutais. Pastarieji ir toliau buvo numeruojami painiavą keliančią bendra eilės tvarka, priemiesčio maršrutus įterpiant tarp miesto linijų:

11 Žvėrynas – Zarasų g. (miesto), 12 Vilnius – Rudamina (priemiesčio), 13 Žemieji Paneriai – Minsko pl. (miesto) ir t. t.

Parengė Kęstutis Pletkus

Nuotraukos – iš asmeninio autoriaus archyvo

Source URL: http://ebus.lt/vilniaus-autobusu-eismo-istorija-1964-ieji/

---