Vilniaus autobusų parko istorija: 1963-ieji
by Lina | 2 spalio, 2020 4:26 am
btr
1963-iaisiais Vilniaus autobusų parkui, be keleivių vežimo, vienas iš svarbiausių uždavinių buvo persikelti į naują autobusų garažą, kuris turėjo būt pastatytas iki metų pabaigos. Vilniaus autobusų garažas – viena svarbiausių 1963 metų statybų.
Apie tai tuometinėje spaudoje rašė:
„Neatpažįstamai keičiasi senojo Vilniaus kvartalai. Palyginti neseniai Verkių gatvė vedė daugiausia į miesto pakraščio daržus, o dabar viena po kitos rieda statybines medžiagas gabenančios automašinos. Šis rajonas tampa pramoniniu rajonu. Paskutiniais metais čia pradėjo veikti keletas naujų įmonių, jų tarpe stambiausia Pabaltijyje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla.
Pastaruoju metu netoli kyla dar vienas statybų milžinas. Jis taip pat vadinamas stambiausiu Pabaltijyje. Tai naujas 400 vietų autobusų garažas. Garažas turi būti užbaigtas dar šiais metais. Jo statyba priskirta prie svarbiausiųjų respublikos statybų, todėl Vilniaus statybos tresto 2 statybos valdybos kolektyvui tenka įtempti jėgas. Nelengva kolektyvui. Nelengva dar todėl, kad statyboje tenka naudoti pažangiausias konstrukcijas, o patyrimas šioje srityje negausus. Tačiau statybininkai sėkmingai montuoja ir 24 metrų ilgio segmentines santvaras, ir dvitėjines dangos plokštes. Tai leidžia paspartinti statybos tempus. O darbas šioje statyboje tikrai atliktas didelis. Garažo naudingas plotas apie 2v2000 kvadratinių metrų (2,2 ha). Tai bus stambi autotransporto aptarnavimo įmonė su visais profilaktinio būtinumo įrenginiais. Garažui pradėjus veikti, žymiu mastu bus išspręsta mūsų sostinės autobusų profilaktinio aptarnavimo ir remonto problema”.
O kaipgi 1963 m. Vilniaus autobusų parkas vežė keleivius?
Kaip ir ankstesniais metais, spaudoje buvo daug gyventojų nusiskundimų dėl nereguliaraus autobusų eismo. Ypač daug nusiskundimų buvo dėl 4 maršruto, kuris jungė miesto centrą su dviem svarbiais pramonės, prekybos ir gyvenamaisiais rajonais – Naujosios Vilnios ir Dzeržinskio bei Verkių gatvių.
Direktorius G. Ivanovas užtikrino, kad iki 20 val. šiame maršrute kursuoja 12 autobusų, nors realybėje to nebuvo.
Kada buvo patikrinti eismo žurnalai autobusų parke, pasirodė, kad minėtų maršrutų darbo valandomis nustatytas autobusų skaičius visą gegužės mėn. kursavo tik dvi… tris dienas.
Komentarai, kaip sakoma nereikalingi…
Kas kaltas, kad dažnai atskiruose ruožuose nebuvo net autobusų minimumo, kurį autobusų parkas įpareigotas išleisti į linijas?
Miesto vežimams parkas turėjo 180 autobusų. Iš jų kasdien vidutiniškai stoviniuodavo apie 40 autobusų.
Žinoma, remontas — tiek kapitalinis, tiek ir einamasis, profilaktinis – neišvengiamas.
Direktoriaus pavaduotojas drg. Rumiancevas pripažįsta, kad vien tik dėl to, kad nespėjama užbaigti einamojo remonto, garaže kasdien vidutiniškai pasilieka ar pavėluoja išvykti 8-10 autobusų. Priežastys įvairios. Reikia, pavyzdžiui, iš vakaro pakeisti padangą, o sandėlis nakčiai uždarytas, štai autobusas iš ryto ir neišvyksta. Neretai Vilniaus autoremonto įmonių sutaisyti autobusai kiek pavažinėję sugenda.
Ar ne laikas sutvarkyti einamąjį remontą pačiame autobusų parke? Čia savo žodį turėjo tarti Automobilių transporto ir plentų ministerija.
Skaitytojai tuo metu siūlė piko valandomis organizuoti „greituosius” autobusus maršrutuose, kur daugiausia keleivių, kaip Kaune.
Taip pat keleiviai buvo nusivylę LAZ markės autobusais: „Lvovo” keleivinės mašinos, kuriomis paskutiniuoju metu aprūpinamas miesto autobusų parkas, gal ir patogios turistinės kelionėms, tačiau aiškiai per mažos gyvo judėjimo miesto arterijomis, kur kone sustojimas – stambi gamykla ar stambus mikrorajonas, ir, vadinasi, mašinoje kaskart vyksta keleivių cirkuliacija.
Kai siauručiame 50 centimetrų pločio praėjime susigrūda po kelias žmonių eiles, prasisprausti į priekį ir išlipti darosi neįmanoma – skundėsi keleiviai.
Bet kas trukdo jau dabar išimti iš miesto susisiekimui nepritaikytų „Lvovų” bent po vieną suolų eilę, kad keleiviui netektų brautis į priekį, nelyginant kupranugariui pro adatos skylutę?….
Pasirodo, kad šis klausimas užklupo iš netyčių draugus iš autobusų parko. Mes netgi negalėjome gauti oficialios pažymos, kokio pločio yra „Lvovo” praėjimas. Turėjo nueiti žmogus ir specialiai, mūsų prašymu, išmatuoti…. ”
Miesto vykdomasis komitetas buvo priėmęs nutarimą dėl įmonių darbo pradžios grafikų pakeitimų, kad autobusai galėtų vežti keleivius „slenkančių grafiku”. Bet įmonių vadovai šio nutarimo kažkodėl nevykdė…..” (kalba netaisyta).
Po visų šitų nusiskundimų ir pasiūlymų Automobilių transporto ir plentų ministerija priėmė sprendimą pakeisti Vilniaus autobusų parko direktorių. Naujuoju direktoriumi buvo paskirtas Romanas Širvinskas, kuris iki tol Vilniaus autobusų parke dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, šiose pareigose dirbo nuo 1958 metų. Direktoriumi R. Širvinskas dirbo iki 1965-ųjų.
Blogos darbo sąlygos buvo sukėlusios didžiulę kadrų kaitą. Per pirmuosius aštuonis 1963 m. mėnesius dirbti į Vilniaus autobusų parką priimtas 521 asmuo, o per tą patį laiką atleisti 445 darbuotojai. Dauguma jų sudarė vairuotojai ir konduktorės. Spauda rašė, kad Vilniuje nėra nė vienos kitos tokios įmonės, kur darbuotojai taip dažnai keičiasi….
1963 m. pradėti naujos autobusų stoties projektavimo darbai. Numatyta, jog iš jos per valandą galės išvažiuoti 75 autobusai su 2000 keleivių. Apie tai užsiminė tuometinis ministras Vladislovas Martinaitis savo metiniame pranešime „Atvyksime laiku”, apžvelgdamas keleivinį transportą.
Kęstutis Pletkus
Nuotrauka – iš autoriaus archyvų
Source URL: http://ebus.lt/vilniaus-autobusu-parko-istorija-1963-ieji/