ZIL-158 – vežę vilniečius šeštajame dešimtmetyje

by Lina | 8 rugpjūčio, 2020 5:55 am

1957 m. rugpiūčio mėn. 27d. laikraštis „Tiesa” išspausdino štai tokią žinutę: „Šeštadienį vilniečiai miesto gatvėse pastebėjo naujovę – maršrutu „Stotis – Žvėrynas” reguliariai pradėjo kursuoti du moderniški autobusai „ZIL 158″. Naujieji autobusai yra 32 vietų, turi gerą apšvietimą, ventiliaciją”…  Kas tai per autobusai, pasirodę Vilniuje 1957-ųjų vasarą? Apie tai – ši istorija….

ZIL-158V buvo autobusai su savitu veidu – draugišku, atpažįstamu. Nors jų dizainas mažai skyrėsi nuo pirmtako „ZiS-155“. Netrukus autobusas tapo vienu iš šeštojo dešimtmečio SSRS miesto gyvenimo simbolių.

Iki 60-ųjų antrosios pusės ankstesnis „155“ modelis paseno. Jo dizainas nebuvo šiuolaikiškas, autobusai nebebuvo tinkami to meto eismui: priekiniai ir šoniniai vairuotojo kabinos langai negarantavo reikiamo matomumo. Nors stogas su dideliais nuožulniais siklais ir žemi keleivių langai suteikė šiek tiek jaukumo, neužtikrino natūralaus salono apšvietimo. ZIL gamyklos dizaineriai dirbo prie naujo modelio, o 1956 m. buvo pagamintos 3 pereinamojo laikotarpio modelio ZIS-155M kopijos.

Jose būta tiek pirmtako ZIS-155, tiek kito modelio ZIL-158 motyvų, taip pat kai kurių elementų iš tarpmiestinio ZIS (ZIL) -127 – visų pirma, būdingi šoniniai langai su siauromis angomis ir šiek tiek suapvalintas langas šalia priekinių durų.

Pirmieji naujojo modelio ZIL-158A autobusai su įstiklintais stogo šlaitais buvo surinkti 1957 m. gegužės mėn. Lichačiovo gamykloje, jie skirti VI pasauliniam jaunimo ir studentų festivaliui Maskvoje atidaryti.

Po šio festivalio keleiviai šiuos autobusus pakrikštijo „festivalkėmis”, šis pavadinimas taip ir išliko – kuriame Sovietų Sąjungos mieste autobusai bevažinėjo. Šie gražūs autobusai vežė švenčių dalyvius, o tų pačių metų spalį prasidėjo masinė jų gamyba. Manoma, kad iki šiol nėra išlikęs nė vienas pirmosios „festivalio“ laidos autobusas.

1958 m. buvo nuspręsta mašinų gamyklą Likino-Dulyovo mieste netoli Maskvos pertvarkyti į autobusų gamyklą ir perduoti ten ZIL-158 gamybą. Pirmieji autobusai su „LiAZ“ emblema ant radiatoriaus grotelių (todėl jie dažnai vadinami LiAZ-158) nuo Likinsko konvejerio nuriedėjo 1959 m. viduryje.

Praktiškai tai buvo tas pats ZIL-158: nešančios konstrukcijos kėbulas su diuraliuminio lakštų apvalkalu, su laikančiomis grindimis iš bakelizuotos 15 mm faneros, ZIL-158 variklis, kurio galia 105 AG, penkių greičių pavarų dėžė, pneumatinė stabdžių pavara ir salonas. Autobusu galėjo važiuoti 60 keleivių, buvo 32 sėdimos vietos.

Likinsko gamyklos dizaineriai per dvejus metus modernizavo autobusą, kad pritaikytų naujos kartos sukvežimių agregatus prie vietos gamybos ypatumų. Naujas variklis su padidintu suspaudimo laipsniu ir padidinta iki 109 AG galia, pavarų dėžė, vieno disko sankaba, būgninis stabdys ir patobulinta pakaba padidino naujo autobuso  patikimumą ir našumą.

Vietoj trijų salono šildytuvų atsirado dar vienas galingas šildytuvas, varomas aušinimo sistemos, elektros sistemos lygintuvai buvo perkelti po vairuotojo kabinos prietaisų skydeliu. Kėbulas buvo supaprastintas pašalinus vieną iš skersinių santvarų, pridėta išilginė sija, stiklas ant galinių stogo šlaitų buvo pakeistas apvalkalo lakštais su įspaudais, stiklo neliko ant stogo liukų.

Deja, dizaino spragos išliko, visų pirma, dėl nesėkmingo sprendimo kniedyti plieną su diuraluminu. Kadangi detalės nebuvo pakankamai gruntuotos, metalo konstrukcija rūdijo, sutrumpėjo kapitalinio remonto laikotarpiai, taip pat – ir autobusų eksploatavimo laikotarpis. Autobusuose nebuvo vairo stiprintuvo, todėl transporto priemonę buvo sunku valdyti.

Modernizuotas autobusas buvo paruoštas gamybai 1961 m. Nors priekyje ir gale buvo Likinsko gamyklos emblemos, modelio vardas buvo išsaugotas, tik jis pavadintas ZIL-158V. Būtent šis modelis tapo populiariausiu, jis buvo gaminamas 1961–1970 m. ir buvo naudojamas maršrutuose iki aštuntojo dešimtmečio pradžios.

Šiek tiek apie kėbulo struktūrą. Autobusų ZIL-158, kaip ir jų pirmtakų, laikantys kėbulai turėjo išilginius tarpiklius, taip pat dalį kėbulo grindų skersinio jėgos komplekto elementų, pagamintų iš „sparnuoto metalo“. Dėžės formos uždaros sekcijos su horizontaliu kėbulo grindų komplektu, tarpinės buvo sujungtos varžtais su veržlėmis ir iš dalies kniedėmis. Išorinė kėbulo dalis aliuminio lakštais buvo pritvirtinti prie plieninių vertikalių rėmų.

Autobusų ZIL-158 keleiviai  gerai jautėsi net žiemą: salono šildymas buvo net „155“ modelyje. Tačiau vairuotojai, kaip ir anksčiau, šildydavosi tik nuo pašildyto variklio korpuso kabinoje. Taip buvo net keliuose modeliuose, nors net sunkvežimiai GAZ-51, ZIL-164 ir MAZ-200 jau šildė priekinius stiklus ir kabinas! Tiesa, „ZIL-158“ autobusai, kitaip nei „ZIS-155“, jau turėjo elektrinius ventiliatorius, skirtus prapūsti langus bent šaltu oru…

Reikia pažymėti, kad ZIL-158 tapo trečiąja sovietine transporto priemone (po autobusų ZIS-155 ir ZIS-127) su kintamosios srovės generatoriumi. Tuo metu net reprezentacinės klasės vietiniai lengvieji automobiliai neturėjo panašių įrenginių, nes kintamosios srovės generatoriai buvo gana nepatogūs ir juos buvo galima montuoti tik į didelių autobusų variklių skyrius.  Kiti sovietiniai automobiliai su kintamosios srovės generatoriais taip pat buvo autobusai – nuo 1957 m. autobusai LAZ-695 su ZIL-158L varikliais, o nuo 1958 m. – PAZ-652 autobusai, turintys GAZ-51 variklį.

Autobusai ZIL-158 skirtingais laikotarpiais buvo skirtingo dizaino. Gamybos pradžioje buvo pagamintas turistinis modelis ZIL-158A su įstiklintais stogo šoniniais ir galiniais aptakiaisiais langais, taip pat įstiklintais ventiliacijos liukais stoguose. Ankstyvieji miesto autobusų modeliai buvo tik su įstiklintais galiniais apvaliais langais ir stogo angomis. Vėliau bet kokių stogų elementų įstiklinimo buvo visiškai atsisakyta.

Kėbulų dažymo schema buvo įvairi: ZIS-155 buvo baltais stogais ir „sijonais“, o šonai („slenksčio diržas“) galėjo būti mėlyni, žali ir net tamsiai raudoni ar tamsiai raudoni. Tik 60-ųjų viduryje buvo patvirtintas tam tikras standartas – mėlyni stogai ir „sijonai“ bei balti arba šviesiai pilki šonai.

Per visą istoriją 158-ieji buvo naudojami ne tik kaip atskiros transporto priemonės, bet ir išbandytos kaip miesto keleivinių kelių traukinių vilkikai. Visų pirma, Maskvoje buvo atlikti eksperimentai, naudojant pasenusių ZIS-155 autobusų kėbulus kaip priekabas ir specialias autobusų priekabas, pagamintas ant 2-PN-4 krovininių priekabų važiuoklės iš kėbulo plokščių, stiklinimo elementų ir vidinės keleivių įrangos iš ZIL automobilių.

Kėbulo rėmų galinės dalys buvo sustiprintos Aremkuzo gamykloje, buvo sumontuoti kombinuoti MAZ-200 sunkvežimių stabdžių vožtuvai ir papildomi stabdžių sistemų imtuvai, pneumatinės ir elektrinės priekabos išleidimo angos. Pavarų dėžės buvo modernizuotos – vietoj viršutinės pavaros jose buvo sumontuotas kitas redukavimo greitis. Kompresoriuose buvo sumontuoti mažesnio skersmens skriemuliai, kad padidėtų šių agregatų našumas.

Neminėsiu „ZIS-155“ autobusų konvertavimo į priekabas niuansų – tai neturi nieko bendra su 158-ųjų konstrukcija. Vis dėlto visiškai pakrautas „autobusas + autobusas“ negalėjo įsibėgėti daugiau kaip 30 km/h. Su keleivine priekaba 2-PN-4 autobusas ZIL-158 galėjo važiuoti iki 40 km/h greičiu. Beje, su abiejų tipų priekabomis jų duris turėjo valdyti tik laidininkas – vairuotojas tokios techninės galimybės neturėjo.

Kelių traukinys „ZIL-158 – ZIS-155“ serijiniu būdu nebuvo pradėtas gaminti – jo stabdymo kelias buvo pernelyg ilgas, transporto priemonė netiko važiuoti slidžiais keliais, todėl atsisakyta masinės jos gamybos. Iš viso buvo pagaminta 50 2-PN-4 keleivinių priekabų, transporto priemonės keletą metų keleivius intensyviausiais didmiesčių maršrutais.

„ZIL-158“ buvo naudojami ne tik keleiviams vežti, bet ir kaip mobilieji televizijos ir radijos programų kompleksai, laboratorijos. Iš viso pagaminta apie 62 400 autobusų – duomenys iš skirtingų šaltinių šiek tiek skiriasi.

Parengė Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos

Source URL: http://ebus.lt/zil-158-veze-vilniecius-sestajae-desimtmetyje/

---