Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų?

by Lina | gruodžio 13, 2016 5:39 am

apie-nica[1]Būnant užsienyje labai smagu stebėti, kaip sutvarkytas lankomo miesto viešasis transportas, ko galima pasimokyti, kuo esame pranašesni. Šįsyk apie prancūzų Viduržiemio jūros pakrantės kurortą – Nicą.

 

 

Į 100 km besitęsiančią Žydrąją pakrantę patenka Prancūzijos miestai Nica ir Kanai, taip pat savarankiška valstybė – Monakas. Tačiau viešojo transporto sistema visame regione yra bendra, galioja tie patys bilietai, siūloma įvairių galimybių tiems, kas nori pataupyti ar išvengti bilietų pirkimo rūpesčių kaskart lipant į autobusą, kas planuoja lankytis ne viename, o keliuose miestuose.

Standartiniai bilietai Nicoje ir visoje Žydrojoje pakrantėje važiuoti bet kokį atstumą viešuoju transportu kainuoja 1,5 euro, tačiau iškart perkant 10 bilietų iš automato, vieno bilieto kaina sumažėja iki vieno euro. Negana to, tokiu dešimties kelionių bilietu gali naudotis ir keletas keleivių, tereikia įlipus į autobusą jį pažymėti ne vieną, o keletą kartų. Mažas niuansas: šie bilietai parduodami tik iš automatų, kurie Nicos centre įrengti tik tramvajų stotelėse. Tad kažkas neišmanantį atvykėlį turi paprotinti, kitaip susigaudyti nėra paprasta. Įdomu ir tai, kad vienkartinis bilietas galioja ne pusvalandį kaip Vilniuje, o 40 min. Vienos dienos bilietas kainuoja 5 eurus, o penkių dienų – 15 eurų.

Nicos tramvajų sistema įeina į vieningą bilietų sistemą. Įdomu tai, kad išsaugojant miesto centro architektūrinį ansamblį, dalį maršruto tramvajai rieda be kontaktinio tinklo. Tramvajai tiesiog turi galingus nuo tinklo pasikraunančius akumuliatorius, kurie dalį trasos padeda įveikti be išorinio tinklo. Šiuo metu tramvajų tinklas rekonstruojamas. Naujų linijų tiesimo darbai tapo dėkinga proga savivaldybei ne tik informuoti gyventojus apie būsimo tinklo pakeitimus, bet ir įtraukti bendruomenę į platesnį dialogą: ant statybos aikšteles juosiančių tvorų surengta nuotraukų reprodukcijų paroda. Čia galima pamatyti ir  senuosius miesto tramvajus, ir futuristinius ateities vaizdus.

Taigi viešojo transporto sistema „Lignes d’Azur“ veikia puikiai. Vienintelis minusas – visur lyg ir pažymėto 23 numerio autobuso, turėjusio vežti iš oro uosto į geležinkelio stotį nepavyko rasti nei mums, nei prancūzams. Kelionė juo būtų kainavusi pusantro euro. Užtat idealiai kursavo tris kartus brangesni 98 ir 99 maršrutų autobusai, vežantys keleivius iš abiejų oro uosto terminalų į miestą. Bilietus visuomet galima įsigyti iš vairuotojo, įlipimas, savaime suprantama, tik per priekines autobusų duris.

Miesto svečiams itin patogu ir tai, kad turistų mėgiamos vietos, pvz., kalnų miestelis Tende, į kurį vykstama specialaus maršruto traukiniu „Train des Merveilles“ (kasryt 9.23 val iš Nicos stoties), reklamuojamos ir ant miesto autobusų. O štai į Saint-Paul-de-Vence, kalnuose įsikūrusį nuostabų senovinį miestelį, galima nuvykti autobusu Nr. 400. Atrodytų, kad išvyka į Monaką turėtų būti labai brangi. Nieko panašaus – 12 eurų į abi puses. Autobuso numeris irgi įsimintinas -100. Kelionių vadovuose smulkiai surašyta – į priekį važiuokit sėdėdami dešinėje autobuso pusėje, tuomet grožėsitės prancūzų Rivieros vaizdais. Autobusai kursuoja kas 20 minučių, daugumą jų pailginti, todėl grūsties nėra.

Nejučia, jau grįžęs į Vilnių, bandai įsivaizduoti, kaip kokiam nors prancūzui ar vokiečiui pavyktų savarankiškai iš miesto pakraščių nuvykti, tarkim, į Trakus ar į Kryžių kalną. Apie transporto integralumą ir prieinamumą atvykėliams kol kas Lietuvoje anksti kalbėti.

Tomas Juknevičius

Autoriaus nuotraukos 

Endnotes:
  1. [Image]: http://ebus.lt/wp-content/uploads/2016/12/apie-nica.jpg
  2. [Image]: https://ebus.lt/wp-content/uploads/2016/12/apie-nica1.jpg
  3. [Image]: https://ebus.lt/wp-content/uploads/2016/12/apie-nica2.jpg
  4. [Image]: https://ebus.lt/wp-content/uploads/2016/12/apie-nica.jpg

Source URL: https://ebus.lt/ko-lietuviai-galetu-pasimokyti-is-prancuzu/