Sostinės viešasis transportas – akcijoje „Baltijos kelias“

by Lina | liepos 9, 2020 4:01 am

Iš Sąjūdžio aktyvistų sužinoję apie organizuojamą akciją „Baltijos kelias“, nutarėme ir mes prisijungti.

 

 

 

 

Pirmiausia reikėjo papuošti autobusus. Autobusų sėdynių remonto cecho siuvėjos iš trijų spalvų medžiagų atraižų greit pasiuvo trispalves vėliavėles ne tik visiems miesto, priemiesčio ir tarpmiesčio maršrutų autobusams, bet ir norintiems akcijoje dalyvauti autobusų parko darbuotojams. Staliai padarė joms kotelius. Pro parko vartus išvykstantys autobusai jau atrodė šventiškai.

Kai kurios gamyklos, įmonės paprašė autobusų akcijos dalyviams į paskirties vietą nuvežti. Kiek pamenu, niekam nebuvo atsakyta. Visi buvome pakilios nuotaikos, darėme, kiek galėjome, viską, kad ir įmonės, ir jų žmonės galėtų dalyvauti akcijoje. Manėme, kad tai labai reikalinga Lietuvai.

Vilniaus Ukmergės keliu ne važiavome, o „šliaužėme“ žemiausiomis pavaromis, kelias buvo pripildytas autobusų ir lengvųjų automobilių. Diena buvo karšta, matėme ne vieną automobilį su pakeltu gaubtu, iš po kurio kilo „užvirusio“ variklio garas. Galiausiai visai sustojome kažkur ties Rieše ir įsiliejome į bendrą žmonių grandinę.

Tą dieną man primena ir kambaryje ant sienos kabantis padėkos raštas su Baltijos Asamblėjos Lietuvos prezidento, Latvijos ir Estijos viceprezidentų parašais.

Nepavykęs autotransporto vairuotojų streikas

Pasklidus gandui, kad „jedinstvininkai“ (okupantų pakalikai) rengia Vilniaus autotransporto įmonių vairuotojų streiką, mes, Vilniaus autotransporto įmonių vadovai, susirinkome  Susisiekimo ministerijos Autotransporto įmonių  gamybinio susivienijimo direktoriaus J. Marcinkevičiaus kabinete susiklosčiusiai situacijai aptarti. Kiekvienas iš mūsų informavo apie padėtį savo įmonėje.

Kad gatvės nebūtų užblokuotos, pasiūliau svarbiausiose sankryžose pastatyti galingus autobusų parko KRAZ ir MAZ markių autobusų techninės pagalbos vilkikus, kuriuos, esant būtinybei, VAI pareigūnai panaudotų kliūtims pašalinti (tai ir buvo padaryta). Aptarėme ir kitas problemas, jei jos iškiltų.       Baigiantis pasitarimui pas mus užėjo ministras J. Biržiškis. Išklausęs mūsų informaciją apie numatytas priemones, palinkėjo visiems sėkmės ir ištvermės.

 

Grįžęs į parką pasikviečiau savo pavaduotojus ir paprašiau dėl numatytų įvykių pateikti savo pasiūlymus. Parke tuo metu dirbo įvairiatautis vairuotojų kolektyvas – gal, šiek tiek daugiau nei 37 proc. lietuvių, po 30 proc. rusų ir lenkų.  Apie autobusų parko vairuotojus  buvau susidaręs nuomonę, kad jie vargu ar dalyvaus streike, nors kas žino, kai į maršrutus kasdien išvažiuoja daugiau kaip 400 autobusų ir per 500 vairuotojų. Kolonų viršininkams buvo duotas griežtas nurodymas tai dienai skubiai pertvarkyti paskyras.

Numatytą streiko dieną (1990 m. balandžio 27 d.) nuo ankstyvo ryto „aktyviausiose“ ATĮ  inspektoriai iš Valstybinės autotransporto inspekcijos taip uoliai tikrino sunkvežimių techninę būkę, kad šie į numatytas kelių blokavimo vietas sutartu laiku taip ir neišvažiavo.

Kitą rytą išvykome į maršrutus patikrinti, kas juose dedasi. Nežinau ar tas mūsų sumanytas principas suveikė, tačiau tą dieną mūsų autobusai niekur nestovėjo, nieko neblokavo. Tiesa, apsukę stoties aikštę, Geležinkelio gatvėje pamatėme  automobilių eilę, kurios gale stovėjo ir mūsų autobusas. Pasirodo, kad skersai gatvės stovi Vilniaus ATĮ-2 savivartis ZIL-as, užblokavęs gatvę. Aplink stoviniavo būrys smalsuolių, stebėjusių „cirką“, kuo šis baigsis. Staiga iš kažkur atsiradęs vienas iš miesto VAI vadovų  D. Dailidka  įšoko į ZIL-o kabiną, bandė jį užvesti, bet nesėkmingai, tada šūktelėjo: „Vyrai, stumkit!“ ir netrukus savivartis atsidūrė šoninėje gatvelėje, o sustojusių automobilių virtinė pajudėjo Aušros Vartų link. Daugiau tokių streikuotojų tuomet nematėme.

Vėliau tapo žinoma, kad 1991 m. sausio pirmosiomis dienomis LKP (TSKP) veikėjai dar kartą mėgino sukelti sumaištį sostinės autotransporte, bet vairuotojai jų provokacijoms nebepasidavė.

  Autobusų parko blokada

Nepavykus miesto autotransporto įmonių vairuotojų streikui, „jedinstveninkai“ nenurimo. Laukėm ir mes kokio nors panašaus iššūkio. Ir neapsirikome. Sužinoję, kad vieną naktį sulauksime „draugų“ su žvyru, nutarėme gintis savo jėgomis. Pirmiausia reikėjo išskirstyti miesto autobusus, kad jų nakčiai nebūtų parke. Paskambinau tuometiniam miesto Valstybinės automobilių inspekcijos viršininkui St. Glėbui ir paprašiau, kad autoinspektoriai nebaustų mūsų vairuotojų, pamatę prie namų naktį stovinčius autobusus. Pasakiau, kokia to priežastis, ir jis mielai sutiko.

Kolonų viršininkai pasitikinėjo grįžtančius autobusus, liepdavo vairuotojams įsipilti degalų ir važiuoti su jais į namus. Tokiu būdu parko teritorijoje nakčiai miesto autobusų beveik ir nebeliko.

Po vienos anksčiau buvusios nelinksmos žiemos, kuomet per vieną naktį iškrito daugiau nei metras sniego, autobusų parko teritorijoje buksavo negalintys išvažiuoti iš „apkasų“ autobusai, o du trečdaliai važinėjančių miesto ir priemiesčio maršrutais autobusų skendo pusnyse; įsigijome du gana galingus traktorius T-150. Šaltkalviai pritaisė jiems verstuvus, tokiu būdu turėjome du buldozerius. Žiemą juos naudojome sniegui valyti teritorijoje.

Kadangi tą dieną kalba sukosi apie žvyrą, tai prieš išvažiavimo vartus iš vidaus pusės pastatėme vieną iš turėtų buldozerių, ties kitais dviem vartais – po KRAZ ir MAZ markės autobusų techninės pagalbos vilkiką. Tą patį padarėme ir ties atsarginiais vartais. Budintiems mechanikams ir vilkikų vairuotojams buvo liepta bet kuria kaina (net laužiant vartus) likusius parke tarpmiesčio ir priemiesčio autobusus išleisti į maršrutus. Nakčiai palikome budėti atsakingus padalinių vadovus.

Kitą dieną budėjusieji pranešė, kad naktį atvažiavo GAZ-69 su civiliais, prieš vartus, apsisuko ir nuvažiavo. Beveik iš paskos prie vartų pasirodė trys savivarčiai, prikrauti žvyro, pamažu apsuko ratą prieš vartus ir, matyt, pabūgę mūsų galingos technikos ties vartais ar pagailėję žvyro, kuris per keletą minučių būtų nustumtas į šalį, nieko nepešę, pasuko ten, iš kur atvažiavę. Parkas buvo apgintas

1991 m. sausio 13–oji

Sausio 12–13–14 dienomis miesto autobusai dirbo visą parą – vežė žmones prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato. Kai kažkas iš miesto valdžios paprašė autobusų, kad iš jų būtų padaryta užtvara nuo šarvuočių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, atsisakėme tai daryti, kadangi galvojome, jog neturėsime kuo vežioti žmones mieste prie visų kariuomenės apgultų objektų. Patarėme prašyti aplinkinių rajonų ATĮ, kurios, be sunkvežimių, turėjo ir autobusų.

Tomis dienomis Aukščiausiosios Tarybos vadovai kai kuriais klausimais kreipdavosi tiesiogiai  į mane. Keletą kartų paprašė atgabenti benzino. Tokiems reikalams turėjau mokomąjį LAZ markės autobusą. Būdavo, išsikviečiu jo vairuotoją H. Dapkevičių ir sakau: „Henrikai, Seimo gynėjai prašo benzino. Paimk keletą kanistrų benzino iš degalinės ir nuvežk, kur reikia. Su „benzino karaliumi“  (kolonėlės vedėju) šį klausimą suderinau“. Arba: „Seimo gynėjai prašo juos nuvežti į pirtį nusimaudyti, – važiuok, tik niekam nesigirk, kur važiuoji, ką darysi“ ir panašiai.

Sausio 13 d. naktį sužinoję, kad nuo televizijos bokšto sužeistieji vežami į Pirmąją tarybinę ligoninę (dabar Šv. Jokūbo ligoninė), parko vyr. inžinierius A. Plepys ir kiti iš mūsų žinioje esančios karinės-sanitarinės kolonos sandėlio paėmė ir nugabeno į ligoninę visą paketą tvarsliavos ir medikamentų. Pasiūlėme ir karo atvejui ruošiamus sanitarinius  parko autobusus. Ačiū Dievui, jų neprireikė.

Tarpmiesčio vairuotojai mums pranešė, kad ties įvažiavimais į Vilnių ir Kauną stovi po keletą BTR (šarvuočių) su kareiviais, kurie iš autobusų išvaro keleivius į kelkraštį, tikrina vairuotojų ir keleivių dokumentus ir bagažą, žiūri, ar neveža į miestą ginklų.

Vizitas pas miesto karo komendantą

1990 m. gruodį ir prieš  1991 m. sausio 13-osios tragiškus įvykius mieste labai  suaktyvėjo kariškių veiksmai.  Atsirado patruliai, važinėjo sunkvežimiai su kareiviais, demonstratyviai pravažiuodavo šarvuočiai. Mūsų  parko vairuotojams buvo pasakyta kariškiamas nesipriešinti,  neprovokuoti; padėtis ir taip buvo  įtempta.

Vieną dieną, jau baigiantis darbo valandoms,  iš karinės komendantūros gavome telefonogramą, kuria pranešta, kad mieste įvedama komendanto valanda. Nuo 22.00 val. iki 6.30 val. eismas ribojamas, gyventojams draudžiama eiti į gatves,  bet kokie žmonių susibūrimai draudžiami. Mums atskirai nurodyta  iš parko autobusus išleisti tik su asmenišku komendanto parašu kelialapiuose.

Tikriausiai,  daug kas apie tą komendanto valandą  negirdėjo ir nustatytos tvarkos nesilaikė, bet mums buvo neramu.

Sutemo, visai vakaras, o kas bus, jei kariškiai iš tikrųjų sulaikys mūsų autobusus? Žmones tai reikia vežioti. Nutarėm savo jėgomis „griebti jautį už ragų“.  Pavaduotojas  V. Jaržemskis iš dispečerinės paėmė daugiau kaip 500 kelialapių, sudėjo juos į „diplomatą“, sėdome į automobilį ir nuvykome  į komendantūrą.

Komendantūra tada buvo T.Kosčiuškos  gatvės pradžioje, netoli tilto per Vilnelę.  Tamsu, prie įėjimo  būrelis kareivių su šalmais ir automatais. Sargybiniai prie durų mus sustabdo ir iškviečia budintį karininką,  pasakome jam, kokiu reikalu atvykome.  Budintysis veda mus koridoriumi, jame pilna kareivių – taip pat su šalmais, vatinukais ir automatais. Aplinka slegianti.

Pagaliau atsirandame komendanto kabinete. Jame nuo cigarečių dūmų – nors kirvį palubėje kabink. Matyti – nervinasi. Budintysis kreipiasi į kailine liemene apsivilkusį komendantą (antpečių nesimatė),  pristatydamas mus.

Prisistatom. Pasakau, kokiu reikalu atvykome, prašau, kad komendantas ant kelialapių asmeniškai  pasirašytų leidimus vairuotojams išvykti į maršrutus. Tuo metu  V. Jaržemskis atidaro atsivežtą „diplomatą“ ir vaizdžiai pademonstruoja (kaip kortuotojas kortų kaladę), kiek draugui komendantui, prisilaikant telefonogramoje nurodytos tvarkos, tektų kasdien pasirašyti kelionės lapų.

Komendantas supyko ir su įprastu „matj perematj“ įsakė iškviesti  kvailį, kuris paruošė  tokią (jei tik ne pats ją ir diktavo!) „gudrią“ telefonogramą. Išklausęs ir  mūsų argumentus,  galiausiai sutiko su parke  nustatyta tvarka. Pagrasino, kad „jei kas nutiks ne taip, turėsite atsakyti savo galvomis“ ir  išprašė – „galite būti laisvi“. Ką komendantas sakė saviškiui, galima buvo tik numanyti. Bet ne tai tada jiems ir rūpėjo.

Komendantūros budinčiojo išlydėti pro duris į gryną žiemos orą, lengviau atsikvėpėme.  Buvo toks įspūdis, kad pabuvojome karo fronto priešakinėje linijoje.

Algimantas Klemensas Baublys

Linos Jakubauskienės nuotrauka

Source URL: https://ebus.lt/sostines-viesasis-transportas-akcijoje-baltijos-kelias/