Stambulas: tarp Europos ir Azijos

by admin | 3 birželio, 2013 7:15 am

Tik grįžus iš Turkijos miesto Stambulo, pasivijo žinia: mieste – neramumai. Žmonės protestuoja prieš valdžios autoritarizmą, vyksta taikių piliečių susirėmimai su policija. Vos prieš keletą dienų Stambulas atrodė taikus ir ramus miestas, šurmuliuojantis tik rytietiškais turgumis bei triukšmingomis gatvelėmis.

Beje, turkai pasirodė labai patriotiški ir itin mylintys savo šalį – čia įprasta vėliavas kabinti ne tik švenčių dienomis, jos svyra pro daugiaaukščių namų

langus bei stiebiasi namų kiemuose. O pati Turkija atrodė švari, tvarkinga ir turtinga šalis.

Jungia du žemynus

Didžiąją viešnagės Turkijoje dalį teko praleisti sename bei nuostabaus grožio mieste Stambule, kurį graikai įkūrė dar 667 m. prieš Kristų. Tuomet miestas vadinosi Bizantijus. 330 m. miestas pavadintas Konstantinopoliu. Turkijai miestas atiteko 1453 m. iki 1923-iųjų miestas buvo Turkijos sostine, o Stambulu jis oficialiai imtas vadinti tik 1930-aisiais.

Stambulas – didžiausias Turkijos miestas, kuris išsidėstęs abipus Bosforo sąsiaurio. Mieste gyvena apie 6,5 milijonų gyventojų, apylinkėse – dar 14 milijonų. Nemenka dalis stambuliečių įsikūrę Europoje, o dirba – Azijoje. Arba atvirkščiai. Tiek abu žemynus, tiek abi miesto puses jungia Bosforo sąsiauris. Žydras jūros vanduo sukuria jaukumo ir gaivos pojūtį. Miesto centre zujantys laivai ir keltai, kuriais žmonės keliami ne tik iš vieno sąsiaurio kranto į kitą, bet ir iš Europos į Aziją bei atvirkščiai, suteikia megapoliui nepakartojamos egzotikos.

Stambulas – dar ir uostas, įsikūręs prie Marmuro jūros Auksinio Rago, kuris natūraliai susiformavo įlankoje. Miestas – tai Azijos vartai į Europą ir Europos – į Aziją. Ne veltui čia glaudžiai susipynusios skirtingos kultūros, net modernių pastatų rajonuose kyla minaretų bokštai, iš kurių žmonės tam tikromis nustatytomis valandomis garsiai kviečiami bendrai kasdienei maldai.

Miesto ypatumai

Apsilankyti Stambule ir neapžiūrėti nė vienos iš miesto šventovių būtų nedovanotina. Mus rusakalbis gidas palydi iki vienos iš didžiausių bei įspūdingiausių miesto šventovių – Suleimanio mečetės, kurios išskirtinis bruožas – net šeši minaretai.

Prieš įeinant į šventovę, tenka nusiauti batus, moterims čia pat paslaugiai pasiūlomi šaliai galvai apsigobti, o jei apdaras pernelyg atviras – ir maišus primenančios suknelės „nuogybėms“ pridengti. „Moterų plaukai – erotinis dirgiklis vyrams. Todėl juos būtina slėpti“, – paaiškina gidas.

Mečetėje – erdvu bei vėsu. Čia puiki akustika, kad kiekvienas maldininkas kuo geriau girdėtų šventiko žodį. Priekyje – išskirtinės vietos tiems, kurie atmintinai išmokę Koraną.

Kad negundytų vyriškos lyties atstovų, moterys privalo melstis klūpodamos jiems už nugarų. „Jei vyrai matys pasilenkusią moterį, jiems bus sunku susikaupti maldai. Todėl moterys privalo melstis mečetės gale“, – aiškina gidas.

Man, kaip civilizacijos sugadintai vakarietei, išsyk kyla klausimas: jei problema – ne moterų grožis, kuris yra natūralus ir sukurtas paties Dievo, o geidulinga vyrų prigimtis, ar ne paprasčiau ir sąžiningiau būtų jiems patiems prisidengti akis? Tačiau tokie mano samprotavimai musulmonui gidui pasirodo šventvagiški. Juk vyrai čia – stiprioji lytis, ir jų valia, saugantis nuo savo pačių nederamų minčių bei geidulių, paslėpti moterų grožį. Jų, karštą ir tvankią vėlyvo pavasario dieną dieną apsidangsčiusių ilgais tamsiais drabužiais, apsiraišiojusių skaromis, nuoširdžiai gaila. Tiesa, ir šioje srityje Stambulas – kupinas prieštaravimų; čia pat gali išvysti ir gana atvirai apsirengusių turkių.

Dar viena vieta, kur būtinai rekomenduojama apsilankyti atvykus į Stambulą – rytietiškas turgus. Mieste galima rasti ne vieną turgų, kurie čia itin populiarūs. Apsilankome vadinamajame Prieskonių, arba egiptiečių, turguje. Jis įsteigtas dar septynioliktajame amžiuje, jame nuo seno prekiauta prieskoniais. Čia įsigyjame lauktuvių – rytietiškų saldumynų bei arbatų. Prekeiviai noriai vaišina viskuo, kuo prekiauja – akivaizdu, jog jiems svarbus kiekvienas pirkėjas.

Architektūros paminklai

Miesto architektūra pasižymi įvairumu – čia galima rasti ir Bizantijos, ir Osmanų architektūros bruožų. Aplankome Hipodromo aikštę, esančią Stambulo centre. Joje įsikūrę seniausi istorijos paminklai, todėl Hipodromo aikštė dar vadinama muziejumi po atviru dangumi.

Hipodromą dar 203-iaisiais metais pradėjo statyti imperatorius Karakalas. Statybos baigtos 330 metais. Bizantijos laikotarpiu hipodrome vyko sporto varžybos, ypač populiarios buvo žirgų lenktynės. Be sporto rungtynių, čia vyko gladiatorių kovos, teatro spektakliai, politiniai susirinkimai.

Nusifotografuojame ir šalia garsiojo Egipto obelisko, kuriam – jau maždaug 4,5 tūkst. metų.

Pasakojama, jog obeliską 330-aisiais į Stambulą atgabeno garsusis Tutmozis trečiasis. Jis sukurtas tam, kad primintų apie pergalę prieš Mesopotamiją. Gidas pasakoja, jog, atgabentas į Stambulą, obeliskas 60 metų gulėjo ant žemės – miestiečiai negalėjo rasti tinkamos vietos jam pastatyti. Vėliau jis įkurdintas Hipodromo aikštėje

Egipto obeliskas yra seniausias statinys ne tik aikštėje, bet ir visame Stambule. Kituose miestuose galima rasti šio statinio kopijų.

Dar vienas įdomus Hipodromo aikštės statinys – Gyvatės kolona. Ji atgabenta iš Graikijos Delfų miestelio, Apolono Šventyklos ir skirta graikų pergalei prieš platėjiečius. Šiuo metu kolonos aukštis – penki metrai; anksčiau jis siekė 6,5 metro. Neliko ir trijų gyvačių galvų – jos Osmanų valdymo laikotarpiu buvo sudaužytos.

Susipažinti su nuostabaus grožio Stambulu, ko gero, nepakaktų ir mėnesio. Mums šiam tikslui skirta vos para. Tačiau ir tiek laiko pakanka pajusti ypatingą miesto dvasią su neatsiejamai persipynusia rytietiška ir vakarietiška kultūra. Išvykstame iš miesto su viltimi, jog teks į jį dar ne sykį sugrįžti.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotraukos

Source URL: https://ebus.lt/stambulas-tarp-europos-ir-azijos/