Lietuviškas autobusas. Svajonė ar realybė?

Gamintojai vienijasi

Kad ir kiek betriukšmautų ir beprotestuotų karingieji globalizacijos priešininkai, šie procesai vis labiau įsigali visose mūsų gyvenimo srityse. Ne išimtis – ir autobusų gamyba; netgi žymiausi gamintojai su garsiausiais prekiniais ženklais vienijasi, sukurdami galingus koncernus, diktuojančius pasauliui autobusų dizaino bei technikos madas.

Vokiečių „Evobus“ 1995-aisiais sujungė „Mercedes-Benz“ bei „Setra“, „Irisbus“ 1999-aisiais po stilizuoto delfino ženklu suvienijo „Fiat-IVECO“ ir „Renault“. Šiek tiek vėliau prie šios grupės prisijungė ir „Karosa“ bei „Ikarus“. Kurį laiką simpatiškasis delfinas puikavosi tik „Irisbus“ gaminamų autobusų kėbulo priekyje – gale dar galėjai rasti senųjų gamintojų „brendus“. Tačiau 2003 m. IVECO įsigijus 100 proc. koncerno akcijų, senieji ženklai pamažu nyko, ir dabar jau tik specialistas gali pasakyti, kurioje iš koncerno gamyklų surinktas vienas ar kitas „Irisbus“ autobuso modelis – jų gale teliko užrašas IVECO.

2001-aisiais, MAN įsigijus dalį „Neoplan“ akcijų, autobusų padangėje sužibo „Neoman“. Tačiau, kaip pasirodė netrukus, neilgam: 2008-aisiais „MAN Nutzfahrzeuge“ įsigijo visas 100 proc. „Neoplan“ akcijų, ir „Neoman“ pavadinimo nutarta atsisakyti. Kol kas gaminami MAN ir „Neoplan“ autobusai, tačiau kas galėtų garantuoti, kad pastarasis „brendas“ ir vėl patyliukais nepranyks po naujojo „įtėvio“ ženklu…

Prieš keletą metų susivienijo ir Beniliukso šalių gamintojai – grupelė prekinių ženklų („Bova“, „Berkhof“, „Jocheere“, „Kusters“ bei dar keletas smulkesnių ir mažiau žinomų) „pradingo“ po abreviatūra „VDL Bus“. Gamintojams vis labiau kooperuojantis, autobusai tampa savotiškais mišrūnais – važiuoklė pagaminta vieno gamintojo, variklis – kito, o visa konstrukcija surinkta dar galai žino kur.

Perkelia gamyklas

Autobusas – brangi transporto priemonė; jo kainą „augina“ vis tobulesnės saugumo, patikimumo sistemos, daugėjantys komforto, dizaino elementai, nuolat griežtėjantys ekologiniai reikalavimai.

Norėdami kuo labiau atpiginti savo produkciją, senieji Vakarų Europos gamintojai jau senokai perkėlė savo gamyklas ten, kur darbo jėga pigesnė. Tuo sėkmingai pasinaudojo lenkai: netoli sienos su Vokietija surenkami „Scania“, „Volvo, MAN autobusai.

Autobusus ant „Scania L94“ važiuoklės iki 2007-ųjų surinkinėjo ir estai, Tartu mieste įkurtoje „Scania Baltscan“ gamykloje. Beje, čia buvo surenkami ne tik autobusai, bet ir priekabos jiems. Kėbulai šioms originalioms bei neįprastoms transporto priemonėms atkeliaudavo net iš Šveicarijos. Nors gamykla Tartu nebeveikia, estai iki šiol važinėja savais autobusais; jų teigimu, net 23 metrų ilgio transporto priemonės su priekabomis ne tik talpios, bet ir manevringos, jos puikiai tinka važinėti net siauromis senamiesčių gatvelėmis.

Vis dažniau Vakarų Europos gamintojai kooperuojasi su Azijos, Lotynų Amerikos gamintojais. Štai įspūdingasis net du kartus „Metų autobuso“ (1994 ir 2004 m.) laimėjęs MAN „Lion‘s star“ gimsta Turkijoje, šioje šalyje surenkamas ir „Mercedes-Benz Conecto“, ant „Volvo“ važiuoklės autobusai surinkinėjami „Volvo Buses“ gamykloje Brazilijoje ir t. t. Pastaruoju metu europiečiai vis dažniau kreipia žvilgsnį į Kinijos rinkas.

Bene naujausias Europos ir Azijos parnerių sąjungos pavyzdys – universalusis „Scania Touring“, pristatytas 2009-ųjų parodoje „Busworld Europe“ ir tapęs karščiausia naujiena. Tai – funkcionali, ganėtinai komfortiška ir nebrangi netolimiems tarpmiesčio vežimams skirta transporto priemonė, kurios kaina – 190-195 tūks. eurų. Švedų teigimu, transporto priemonę atpiginti pavyko bendradarbiaujant su kinų autobusų gamintojų „Higer“.

Dar vienas azijiečių bei europiečių bendradarbiavimo pavyzdys – taip pat neseniai rinkai pristatytas „Otokar Fast“ modelis. Turkų „Otokar“, pasinaudodama ryšiais su prancūzų kompanija „Fast Concept Car“, nutarė pakliūti į Vakarų Europos rinką. Iš šio aljanso naudos turės abi pusės – turkai galės pasiūlyti rinkai Europoje pagamintus autobusus, o prancūzai, iki tol surinkinėję tik mokyklinius autobusus, papildys savo modelių gamą.

Pastaruoju metu didieji gamintojai įžengė ir į Afrikos šalis. Čia gaminami autobusai dažniausiai siūlomi vietos rinkai. Štai „MAN Nutzfahrzeuge“ įkurtas padalinys „MAN Truck and Bus Africa“ Pietų Afrikoje surinkinėja „Volksbus“ autobusus. (Paklausite – ką turi bendra MAN ir „Volksbus“? Priminsime: prieš porą metų „Volkswagen“ įsigijo vieno iš didžiausių vokiečių komercinių automobilių gamintojų – „MAN Nutzfahrzeuge“ – akcijų). „Volksbus“, beje, surenkami ir Lotynų Amerikoje – čia ant „Volkswagen“ važiuoklės montuojami vietinių gamintojų „Caio“ ir „Marcopolo“ kėbulai.

Perspektyvos Lietuvoje

O kaip gi Lietuvoje? – paklaus skaitytojas. Lietuva, žinoma, ne Afrika, tačiau ir pas mus keleivinio transporto priemonių parkas gerokai „suvargęs“: net 81 proc. šalies gatvėmis bei keliais važinėjančių autobusų bei troleibusų perkopę 10 metų amžiaus ribą. Gal ir Lietuva galėtų prisivilioti į šalį bent vieną iš didžiųjų Europos ar pasaulio autobusų gamintojų?

Juolab kad autobusų gamyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Dar 1932-aisiais Vilniuje surinkinėti autobusai „Saurer“ – Šveicarijos Arbono mieste buvo užsakomos važiuoklės, o vietiniai meistrai gamindavo kėbulus: medinį karkasą apkaldavo skarda, įrengdavo sėdynes. Šveicariškų autobusų vardas liaudyje tuomet tapo bendriniu – dar ir dabar senesnieji Vilniaus gyventojai autobusus tebevadina „arbonais“…

Tuo pat metu Kaune, ant FORD-T automobilių važiuoklių, surinkinėti nedideli autobusai su kauniečių pagamintais kėbulais. Vėliau Kaune gaminami kėbulai montuoti ant „Volvo“, „Daimler-Benz“ važiuoklių.

Šie darbai nenutrūko ir po karo: pirmasis autobusas L-1 ant sunkvežimio ZIS važiuoklės pagamintas Kaune 1948-aisiais. Vėliau šios transporto priemonės tobulintos, surinkinėti L-2, L-3 autobusai, vežę keleivius Lietuvos miestų gatvėmis bei keliais.

Idėja atgaivinti keleivinio transporto priemonių surinkimą šalyje sklandė maždaug prieš dešimtmetį. Tuomet autobusus Šiauliuose, „Busturo“ teritorijoje, ketino surinkinėti lenkų koncernas „Zasada“. Deja, šiauliečiai tuomet neįgyvendino pagrindinio lenkų reikalavimo: turėti kur Lietuvoje surinktus autobusus realizuoti; mūsų šalies rinka pasirodė perdaug maža, o keleivinio transporto įmonės – pernelyg nuskurdusios…

Porą troleibusų „Jelcz“ savoms reikmėms tuomet surinko ir Kauno bendrovė „Autrolis“: parko dirbtuvėse įrengtas troleibusų vidus – pastatytos sėdynės, turėklai, šviestuvai, komposteriai, atlikti vidaus apdailos darbai, taip pat įstatyti išoriniai žibintai. Prieš tai Lenkijoje apmokyta keletas įmonės darbuotojų – ketinta troleibusų gamybą plėsti. Tačiau gana greitai pasirodė, kad šis projektas nėra ekonomiškai pagrįstas: lietuviška rinka su dviem troleibusų parkais vėlgi pasirodė pernelyg menka…

2005-aisiais vidutinės klasės baltarusiškus MAZ pradėta surinkinėti „MAZ Lietuva“ įmonėje. Tuomet tikėtasi per metus pagaminti po kelias dešimtis keleivinio transporto priemonių. Tačiau ir šis projektas nesulaukė didesnio dėmesio – vėlgi pritrūko užsakovų.

Prieš keletą metų sostinės gatvėse pasirodė žaismingi bestogiai autobusai – juos UAB „Vilniaus autobusai“ iš senutėlių manų taip pat pasigamino patys: nupjovė stogą, sutvirtino kėbulą, įrengė saloną. „Mielai imtumėmės savo teritorijoje surinkinėti autobusus didesniais kiekiais – tam užtektų ir specialistų, ir vietos. Tačiau pagrindinė problema, kurios tikrai nepavyktų išspręsti – autobusų realizavimas. Kiek teko girdėti, su realizavimu turi problemų ir Lenkijos, kurios teritorija net dešimt kartų didesnė už Lietuvą, autobusų gamintojai“, – situaciją komentuoja UAB „Vilniaus autobusai“ technikos direktorius Juozas Grabys.

Šiuo metu Lietuvoje net keletas bendrovių perdirba krovininius mikroautobusus į keleivinius. Pagrindinis motyvas – Lietuvoje iš krovininės į keleivinę perdaryta transporto priemonė kainuoja gerokai pigiau nei originali, įsigyta tiesiai iš gamintojo. Lietuvoje perdarytus mikroautobusus pamėgo ne tik Lietuvos keleivių vežėjai – juos mielai įsigyja norvegai, danai, vokiečiai ir kt. Užsieniečiai gerai vertina lietuviškų darbų kokybę, tuo tarpu mūsiškių transporto priemonių kainos šiek tiek mažesnės. Viena iš Lietuvos bendrovių – „Altas komercinis transportas“ – savo transporto priemones jau pristatė ir didžiausioje bei prestižiškiausioje Europos autobusų parodoje „Busworld Europe“.

Lina Jakubauskienė