1929 m. spalio pradžioje, rūpindamasi keleivių saugumu ir patogumu, Kauno miesto Taryba priėmė naujas taisykles autobusų savininkams, vairuotojams, konduktoriams ir keleiviams.

Autobusų savininkai pagal naujas taisykles turėjo žiūrėti, kad autobusai būtų tvarkingi, kad turėtų pakankamai benzino ir tepalo, visus reikmenis, dvi atsargines padangas. Autobusai privalėjo kursuoti pagal tvarkaraštį. Už šių taisyklių nesilaikymą buvo numatytos iki 100 litų baudos.

Vairuotojams važiuojant buvo draudžiama kalbėti su keleiviais ir rūkyti.

Konduktoriai ir kontrolieriai turėjo būti uniformuoti, kreiptis į keleivius lietuviškai. Jie privalėjo būti su keleiviais mandagūs, stengtis turėti smulkių pinigų atsargą ir duoti grąžos kartu su bilietu.

Konduktorius autobusui sustojus privalėjo pasakyti vietovės, kur sustoja, pavadinimą ir, reikalui esant, padėti keleiviams įlipti ir išlipti iš autobuso.

Į autobusus buvo draudžiama įlipti girtiems, sergantiems ryškiai matoma užkrečiama liga, su nešvariais drabužiais,  be to, ir vaikams iki 7 metų be suaugusių.

Taip pat pagal naujas taisykles buvo įvestos be būtinų sustojimo stotelių dar ir sąlyginės stotelės. Ten sustojama tik keleiviams prašant.

Draudžiama vežti užtaisytus ginklus, sprogstamąją bei degamąją medžiagą, didelius daiktus, sudarančius kitiems keleiviams nepatogumų, dvokiančius ir teršiančius  daiktus, paukščius ir šunis.

Įsigaliojus  šioms taisyklėms pagaliau buvo sureguliuotas bilietų galiojimo klausimas visiems autobusams. Vienam autobusui sugedus, keleiviai galėjo sėsti į kitą autobusą su tais pačiais bilietais.

Dvigubas mokestis buvo imamas važiuojant  nuo 23 val. ligi 5 val. ryto. Pradžios mokyklų, gimnazijų ir vidurinių mokyklų mokiniai už bilietus mokėjo pusę kainos.

Kęstutis Pletkus