Gruodžio 4-ąją vienam ypatingam Kauno objektui sukako 90 metų. Amžius garbingas, tačiau šis „senolis“ dar žvalus ir judrus: pasviręs 18 laipsnių kampu net neuždusdamas sugeba per kelias minutes užbėgti į kalną. Jis gali didžiuotis lotynišku vardu ir tuo, kad yra garbingas tarpukario paveldo paminklas.
Vienas iš dviejų
Kaune tarpukariu buvo įrengti du funikulieriai. Pirmasis buvo Žaliakalnio, o Aleksoto laikomas antruoju. Jo gimtadienis – 1935 m. gruodžio 5 diena.
Pirmasis Aleksoto funikulieriumi važiavo tuometis vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas. Per dieną šis funikulierius turėdavo daug darbo ir atlikdavo daugiau kaip po 200 reisų.
Dabar, nors bilieto kaina tesiekia vieną eurą, važinėjančių juo nėra daug. Ratuotomis priemonėmis pasiekti Aleksoto apžvalgos aikštelę daugeliui atrodo daug patogiau. Tačiau istorinę tarpukario atmosferą pajusti galima tik kylant funikulieriumi. Jis – ne šiaip įrenginys, o kultūros paminklas, kurį galima liesti rankomis ir netgi juo važiuoti.
Tarnavo kaip transporto priemonė
Dabar funikulierius daug kam asocijuojasi su istoriniu objektu, o štai beveik prieš šimtmetį šis vagonėlis buvo kaip transporto priemonė, kuri išsprendė labai sudėtingą susisiekimo problemą. Mat lipti į aukštą ir statų Aleksoto kalną nebuvo paprasta.
Žinomas kaunietis kolekcininkas, istorikas Jonas Palys – vienas iš tų žmonių, kuris išnaršė visus rašytinius dokumentus, susijusius su funikulieriais. „Bėda buvo dėl prastų kelių, kurie buvo prastos kokybės, transporto priemonės buvo archajiškos, o geležinkelio kelias – perspektyvus, stabilus, jam reikėjo gerokai mažiau priežiūros“, – pasakoja istorikas.
Statant Aleksoto funikulierių, buvo pasikviesta išmanančių inžinierių iš Šveicarijos. Pačius vagonus jau gamino lietuviai, tačiau šveicarai atvežė važiuoklę, bėgius. Keltuvas įdomus tuo, kad įrengiant jį nemažai pasidarbavo ir lietuviai.
Konkursą laimėjo šveicarų firma „Bell“, pastačiusi apie 50 keltuvų įvairiose šalyse Europoje ir Japonijoje. Išskirtinis „Bell“ skiriamasis ženklas yra keltuvo vagonėlių išvaizda – ji visose šalyse, kuriose įrengti šios firmos funikulieriai, yra panaši.
Funikulierius tų laikų mastais kainavo didelius pinigus – net 200 tūkstančių litų. Iniciatoriai suvokė, kad toks objektas greičiausiai neatsipirks, tačiau funikulierių vis tiek įrengė. Tuometis Kauno burmistras Antanas Merkys, paleidžiant funikulierių , miesto savivaldybei palinkėjo „kuo geriausiai ir kuo daugiausiai juo pervežti žmonių“. Jis nurodė, kad „savivaldybė tuo tarpu jokių pelnų iš šio keltuvo nenumato. Jis pastatytas tik norint palengvinti su miesto centru susisiekimą nuolatiniams Linksmakalnio ir apylinkės gyventojams“.
Išliko archajiški ir beveik nepaliesti
„Beje, to meto Kaunui tai buvo modernus statinys, kurio technologija iki šiol nepakitusi. Tai – gyva klasika. Kadangi Aleksoto funikulierius nebuvo stipriai apkrautas darbu, jis daugybę metų išliko toks pats“, – pabrėžia istorikas.
Beje, Kauno funikulieriai nėra seniausi Europoje. „Kai juos statė Kaune, jau buvo tokių keltuvų ir Paryžiuje, ir Kijeve, ir Tbilisyje. Jie dar senesni, tik dabar jau rekonstruoti ir nebėra tokie archajiški, kaip mūsiškiai“, – pastebi J. Palys.
Beje, prie jų archajiškumo prisidėjo ir tai, kad sovietmečiu nelabai kas kišo nagus prie Kauno funikulierių. Šiek tiek kosmetiškai paremontavo, aleksotiškiui pakeitė duris – vietoj originalių vienvėrių įdėjo dvivėres, esą taip keleiviams patogiau įlipti į vagonėlį.
Tebeturi autentišką įrankį
Funikulieriaus veikimo principas gana paprastas: viršutinėje keltuvo stotyje įrengtas ratas lynui susukti, kurį per pavarų dėžę tai į vieną, tai į kitą pusę suka elektrinis variklis. Kai vienas vagonėlis kyla aukštyn, kitas tuo pat metu leidžiasi žemyn. Variklį valdyti (paleisti, pakeisti judėjimo kryptį) gali mašinistas, esantis viršutinėje stotelėje, arba vagonuose važiuojantys konduktoriai. Variklis valdomas automatiškai, panašiai kaip liftuose.
Keltuvų kelias yra vienavėžis su atsišakojimu viduryje – tai vieta vagonams prasilenkti. Lynai keltuvo trasoje yra tarp bėgių, juos prilaiko specialus ritinėlis su rutuliniais guoliais. Vagonai turi automatinius stabdžius, kurie, nutrūkus lynui, sustabdo vagonėlius apkabindami bėgius, tokiu būdu neleisdami jiems nuriedėti žemyn.
Vygantas Miklaševičius 15 metų dirbo funikulieriaus mašinistu-šaltkalviu: matė ir šių vagonų pakilimus, ir nuopuolius. „Net ir pabaigus „karjerą“, dar mane kviesdavo į kasmetines apžiūras, kurias rengdavo dėl keleivių saugumo. Visus įrenginius išmaniau puikiai“, – prisimena pašnekovas.
Sovietmečiu jam teko kilnoti daug žmonių: bilietas tekainavo vieną kapeiką, o kopti į statų kalną savomis kojomis kauniečiams nesinorėjo.
Paklaustas, ar funikulierius – sudėtingas įrenginys, buvęs mašinistas šypteli: „Kas paprasta, tas genialu“. Sovietmečiu keltuvai ir jų bėgiai buvo gerokai apleisti, tačiau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo susirūpinta jų būkle – net kelis kartus abu vagonai buvo išvežti restauruoti. Taip buvo išsaugotos autentiškos žalvarinės detalės, atkurti interjero ir eksterjero elementai.
„Šveicarai mokėjo kurti tokius įrenginius. Beje, netgi kai kurie įrankiai išliko iš Smetonos laikų. Yra toks specialus įrankis lynui suvynioti, kad šis nepabėgtų kaip kasytė. Sunku net patikėti, kad šis įrankis medinis ir iki šiol geros būklės“, – žino buvęs mašinistas.
Jis pamena, kaip buvo remontuojami didieji 2 m diametro ratai, traukiantys lyną. „Buvome nuėmę tuos originalius šveicariškus ketaus ratus, remonto metu prie jų buvo pridėtos plokštės, kad galėtų tarnauti ilgiau“, – priduria pašnekovas.
„Aišku, didžiuojuosi, kad tiek metų dirbau tokio autentiško įrenginio mašinistu. Žinau daug anekdotų, vis kalbėdamas su kuo nors primenu, kad „funikulierius“ prancūziškai reiškia „melagį“, nors tikroji žodžio kilmė lotyniška ir reiškia virvę, lyną“, – žino buvęs funikulieriaus mašinistas.
Poilsis, o ne darbas
Svetlana Bacevičienė Aleksoto gyventojus pažįsta puikiai. Moteris jau dešimtus metus dirba funikulieriaus kontroliere-palydove. Čia pat, Aleksote, ji ir gyvena.
„Labai šilti žmonės važiuoja – vietiniai, savi, labai malonūs. Žinokite, ilsiuosi dirbdama tokį darbą – ne darbas, o malonumas“, – greitakalbe beria pašnekovė.
Moteris lengvai randa kalbą su visais, labai geranoriška, trumpai kelionei funikulieriumi su šypsena priimanti ir vietinį gyventoją, ir svečią.
„Aišku, norėtųsi daugiau keleivių. Kad žmonės susipažintų su tokia transporto priemone. Atvykite ir jūs, būtinai pavešime“, – ragina Svetlana.
Ji prisimena, kaip, būdama dar vaikas, pirmąkart važiavo Aleksoto funikulieriumi aukštyn. „Pamenu, viršuje buvo pirtis, į ją ir kėlėmės. Tai įsivaizduokite, turėjome laukti eilėje, ne iš pirmo karto, tik iš trečio įlipom į vagonėlį. Kiek daug žmonių buvo… Akyse stovi tas vaizdas“, – pasakoja pašnekovė.
Ji mielai pasidalija ir savo darbo pobūdžiu: kelios dienos – laisvos, kelios – darbo. Funikulierius dirba pagal tvarkaraštį ir, jeigu yra keleivių, kelia juos kas dešimt minučių.
„Didžiuojuosi, kad dirbu tokiame paveldo objekte“, – baigdama pokalbį priduria Svetlana.
Ketino pastatyti daugiau
Ar žinojote, kad tarpukario Kauno valdininkai svarstė funikulierių kalnuotame mieste įrengti daugiau? „Dar vienas buvo planuojamas iš centro į A. Mackevičiaus (tuometę Italijos) gatvę, kitas turėjo būti pastatytas ties Ąžuolyno bibliotekos Vaikų skyriumi Lydos gatvėje, o trečiasis – iš V. Mykolaičio-Putino gatvės į Vaižganto gatvę“, – pasakoja istorikas J. Palys.
Šiam funikulieriui įrengti jau buvo paimta paskola, tačiau … prasidėjo karas. Na, o sovietmečiu Kaune atsirado troleibusai: apie 1960 metus dar buvo kalbama apie naujus funikulierius, bet po kelerių metų šios idėjos atsisakyta.
„Reikia pripažinti, kad funikulierius – technikos paveldas, traukiantis nemažai turistų. Aišku, norėtųsi, kad Lietuva gebėtų labiau išvystyti turizmą ir parodyti, kad priemonės ant bėgių yra unikalios, įdomios, o jomis keliantis ir leidžiantis atsiveria visai kitokių miesto vaizdų“, – pokalbio pabaigoje apgailestavo J. Palys.
Minėdami garbingą Aleksoto funikulieriaus jubiliejų ir prisimindami jo istoriją, kviečiame kauniečius ir miesto svečius aplankyti šį unikalų tarpukario objektą, pakilti juo į kalną ir apžvelgti iš viršaus Kauno centrą bei senamiestį. Kainuoja nedaug, o įspūdžiai tikrai kitokie nei važiuojant automobiliu.
Šiandien, gruodžio 5 dieną, funikulieriumi bus galima pasikelti nemokamai – tai dovana ištikimiems keleiviams gimtadienio proga.
„Kauno autobusai” informacija
Linos Jakubauskienės nuotrauka
