Po to, kai 1930 m. balandį Ferdinandas Porsche, vienus metus dirbęs vyriausiuoju dizaineriu, paliko „Steyr Werke“, šias pareigas perėmė Ing. Karlas Jenschke.
Karlas Jenschke gimė 1899 m. kovo 31 d. Vienoje. Vienoje baigęs komercinę pameistrystę, 1917 m. tapo bandomųjų važiavimų pilotu. 1918 m. spalio 22 d. jis pasiekė trasos rekordą nuo Linco iki Wr. Neustadt’o. Trasą jis įveikė vos per 62 minutes. Baigęs technikos studijas ir gavęs mechanikos inžinerijos diplomą, K. Jenschke 1922 m. pradėjo dirbti „Steyr Werk“.
Pirmoji transporto priemonė, kurią kuriant 1934 m. dalyvavo Ing. Karl Jenschke, buvo „Steyr Type 100“, turinti daugybę „Volkswagen“ bruožų – ekonomiška transporto priemonė, turinti didelio automobilio pranašumų.
Būtent per tą laiką greičiausiai ir gimė „Steyr Baby“ idėja. Jenschke kartu su variklio dizaineriu Karlu Wagneriu kūrė 2 cilindrų bokserio variklį su oro aušinimu bei sklandytuvų pavara. Pirmuosiuose dviejuose prototipuose oru aušinamas variklis sulūžo esant 14 AG, o kitame jau buvo įrengtas vandens aušinimas (dviejų dalių radiatorius buvo paslėptas priekinių ratų arkose).
Mažiausiai 20 AG galia buvo reikalinga bandomajam važiavimui žinomu Alpeno bandymų keliu (pavyzdžiui, Turracher Höhe ar Katschberg). Konstruktoriai sukūrė 4 cilindrų variklį. Pradinis planas gaminti jį iš aliuminio buvo atmestas, nes „Steyr“ gamyklos turėjo daug patirties gamindamos variklius iš pilkojo ketaus. Tolesnį „Volkswagen“ modelio toubulinimą patvirtino direktorių valdyba su sąlyga, kad serijinė gamyba bus baigta po 14 mėnesių. Praėjus vos metams, Jenschke pristatė savo kūrinius Austrijos vyriausybei. Mažų pigių automobilių idėja vyriausybės atstovus sužavėjo, tai garantavo darbo vietų sukūrimą sunkiu metu. Pradėjus gaminti automobilį, 1936-aisiais įdarbinta 500 naujų darbuotojų.
„Steyr Type 50“ konstrukcijos tikslas – kad automobilyje patogiai galėtų važiuoti keturi suaugę žmonės ir liktų pakankamai vietos bagažui. Žinoma, „patogumas“ negalėtų būti vertinamas pagal dabartinius standartus.
Automobilyje buvo naudojamas oru aušinamas 2 cilindrų variklis, tačiau pasirodė, kad jam trūksta galios. Todėl netrukus automobilyje atsirado 4 cilindrų variklis su vandens aušinimu. Tam, kad nereikėtų montuoti vandens siurblio, panaudotas termosifono aušinimo principas. Tuo metu šis aušinimo būdas buvo ypač populiarus tarp britų automobilininkų ir giriamas žurnaluose kaip ypač paprastas ir progresyvus. Kitas pakeitimas buvo galinė ašis.
„Steyr 50“ konstrukcija buvo labai moderni, su „atraminiu“ kėbulu. Dvi lakštinės spyruoklės, sumontuotos viena ant kitos, stabilizavo priekinę konstrukciją – tai padaryti buvo sudėtinga dėl pilko ketaus variklio, didelio aušintuvo ir „Dyno“ starterio (t. y., generatoriaus ir starterio viename bloke). Salono gale sėdintiems keleiviams palikta pakankamai vietos kojoms, o galinė sėdynė buvo padaryta sulankstoma, kad būtų lengva patekti į bagažo skyrių.
Pavarų dėžė veikė be triukšmo, ji puikiai tiko „Steyr 50“ važiuoti kalnuose maksimaliu 90 km/h ir „Steyr 55“ – 95 km/h greičiu . Galinė ašis buvo pasukama.
Austrijos spauda transporto priemonę oficialiai pristatė ją 1936 m. kovo mėn. Žurnalistus sužavėjo patogus įlipimas į automobilio galą, taip pat didelis plieninis stumdomas stogas. „Katschberg“ testas parodė, kad automobilis puikiai įveikia įkalnes, tai buvo ypač svarbu kalnuotoje Austrijoje. Buvo atlikti ir kiti bandymai – net Afrikos dykumoje. Siekta išsiaiškinti, kaip variklis veikia prie skirtingų temperatūrų.
Iki 1938 m. užsakovams buvo pristatyta apie 3 000 „Steyr Type 50“. Tada pakeistas išorės dizainas, pradėtas gaminti „Steyr 50 Special“, vėliau – „Steyr 55“. Pakeisti priekiniai ir galiniai buferiai („Steyr 50 Spezial“ arba „Steyr 55“ – nudažyti standartine versija kėbulo spalva, chromuoti – prabangioje versijoje). „Steyr 55“ buvo galima pasirinkti iš 8 dviejų spalvų derinių. „Steyr Type 55“ variklio galia taip pat buvo padidinta nuo 22 AG iki 25,5 AG, o ratas pradėtas tvirtinti ant galinės ašies ne naudojant cilindrinius ritininius guolius, o montuojant rutulinius guolius į atraminius ritininius guolius. Abi transporto priemonės nebuvo itin pigios: „Steyr Type 50“ kainavo 4 00 šilingų, o 55 Type – 5000 šilingų (arba 3000 reichsmarkių).
Be to, užsakovams gamintojai pasiūlė ir nedidelį sunkvežimį, kuris buvo žymimas 150 numeriu.
Austrijai įstojus į Trečiąjį Reichą, 1940 m. Aukštutinėje Austrijoje sustabdyta keleivinių automobilių gamyba. Iki tol pagaminta 13 000 „Steyro kūdikių“, kaip jie buvo meiliai vadinami.
Parengė Kęstutis Pletkus
Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo
