Pirmąjį lengvąjį automobilį šiame krašte įsigijo Panevėžio gyventojas Boleslovas Antonovičius Reutas. Tai buvo prancūzų gamybos lengvasis keturvietis automobilis UNIC, kuriame buvo sumontuotas 12 AG variklis. Vietos valdžia šiuo automobiliu naudotis leidimą išdavė 1913 m. vasario mėn. 23 d.
1924 m. birželio 12 d. laikraštyje „Panevėžio balsas” išspausdintas skelbimas: „Automobilis, vežantis keleivius iš Panevėžio į Biržus išvyksta 6 valandą ryte ir grįžta 10 val. vakare. Automobilis keleivių laukia Vasario 16 g. ir Laisvės aikštės kampe“. Praėjus dviems metams, 1926 m. liepos mėn. keleiviai buvo vežami maršrutu Panevėžys – Ramygala – Šėta – Kaunas.
Šiuo maršrutu keleivius vežė Juozapas Kondrošas automobiliu FORD TOURING. Iš Panevėžio jis išvažiuodavo 6 val. ryto, Kaune būdavo 10 val. ryto. Bilieto kaina -20 litų. Į Panevėžį sugrįždavo 8 val. vakaro. Tiesa, vietas ir bilietus reikėdavo užsisakyti iš vakaro adresu: Panevėžys, Vasario 16 g. Nr.19 pas p. Moigį.
Po mėnesio, rugpjūčio mėnesį, atsirado dar vienas vežėjas F. Kurkulis, kuris taip pat vežė keleivius tuo pačiu maršrutu, tik išvykdavo viena valanda anksčiau nei jo konkurentas p. J. Kondrošas.
Rudens pradžioje keleivius į Kauną pradeda vežti dar vienas vežėjas, tai p. Sutkevičius. Įdomu tai, kad vietas Sukevičiaus automobilyje reikėdavo užsisakyti iš vakaro Laurinaičio ir Zaborskio vaistinėje… Atvykus į Kauną, keleivius išleisdavo prie „Bristol” viešbučio.
1927 m. balandį broliai Kondrašai įsigiję dar vieną automobilį ir keleivius į Kauną veždavo maršrutu: Panevėžys – Ramygala – Šėta – Žeimiai – Jonava – Kaunas. Kaune keleivius išleisdavo prie viešbučio „Bristol”, Vasario 16 g.10, Tuo metu apie kitus du vežėjus informacijos neradau, matyt, neatlaikė konkurencijos.
Po metų, 1928 m. pavasarį, padidėjo konkurencija tarp geležinkelių susisiekimo ir autobusais. Iš Panevėžio į Kauną geležinkeliu – 196 km, o autobusų keliu – tik 140 km, autobusai keleivius nuveždavo per 3,30 val., o geležinkeliu – tik per 6,12 val., todėl žmonės mielai mokėjo už bilietą autobusu 15.20 Lt (matyti, kad autobusų bilietų kaina per metus sumažėjo beveik 5 litais), geležinkelio bilieto kaina buvo 13,40 Lt. Už patogumą reikėjo mokėti brangiau…
1930 m. gegužės mėn. buvo priimtas sprendimas statyti autobusų stotį, iki to laiko Panevėžyje tokios stoties nebuvo. Projektas buvo jau paruoštas. Po mėnesio, kai buvo priimtas sprendimas statyti stotį, darbų imtis norą pareiškė du konkurentai: p. Chazenas ir Šukys. Stotis turėjo būt pastatyta beveik ties miesto valdyba kitoje gatvės pusėje. Reikalavimas buvo: pastatyti saugų, patogų ir erdvų garažą su atskirais nameliais – keleivių informacine ir laukimo vieta. Po dviejų savaičių konkursą statyti laimėjo p. Chazenas. Buvo patikslinta statybos vieta: beveik ties miesto valdyba kitoje Ramygalos gatvės pusėje.
1930 m. rugpjūčio mėn. laikraštyje „Panevėžio balsas” straipsnelyje „Iš autobuso gyvenimo” vienas savivaldybės darbuotojas pasidalino įspūdžiais apie autobusus Panevėžyje:
„Reikia pačiam būt ir matyt, kaip čia Panevėžy, suvažiuoja patys panevėžiečiai, dar ukmergiškiai autobusininkai ir konkuruoja dėl keleivių. Dinatūratas iš gerklės, riksmas, ermidelis, keleivio tampymas, keiksmas, kartais kone muštynės – štai kas aplink autobusus vakarais ir anksti rytais dažnai dedasi. Kaune jie (autobusininkai) sutvarkyti. Čia palaidesni. Dažnai tenka matyti, kaip nuolaidesnis konduktorius stačiai iškoneveikimas akiplėšiškesnių. Dėl vietų autobusuose irgi nekaip. Kadangi stačiai nepakenčiamas važiavimas autobuso gale, nes labai mėto, tai mūsų sodiečius už tą pačią kainą tik tenai ir kiša. O tie mielai sėdasi, manydami, kad bent kartą ir jie „ponais” (gale, mat sėdės!) pabus. Ypač nukenčia moterys. Vidurinės vietos, kažkodėl dažnai vaikų ir pusbernių prisėdusios, kurie mat, vietą kitam saugo. Be to, šoferiai dažnai nakvoja prie savo mašinų, nes ne gali kiekvieną kartą viešbučiuose nakvoti. Tad dabar, kai Panevėžys stato Autostotį ir kai, girdėt, priverstinai ten turės visi autobusai suvažiuoti ir sustot, tai gal pasirūpins ir keletą kambariukų šoferiams įrengt, kur jie galėtų pailsėti ir pavalgyti. Taip yra mūsų geležinkeliuose, taip yra svetur ir geresnėse autostotyse.” (kalba netaisyta). Iš šio straipsnelio galima susidaryti vaizdą apie keleivių keliones autobusais ir šoferių darbo sąlygas…
Panevėžio miesto taryba 1930 m. 11 mėn. 11 d. svarstė klausimą, susijusį su autobusų susiekimu Panevėžio mieste.
1931-01-02. miesto valdyba pasirašė sutartį su broliais Izraeliu ir Samueliu Kisinais dėl autobusų susisiekimo įvedimo Panevėžio mieste. Pasirašyta sutartis turėjo galioti iki 1934-01-01. Sutartyje buvo numatyti du autobusų maršrutai: „Geležinkelio stotis – Ramygalos gatvė” ir „Miesto skerdykla – Pušaloto gatvė”. Sutartyje buvo numatyta, kad autobusai mieste važinės kas 15min. Šiuose maršrutuose turėjo kursuoti 4 autobusai, pradžioje taip ir buvo. Bet liepos mėn. pradžioje kursuodavo tik du autobusai, trečias dažnai gesdavo. Ketvirtas autobusas vietoj to, kad vežtų keleivius mieste, juos veždavo į priemiestyje esančius Berčiūnus, matomai ten buvo pelningesni reisai…
Metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, autobusai, važiuodami Ramygalos gatve, kaskart trumpino maršrutą, jie ne tik neprivažiuodavo iki Sietiškių g., bet ir iki Sodų g. Atvažiavę iki žydų ligoninės, apsisukdavo naujai nutiestoje Katedros gatvėje, o žmonės galėjo laukti autobuso net visą parą pažymėtoje vietoje. Kaip matyti, sukčiavo kaip galėjo ir mokėjo…..
Deja, jie važinėjo neilgai. Jų veikla buvo nuostolinga.
1931 m. gegužės mėn. keleivius jau vežė maršrutu „Panevėžys – Kėdainiai”
To paties mėnesio pabaigoje autobusas, važiuodamas iš Kėdainių į Panevėžį, ties Krekenava nuvirto į griovį. Laimė, autobusas atsirėmė į tvorą, todėl nė vienas keleivis nenukentėjo. Išbyrėjo tik autobuso langai.
Nuo 1931 m. birželio 20 d. atidarytas naujas maršrutas „Panevėžys – Šiauliai”. Šis maršrutas ėjo per Smilgius, Šeduvą, Radviliškį.
Vasaros pabaigoje spaudoje pasirodė nemažai keleivių nusiskundimų: nors stotyje buvo viešai pakabintas autobusų išvykimo ir atvykimo tvarkaraštis, bet autobusų šoferiai jo nesilaikydavo, buvo atvejų, kai autobusai išvykdavo dviem valandom vėliau…..
Ne retas atvejis buvo, kai autobusai patirdavo avarijas. Taip įvyko ir 1931m.spalio 25d. apie 22 val. autobusas važiuodamas iš Ukmergės į Panevėžį už Raguvos įvažiavo į griovį. Laimei, keleiviai nenukentėjo, o pravažiuojantys žmonės autobusą ištraukė, kitaip būtų tekę keleiviams griovyje nakvoti, nors ir taip Panevėžį jie pasiekė paryčiais…
1930 m. birželio 15 d. Panevėžio mieste buvo registruota 11 autobusų, o Panevėžio apskrityje – tik tai du autobusai. Ukmergės mieste – 19 autobusų, o apskrityje – 2.
1932 m. pradžioje broliai Samuelis ir Izraelis Kisinai, kurie 1931 metais pagal sutartį su miesto valdyba mieste organizavo autobusų susisiekimą, bankrutavo. Balandžio mėn. 24 d. spaudoje paskelbta, kad parduodami brolių Kesminų visi 4 autobusai iš varžytinių, padengiant Ūkio banko ieškinį sumoje 2391 lt. 90 ct. Varžytinės turėjo įvykti gegužės mėn. 12 d. Liet. Prekyba. B-vės garaže.
Autobusų susisiekimas Panevėžio mieste buvo atnaujintas 1932 m. gegužės mėn. 26 d. Miesto autobusas laukdavo prie geležinkelio stoties ir veždavo į miestą. Ši paslauga kainavo 50 centų. Taip pat buvo maršrutai: „Miestas – Pajuostis” 60 ct., „Miestas – Berčiūnai” 75 ct. Į Berčiūnus autobusai vykdavo pagal miesto Burmistro patvirtintą tvarkaraštį. Taip pat keleiviams galima buvo važiuoti autobusais, kad nepavėluotų į abudu greituosius traukinius. Į stotį autobusai važiavo nuo Laisvės aikštės, sustodavo prie visų pakely esančių viešbučių, ir atvykdavo į stotį likus10 minučių prieš traukinio atvykimą.
Nuo birželio mėn. 12 d. buvo pakeistas tvarkaraštis susisiekimui su Berčiūnais: 4 kartus darbo dienomis ir 8 kartus šventadieniais. Tvarkaraštis buvo pritaikytas tarnautojų – valdininkų ir pirklių patogumui važiuoti iš darbo ir į darbą.
Birželio antroje pusėje autobusai kursuodavo tarp Panevėžio ir Subačiaus. Subačiaus ir apylinkės gyventojai, sustojus rytiniam ir vakariniam traukiniui, su Panevėžiu susisiekdavo autobusais.
Liepos mėn. autobusai iš Panevėžio pro Pakruojį važiuodavo į Linkuvą, bet šis maršrutas po kelių savaičių susilaukė kritikos iš keleivių: kai kurie autobusai neturėjo pritvirtintos maršrutinės lentelės, kiti autobusai važiuodavo tik iki Pakruojo, nors turėjo važiuoti iki Linkuvos, taip pat didelė netvarka buvo važiuojant iš Linkuvos į Panevėžį su panevėžietišku autobusu.
Rugpjūčio mėn. laikraštyje „Panevėžio balsas” buvo išspausdintas straipsnelis: „Autobusų konkurencija”:
„Pradėjus kursuoti į Kauną panevėžietiškam autobusui, Panevėžio auto stoty tarp autobusų savininkų lietuvių ir žydelių kyla nepaprasta konkurencija. Anksčiau kiek paprašydavo tiek ir mokėk. Dabar gi keleivius už keliasdešimt metrų pasitinka žydeliai ir siūlosi vežti, jei su jais ne važiuoji, tai nustato kainą kiek mokėti lietuviui. Taip dedasi, kol yra stoty kelios mašinos, bet kai išeina lietuvių mašina, tai žydelių kompanija vėl lupa, kiek patinka, žinodama gerai, kad jau nėra kam konkuruoti. Teko pastebėti, kad lietuviai visgi savuosius ne visi palaiko stebėtinai.”
Kaip ir ankstesniais metais, autobusai kartais patekdavo į avarijas. Viena tokia avarija nutiko 1932 m. rugpjūčio mėnesio paskutinę dieną Kaune . Apie šį įvykį spaudoje rašė „Autobusas nukrito nuo 20 metrų kalno”: „Kaune, Žemaičių gatve aukštyn važiavo prekinis – keleivinis autobusas, kursuojantis tarp Kauno ir Panevėžio. Autobusą vairavo pats savininkas Tadas Savickas, o šalia jo sėdėjo A. Urbanavičius. Važiuojant jiems į kalną Žemaičių gatve sugedo stabdžiai. Autobusas atbulas pradėjo važiuoti atgal ir jo nebegalima jau buvo sulaikyti. Iš autobuso iššoko Urbanavičius ir mėgino po autobuso ratais padėti akmenį, bet nieko negelbėjo ir autobusas sunkiai valdomas vis greityn ir greityn atbulas riedėjo žemyn. Gal būtų šiaip taip pavykę laimingai nusileisti gatve į pakalnę, jei iš priešais nebūtų pasitaikęs važiuojantis ūkininkas. Šoferis pamatęs, kad jis gali užvažiuoti ant ūkininko ir sužeisti žmogų ir arklį, bandė sugedusį autobusą pakreipti taip, kad pravažiuotų neužkliudęs. Bet prasilenkti nebuvo lemta. Pasuktas autobusas visa jėga trenkė į aukštą medinę tvorą, išmušė joje didelę spragą ir nulėkė iš 20 metrų aukštumos į pakalnę. Pakalnėje smarkiai atsimušė į gyvenamo namo stogą ir nuo jo atšokęs trenkė į namo kampą taip smarkiai, kad net viduje nubyrėjo tinkas. Autobuso užpakalinė dalis sutriuškinta į šipulius, išdaužyti stiklai, labai aplaužyta mašina, sulaužytas vairas. Šoferiui langai sužeidė veidą ir užpakalyje esančio langelio stiklai sužalojo pakaušį. Jis greitai buvo nugabentas į ligoninę ir perrištas. Šoferio sužeidimas nebuvo sunkus ir iš ligoninės tuojau sugrįžo pažiūrėt į katastrofos vietą. Autobusų vežti įvairūs daiktai buvo plačiai aplink išmėtyti.”
„Statistikos biuletenyje” 1931 m. birželio mėn. 15 dienai Panevėžio mieste buvo registruoti 2 autobusai, o apskrityje – 3 autobusai. Veikiausiai susisiekimui su kitais miestais buvo naudojami kitų apskričių autobusai, pvz.: Kėdainių apskr. tuo metu buvo registruoti 6 autobusai, Kauno apskr. buvo registruota 13 autobusų.
1932 metais buvo planuota atidaryti maršrutus: Panevėžys – Pajuostis ir Panevėžys – Piniava. Ar jie buvo atidaryti, daugiau informacijos neradau.
1933 m. Berčiūnų miesteliui suteiktas kurorto statusas. Susisiekimui tarp Panevėžio ir Berčiūnų nuo birželio 1 d., be vienkartinių bilietų, įdiegti dar ir mėnesiniai bilietai. Mėnesinio bilieto kaina 35 Lt. Mėnesiniai bilietai buvo dviejų rūšių: vardiniai ir „pareiškėjo”. Vardinis bilietas buvo duodamas vienam asmeniui be perdavimo teisės, turėjo keleivio nuotrauką ir galiojo važiuoti autobusais tarp Panevėžio ir Berčiūnų neribotą reisų kiekį. „Pareiškėjo” bilietas galiojo vienai dienai po vieną kartą į kiekvieną pusę, bet su šiuo bilietu galėjo važiuoti kiekvienas, t. y. bilietas galėjo būti perduodamas kitam, jei pats jo (bilieto) šeimininkas nevažiuodavo. Mėnesiniai bilietai galiojo važiuoti visais AMLIT autobusais: tiek važiuojantiems pagal tvarkaraštį, tiek papildomais autobusais, bet autobusų administracija būtinai parūpindavo vietą tokio bilieto šeimininkui tik tai autobusuose, važiuojančiuose pagal grafiką. Vienkartinio bilieto kaina 1933 m. buvo – 1 Lt. Ten ir atgal – 1 Lt.50ct.
Autobusai važinėdavo nuo 6.30 iki 14 val.
Gegužės mėn. iš Panevėžio autobusai išvykdavo į Kauną pro Ramygalą, kitas autobusas į Kauną važiuodavo pro Kėdainius, taip keleivius vežė į Ukmergę, Biržus ir į Krekenavą, o į Pasvalį keleivius veždavo lengvais automobiliais.
1933 m.pagal Autovežimių įstatyme įtvirtinus kelių ruožų ir leidimų sistemą, įvedus naujus mokesčius, kai kurie autobusų savininkai, susiskaičiavę pajamas ir mokesčius bei išlaidas, nutraukė susisiekimą kai kuriuose ruožuose. Taip atsitiko Rokiškyje, iš kurio anksčiau autobusais galėjai pasiekti Panevėžį, Kauną ir kitur. Tie žmonės, kuriems geležinkelis per toli, labai apgailestavo, kad neteko kultūringo susisiekimo priemonės.
1933 m. liepos mėn. vienas „sodietis”, apsilankęs Panevėžio Autobusų stotyje, parašė straipsnelį į tuometinį laikraštį „Panevėžio Balsas”, kuris vadinosi „Netvarka autobusų stoty”: „Rėkia, šaukia. Paklausi kelio, nemokės tau lietuviškai atsakyti. Nežinai nė kur informacijų biuras. Nėra prie kai kurių autobusų ( pav., į Pakruojį) kainaraščio, tvarkaraščio ir užrašo į kur eina. Stumdo žmonės, keikiasi, plūstasi derasi. Tikros kainos net negali sužinoti. Reiktų kuo greičiausiai valdžios įstaigoms įsikišti, mašinų tvarką patikrint, tarnautojams kokius nors ženklus išduoti, kaip yra gelž., stotyse, suvienodinti kalbą (dabar oficiališkos kalbos lenkų, rusų ir žydų, o lietuvių nustumta) ir bent smarkiau- siomis judėjimo dienomis ir autobusų ėjimo valandomis policininką pastatyti. Baigdamas turiu pasakyti, kad autobusai mėgsta pasivėlinę išvažiuoti“. (kalba netaisyta).
1934 m. pavasarį buvo paskelbtas tarpmiestinių autobusų tvarkaraštis ir kainoraštis. Iš Panevėžio į Kauną buvo du maršrutai: vienas ėjo pro Raguvą, kitas pro Naujamiestį. Abiem maršrutais autobusai išvykdavo tuo pačiu metu – 5 val.ryto ir grįždavo apie 21 val. Bilieto kaina į vieną pusę – 8 Lt.
Taip pat autobusai važiuodavo į Biržus (6 Lt.), į Anykščius (3,50 Lt.), į Kupiškį (3 Lt.), bandomieji reisai po ilgesnės pertraukos į Rokiškį (5 Lt),bet vykdavo ne kasdien ir į Pasvalį, bet veždavo keleivius su lengvuoju automobiliu. Bilieto kaina į vieną pusę – 5 Lt.
Rugpiūčio mėn. maršrutu „Panevėžys – Kaunas” pradėjo vežti du lietuvių savininkų autobusai Nr. Pa 9 ir Nr. P 26., sprendžiant iš registracijos numerių, vienas buvo registruotas Panevėžio apskrityje, kitas Panevėžio mieste. Vieną dieną važiuodavo pro Krekenavą, kitą dieną per Ramygalą. Kainos buvo tokios: iki Naujamiesčio – 1,5, iki Krekenavos – 2, iki Surviliškio 3, iki Kėdainių – 5, iki Kauno – 8, iki Ramygalos 2, iki Šėtos – 4 Lt.
Antroje metų pusėje mieste autobusų susisiekimą organizavo Amerikos lietuvių akcinė bendrovė AMLIT. Buvo vienas maršrutas: Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis. Per dieną atlikdavo penkis reisus. Pirmas prasidėdavo nuo Laisvės aikštės 14,10 val., paskutinis iš Geležinkelio stoties – 2,30 val. nakties. Matyt, grafikai buvo suderinti su traukinių grafiku, kad keleiviams būtų patogu. Kainoraštis buvo toks: Laisvės aikštė – Gelež.stotis arba atgal 30 ct., Laisvės a. – Paštas 20 ct., Paštas – Gelež. stotis 20 ct.
Ta pati bendrovė tvarkė ir prižiūrėjo Autobusų stotį. Tais pačiais 1934 m. miesto meras dar 4 metams pratęsė sutartį su Amerikos lietuvių akcine bendrove AMLIT dėl autobusų stoties priežiūros.
Nors autobusų stotį buvo įsipareigojusi prižiūrėti Akc. bendrovė AMLIT, bet tvarkos stotyje nebuvo tokios, kokios norėjo keleiviai. Apie tai byloja jų nusiskundimai spaudoje: „Per didelis akiplėšiškumas”
„Vos patenki į Panevėžio auto garažą, tuoj apipuola pulkas žydų ir stumia į savo autobusą. Keleiviai nenorintieji su žydais reikalų turėti, gauna įvairių išgirsti koliojimų ir epitetų. Jei pakliūva į garažą moteriškė, tai žydai, net neatsiklausdami kur nori važiuoti, stumia į savo autobusą. Susipratę lietuviai palaiko savuosius ir sėda į lietuvių autobusus.
Argi nėra priemonių sudrausti žydų autobusų savininkų, kad jie elgtųsi su keleiviais ir laikytųsi autobusų savininkams išleistų taisyklių?“ (kalba netaisyta).
Įdomus faktas, kad autobusų maršrutais, jungiančiais Panevėžio miestą su kitais miestais, vežė daugiausia kitų miestų autobusų savininkai, nes pagal Statistikos biuletenį 1934 m. tiek Panevėžio mieste, tiek apskrityje buvo užregistruota po vieną autobusą. Kauno apskr. – 25 autobusai, Kėdainių apskr. – 11, Ukmergėje – 14.
Autobusų maršrutais jungiančiaus Panevėžį su kitais miestais, vežė ne tik panevėžiečių, bet ir kitų miestų autobusai:
„Keleivinis autobusas Nr. 12 duotas Kėdainių apskr. valdybos išvažiavo iš Panevėžio auto stoties ir pakeliui į Kauną 11 kartų gedo. Patvirtintame apskr.savivaldybės tvarkaraštyje buvo nurodyta, kad į Kauną atvyksta 10 val, o atvyko 11,30 val. Kitą dieną kitas autobusas Nr. 10 duotas irgi Kėdainių apskr.valdybos išvažiavo iš Kauno ir atvažiavęs iki Šėtos toliau negalėjo važiuoti – buvo tamsu, o sugedo generatorius. Keleiviai išlipo ir sulaukę ta kryptimi važiuojančio antro autobuso baigė tęsti kelionę. Du atvejai, autobusai iš to pačio garažo, matomai jų niekas gerai netikrindavo prieš reisus, o kentėjo keleiviai.
Dar vienas pavyzdys, kad maršrutu Kaunas – Panevėžys vežė ne panevėžiečiai: 1935 m. vasario 20 d. Marijampolės autobusas Nr. 17 (sav. Ant. Babrauskas) vežė 17 keleivių, 19 val., 6-me km. nuo Kėdainių vieškelyje Kėdainiai – Šėta prie Arustuvėlės kaimo važiuodamas į apledėjusį kalną, (kokių 15 m aukščio) pradėjo važiuoti atgal ir įgriuvo nuo stataus 3-4 metrų kranto į Malčiaus upelį. Įgriuvęs apvirto ant šono, dėl to išvengta didesnės nelaimės. Autobusą iki pusės buvo apsėmęs vanduo, todėl keleiviai gavo „šaltą vonią”. Buvo sužeisti lengvai 6 keleiviai. Kiek sunkiau sužeistas šoferis Savickas, kuris buvo nugabentas į Kėdainių ligoninę. Nelaimės ištiktieji prisiglaudė pas pil. Iz. Pupkevičių. Apie įvykį buvo pranešta Kėdainių policijai, kuri su ligoninės gydytoju atvyko į įvykio vietą, perrišo sužeistuosius ir grįžusi atgal, atsiuntė kitą autobusą, su kuriuo keleiviai Panevėžį pasiekė 5 val. ryto…
1935 m. gegužės mėn. buvo paskelbtas autobusų susisiekimo tvarkaraštis. Remiantis juo, iš Panevėžio galima buvo nuvažiuoti į Kauną pro Naujamiestį, Krekenavą, Surviliškį, Kėdainius ir pro Ramygalą, Šėtą, Jonavą. Taip galima buvo nuvažiuoti į Biržus pro Pumpėnus, Pasvalį, Pabiržę. Daugiau tuo metu maršrutų iš Panevėžio nebuvo. Vežti maršrutu „Panevėžys – Kaunas” lietuviai naudojo tris autobusus, iki 1934 m. šiuo maršrutu vežė tik tai žydai.
Nuo liepos mėn. vidurio Panevėžio – Kauno autobusų linijoje įvesta leidimų sistema, remiantis kuria autobusai turėjo atitikti susisiekimo taisykles. Autobusais galima buvo vežtis (ne leidimų ruožuose) nemokamai bagažo iki 10 kg. Daugiau kaip 50 kg bagažas autobuse buvo draudžiamas.
Autobusui kelyje sugedus (ne leidimų ruožuose), autobuso savininkas turėjo be papildomo mokesčio keleivius nuvežti iki jų biliete nurodytų vietų.
Vasaros pabaigoje buvo patikslintas Panevėžys – Biržai vieškeliai autobusais susisiekti tvarkaraštis. Iš Panevėžio išvažiavęs 15.00 val. važiuodavo per Paistrį, Pumpėnus, Pasvalį, Rubonis, Pabiržę, į Biržus atvykdavo 17.50 val. Biržuose likdavo nakvoti, o ryte išvykdavo 6 val., tuo pačiu maršrutu grįždavo į Panevėžį 8.50 val. Tarpustotyse autobusai sustodavo tik tada, kai buvo laukiančių ar išlipančių keleivių. Pravažiuojantys autobusai galėjo stovėti Pasvalyje ne ilgiau 10 min., o visose kitose sustojimo vietose tik tiek laiko, kiek reikėjo išlipti ar įlipti keleiviams, bet ne ilgiau 3 min. Štai tokios buvo papildomos taisyklės.
Bėgo metai, bet Panevėžio autobusų stotyje tvarkos nebuvo, kaip ir ankstesniais metais taip ir 1935m. buvo nusiskundimų, spaudoje buvo pasirodė straipsnelis su keleivio pastebėjimais: „Ar visiems taip peršamasi? ”
„Važiavau kartą iš Panevėžio auto stoties į Pasvalį, vos įžengiau į stotį, tuoj apspito neprašyti „agentai”, siūlydami važiuoti geriau autobusu, nes Biržų lengvoji mašina nenuvešanti, padangos neišlaikysiančios. Nepaklausęs „geradarių”, sėdau į Biržų automobilį ir laimingai pasiekiau Pasvalį – net vėliau išvažiavę pirmiau nuvažiavome. Važiavau ir antrą kartą – dar įkyresnis „gerųjų” patarėjų „paslankumas”: girdi, Pasvalio lengvosios mašinos padangos sprogsiančios; Ir vėl ne paklausęs sėdau į Pasvalio automobilį, ir nors išvažiavome 25 min. vėliau, Pasvalį, pasiekėme kartu su Biržų linijos autobusu. Važiuosiu ir trečią kartą ir nemanau, kad bus kitaip. Bet ar tai kultūringa? Važinėjau užsieniuose ir nepatyriau tokio įkyraus šoferių ar savininkų „piršimosi”, nors jų stotyse buvo devynios galybės. Toks kitų peikimas, savęs gyrimas ne vieną keleivį tiesiog suglumija, ir tas nebežino ko klausyti. Už tokią triukšmingą konkurenciją ir akiplėšišką keleivių verbavimą autobusų stočių viršininkai ar prižiūrėtojai turėtų bausti. O gal tik Panevėžyje taip pasitaikė? Netikėčiau!
Keleivis” 1935.VIII. 11.“Panevėžio Garsas”
Pagal 1935 m Statistikos Biuletenį: Panevėžio apskr. registruotas 1 autobusas, Panevėžio mieste – 3 autobusai, Kauno apskr. – 13, Kėdainių apskr. – 8 autobusai, Biržų apskr. – 3, Marijampolės apskr. – 2, o mieste registruota – 15 autobusų.
1936 m. pradžioje Amerikos lietuvių akcinė bendrovė AMLIT pabandymui į miestą išleido vieną autobusą. Tada sustreikavo vežėjai, kurie savo arklinėmis puskarietėmis vežė keleivius. Laikinai autobuso važinėjimas buvo sustabdytas.
Gegužės mėn. pabaigoje buvo pakeistas tarpmiestinių autobusų maršrutų tvarkaraštis: į Kauną per Ramygalą autobusas išvykdavo 5 val. ryte ir 20val.,o per Krekenavą tik 5 val. ryte., į Biržus išvykdavo 20 val. Po ilgesnės pertraukos buvo atnaujintas maršrutas į Ukmergę per Raguvą. Į Ukmergę autobusai išvykdavo 16 val. Į Panevėžį iš Kauno per Ramygalą atvykdavo 11.35 val., ir 20.35 val. Per Krekenavą 7.55 val., Iš Biržų 8.50val., iš Ukmergės 8.30val.
Birželio mėn. pabaigoje Kelių Valdyba peržiūrėjo autobusų judėjimą maršrutuose ir bilietų kainas: Panevėžys – Ramygala – Kaunas : Šilagaliai Lt. 0.40, Uliūnai 0.80, Barklainiai 1.20, Ramygalą 1.80, Okainai 2.70, Taujėnai 3.10, Šėta 3.60, Kapliai 4.10, Kėdainiai 4.40, Labūnava 5.20, Babtai 6.50, Muniškiai 7.10, Raudondvaris 7.60, Kaunas 7.80.
PANEVĖŽYS – KREKENAVĄ- KAUNAS:
Berčiūnai Lt. 0.60, Naujamiestis 1.10 Krekenava 2.30,Surviliškis 3.20, Kėdainiai 4.40, Vandžiogala 5.80, Kaunas 7.80
PANEVĖŽYS – RAGUVA – UKMERGĖ:
Velžys Lt 0.50, Miežiškai 1.00, Raguva 2.20, Taujėnai 4,10, Ukmergė 5.40,
PANEVĖŽYS – BIRŽA : Paystrys Lt 1.10, Pumpėnai 1.90, Pasvalys 3.20, Rauboniai 4.00, Pabiržė 4.90, Biržai 5.40.
Nuolaidos suteiktos: vaikai iki 4 metų buvo vežami nemokamai, vaikams nuo 4 iki 10 m. amžiaus, uniformuotiems kareiviams ir ekskursijoms 50%, bet jei ekskursija važiavo tik į vieną pusę ir negrįždavo buvo suteikiama 25% nuolaida, moksleiviams ir karo invalidams nuolaida buvo taip pat 25%.
Norint gauti iš anksto vietą autobuse, galima buvo užsisakyti iš anksto. Kasa buvo atidaroma nuo išvykstančio autobuso atėjimo į stotį.
Taip pat Kelių valdyba planavo atidaryti maršrutą į Anykščius per Raguvėlę ir Troškūnus.
Liepos mėn. pradėjus keleivius vežti iš Panevėžio į Anykščius, Anykščiuose autobusų stotis buvo įrengta vieno žydelio karčiamoje… netrukus pasipylė keleivių skundai spaudoje: atėjus nusipirkti bilieto, reikėjo klausytis girtų kalbų ir traukti karčius papirosų dūmus…. todėl gyventojai išreiškė pageidavimą, kad autobusų stotis būtų iškelta iš karčemos į kitą vietą.
1936 m. spalio mėn. 25 d. susisiekimas autobusu Panevėžio mieste buvo atnaujintas. Jis keleivius veždavo šiuo maršrutu: „Geležinkelio stotis – Laisvės aikštė ir nuo Laisvės aikštės iki Mergaičių gimnazijos. Taip pat buvo numatyta atidaryti dar vieną maršrutą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių.
Nuo 1937 m. balandžio 1 d. Panevėžyje, kaip ir kituose pirmaeiliuose miestuose buvo įvestas „tylos metas” – nuo 23 val. iki 6 val. ryto, tuo metu automobiliams, taip pat – ir autobusams, buvo draudžiama vartoti garsinius signalus.
Susisiekimo ministerija, kuri savo įstatymais buvo perėmusi autobusų judėjimo reguliavimą, gegužės mėn. viduryje priėmė sprendimą: Panevėžyje, prie Ramygalos g. pastatyti erdvią autobusų stotį. Taip pat ministerija buvo suplanavusi rudenį pradėti paruošiamuosius plento Panevėžys – Ukmergė žemės darbus. Pagal planą Basanavičiaus gatvė turėjo būti sujungta su Ramygalos plentu, o autobusų tiesioginis susisiekimas Kaunas – Panevėžys – Biržai eitų Basanavičiaus, Smėlynės ir Pilies gatvėmis.
Birželio mėn. buvo pakoreguoti tvarkaraščiai ir įvesti nauji maršrutai. Be senojo maršruto į Biržus per Pasvalį, buvo dar vienas naujas maršrutas į Biržus per Subačiaus gelž. st.- Kupiškį – Vabalininką. Taip pat atnaujintas maršrutas į Anykščius per Velžį – Miežiškius – Smilgius – Raguvėlę – Troškūnus. Iš senų maršrutų buvo likę į Ukmergę, taip pat abu maršrutai į Kauną, vienas per Krekenavą, kitas per Ramygalą. Tiesioginiai traukinių maršrutai iš Panevėžio tuo metu buvo tik į Radviliškį, Obelius ir Uteną….
Liepos pradžioje, po šešių metų pertraukos, atidarytas maršrutas „Panevėžys – Šiauliai” per Smilgius – Rozalimą – Pakruojų – Lygumus. Šio maršruto bilietų kainos buvo tokios:
iki Smilgių lt -1.80, Rozalimo – 2.70, Pakruojaus – 3.80, Lygumų – 4.60, Šiaulių – 6.80.
Liepos pabaigoje keleiviai, važiuojantys iš Panevėžio į Biržus, kreipėsi į atitinkamas įstaigas, prašydami pagreitinti šiame ruože kelių taisymą, nes net vasarą vietomis keliai neišvažiuojami, todėl autobusai į Panevėžį ir Biržus atvažiuodavo vėluodami. Dėl tokio susisiekimo daug kas turėjo nuostolių.
1937 m. spalio mėn. Susisiekimo ministerijos paskirta komisija nusprendė autobusų stotį statyti Ukmergės, Tilto ir Elektros gatvių kampe. Esamas lūšnas toje vietoje nutarė išpirkti ir nugriauti, kad būtų pakankamas plotas pastatyti ir įrengti modernią autobusų stotį.
Remiantis Statistikos biuleteniu, 1937 m. sausio – gruodžio mėn. buvo įregistruota autobusų: Kauno mieste – 136, apskrit.- 6, Biržuose – 1, Kėdainiuose – 2, Panevėžio mieste – 6, Ukmergės mieste – 11.
Rinkdamas informaciją šia tema pastebėjau, kad praktiškai nėra informacijos apie autobusų judėjimą žiemą. Keliai tapdavo neišvažiuojami. Kelių valymas reikalavo nemažų išlaidų, todėl žiemą autobusų reisai buvo nuostolingi, o galbūt susisiekimas autobusais iki pavasario nutrūkdavo?… Šiuo metu informacijos, tai patvirtinančios ar paneigiančios, neturiu.
Užmiesčio autobusai, atvažiuojantys iš Kauno ir Biržų, neturėjo leidimo sustoti ir išlaipinti keleivius viduryje miesto, o vežė visus į autobusų stotį, kuri tuo metu buvo miesto pakraštyje. Vis dėlto tuo metu vieni konduktoriai sustabdydavo autobusą ir išleisdavo keleivius, kiti konduktoriai nestabdydavo. Todėl keleiviai 1938 m. gegužės mėn. tuo klausimu kreipėsi į Kelių valdyba, kad būtų priimtas oficialus sprendimas šiai problemai spręsti.
Gegužės mėn. 7 d. buvo paskelbtas naujas autobusų susisiekimo tvarkaraštis: buvo du maršrutai į Kauną, vienas pro Ramygalą, kitas pro Naujamiestį, Į Rozalimą pro Smilgius, į Pasvalį pro Pušalotą, į Rokiškį pro Kupiškį. Dar kitas maršrutas į Rokiškį buvo pro Pasvalį, Biržus. Lyginant su 1937 m. tvarkaraščiu, 1938 m. neliko maršrutų į Šiaulius, Ukmergę, Anykščius.
Gegužės mėn. pagerėjus keliams, autobusų kursavimas žymiai pagerėjo. Į Panevėžio autobusų stotį atvažiuodavo kasdien 12 autobusų ir tiek pat išvažiuodavo. Keleivių judėjimas – 500 žmonių kasdien. Jau tada kai kuriuose ruožuose buvo reikalingas didesnis autobusų kiekis, bet vietinės dirbtuvės nespėjo autobusų kėbulų gaminti. Tą patį mėnesį buvo numatyta atidaryti autobusų susisiekimą su Berčiūnų kurortu.
Spalio mėn. buvo pakeistas autobusų tvarkaraštis, jame neliko reisų į Rokiškį, bet atnaujintas reisas į Biržus pro Subačių, pro Vabalininką, atidaryti nauji maršrutai į Saločius pro Pušalotą, Pumpėnus ir Pasvalį, į Kupiškį pro Subačių, į Svedasus pro Subačių, Viešintas, Šimonis, į Raseinius pro Šeduvą, Baisogalą, Grinkiškį.
Pagal 1938 m. Statistikos Biuletenį, sausio – gruodžio mėn. Biržuose buvo užregistruotas 1 autobusas, Kauno apskr. nė vieno, o Kauno mieste – 177 autobusai. Lyginant su 1937 m. statistika, padaugėjo 41 autobusu. Matyt, miesto susisiekimui tiek autobusų nereikėjo, dalį jų naudojo tarpmiestiniam susisiekimui. Kėdainiuose registruotas 1, Panevėžio mieste – 2, Ukmergėje – 6 autobusai.
Panevėžyje 1939 m. sausio mėn. 1 d., pagal centrinės statistikos duomenis, registruoti 26 508 gyventojai, apskrityje gyveno 153 075 gyventojai. Tiek miestas, tiek apskritis pagal gyvenojų skaičių buvo trečioje vietoje.
1939 m. gegužės mėn. pradžioje pradėjo kursuoti autobusai tarp Rokiškio, Juodupės ir Onuškio.
To paties mėn. pabaigoje buvo paskelbtas naujas tarpmiestinių autobusų tvarkaraštis. Reguliarūs reisai iš Panevėžio buvo šie:
1.Kauną pro Krekenavą
Taip pat buvo atidaryti bandomieji reisai, kurie galėjo būti panaikinti bet kada:
Į Kvietkus per Pandėlį, į Šiaulius pro Šeduvą, į Ukmergę pro Vadoklius.
Rugsėjo mėn. 2 d. bandomieji tarpmiestiniai autobusų reisai buvo panaikinti. Matyt, finansiškai nepateisino autobusų savininkų lūkesčių….
Spalio mėn. pabaigoje iš Panevėžio buvo galimą autobusais nuvažiuoti į Kauną pro Ramygalą arba pro Krekenavą, į Biržus pro Pasvalį, į Kėdainius( kasdien išskyrus šeštadieniais), o iš Biržų į Rokiškį (tik pirmadieniais ir penktadieniais).
Panevėžio autobusų stotis per savo gyvavimą kelis kartus keitė savo adresus, 1939 m. buvo įsikūrusi Fromo Gužučio g. Nr. 23.
1939 metais nuo sausio iki rugpiūčio mėnesio pagal Statistikos Biuletenį Biržuose buvo užregistruotas 1 autobusas, Kauno apskrityje užregistruoti 5 autobusai (nors 1938 m. nebuvo registruoto nė vieno), Kauno mieste buvo registruoti 209 (prieš metus 270 autobusų), Kėdainiuose – 2 autobusai, Panevėžio apskr. nei vieno, o mieste 1 (1938 m. buvo registruoti du), Šiaulių mieste 11, o apskrityje – 1., Ukmergėje – 2 (1938 m. buvo registruoti 6 autobusai).
Kaip matyti iš statistikos, Panevėžio apskrityje tarpmiestinių autobusų maršrutais vežė kitų miestų ir apskričių autobusų savininkai.
Ko gero, prieš karą tapo tradicija gegužės mėn. viduryje patikslinus paskelbti naujus autobusų susisiekimo tvarkaraščius. Taip buvo padaryta ir 1940 m. Iš Panevėžio autobusai vykdavo: vienas į Kauną per Ramygalą, kitas vykdavo į Kauną pro Krekenavą, į Kėdainius vykdavo taip pat per Ramygalą, o į Pakruojį per Šeduvą, į Pasvalį per Pumpėnus, į Svėdasų per Subačių, į Biržus per Kupiškį. Nebeliko reisų į Šiaulius, Raseinius, Anykščius, Saločius ar Ukmergę.
Vasaros pradžioje vėl buvo atnaujintas maršrutas į Kėdainius per Krekenavą, o taip pat į Ukmergę. Į Ukmergę išvykdavo kasdien 15.30 val., ketvirtadieniais ir penktadieniais 6 val. ryte.
Toks tvarkaraštis išliko iki pirmos tarybinės okupacijos.
Žiūrint į 1940 metų birželio mėn. statistiką matyti: Biržuose nebuvo registruotas nė vienas autobusas, Kauno apskr. užregistruoti 4 autobusai (buvo 5), mieste – 186 (prieš metus buvo 209), Kėdainiuose – 2, Panevėžio mieste – 2, apskr. neužregistruota nė vieno autobuso, Šiaulių mieste – 10 autobusų, o apskrityje nė vieno registruoto. Ukmergėje taip pat nebuvo registruota nė vieno autobuso…
Štai tokia šio krašto autobusų susisiekimo istorija. Žinoma, būtų malonu, jei iš skaitytojų ją patikslintų ir papildytų….
Kęstutis Pletkus
