Baltijos kelias ir Sausio 13-osios įvykiai Kaune

liepos 14 04:15 2020 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

 

1989 m. Kauno taksi parke, be buvusių įprastinių politinių bei visuomeninių organizacijų, susikūrė ir veikė aktyvios darbininkų sąjungos ir Sąjūdžio organizacijos.

Taiki politinė demonstracija „Baltijos kelias“, vykusi  1989 m. rugpjūčio 23 d., skirta priminti apie prieš 50 metų pasirašytą Ribentropo-Molotovo paktą, „įteisinusi“ Baltijos šalių okupaciją, mano vertinimu, buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių suvienijimo etapų, naujas kelias į ateitį.

Geriausiai matomose taksi parko vietose buvo iškabinti kvietimai į numatomą renginį, paminėtos vietos, kur renkasi Kauno žmonės „Baltijos kelyje“. (Kaunui ir rajonui buvo skirtas keliolikos kilometrų ruožas už Ukmergės, naujai statomoje magistralėje link Panevėžio ir Rygos).

Nepamenu šiandien, kiek konkrečiai mikroautobusų RAF „Latvija“  Kauno taksi parkas buvo išnuomojęs miesto organizacijoms ar išskyręs pagal  mūsų kolektyvo organizacijų paraiškas, bet tokių buvo daug. Vairuotojams leidome tą dieną pasirinkti sau laisvus darbo grafikus (beje, tokią teisę turėjo ir vairuotojų brigadų bei visuomeninių organizacijų vadovai – taksi vairuotojai, derinę tiesiogines savo darbo pareigas su visuomenine veikla). Administracijos, dirbtuvių ir ūkinio padalinių darbuotojams buvo leista dirbti sutrumpintą darbo dieną.

Miesto vykdomasis komitetas tą dieną, tur būt apie 11 val., paskyrė  Kauno saugaus eismo komisijos posėdį, kurios narys buvau ir aš.  Dalyvavome toje komisijoje  kartu su kitais VAI, komunalinio ūkio, kelių priežiūros ir kitų įmonių vadovais ar atstovais. Posėdis vyko aiškiai pavėluotai,  buvo šiek tiek nervingas ir visai nedalykiškas. Jautėsi, kad tai renginys tik dėl „paukščiuko“, kad įvyko.  Nekantravusius greičiau baigti, betikslio posėdžio organizatorius palydėjo sakiniu: „Skubate rankutes nusiplauti susikabinimui?“  Ką bepridursi, kai toks požiūris į visai tautai svarbų renginį…  Išsiskirstėme apie 13.30 val.  ir pasukome kiekvienas savo keliu.

Žaliakalnyje, kaip buvo sutarta, paėmiau šeimos draugą, KPI  profesorių akademiką D. Veiduką, o iš namų – žmoną ir dukrą moksleivę. Vykti į Kaunui skirtą vietą  buvome sutarę savo automobiliais kartu su draugu, automobilių lenktynininku, vairuotojų mokyklos direktoriumi ir jo šeima. Kartu prisijungė buvęs bendradarbis – romų kilmės vairuotojas Borisas su šeimos nariais. Taigi startavome trimis automobiliais, sutarę vairuoti tvarkingai.

Deja, Šiaurės prospektas ir artimiausios sankryžos jau buvo užkimštos automobiliais,  per spūstis teko brautis atbulomis, kad galėtume apsisukti. Tada maršrutą pasirinkome ne link Jonavos, bet paneriu link Vandžiogalos, Šėtos, Ukmergės. Čia buvo laisviau. Kai nebebuvo galimybės tvarkingai važiuoti kolonose, sukdavome iš kelių į kaimų šunkelius ir jau lėkėme papieviais, pamiškėmis, vėl išsukdami į žvyrkelius, vėl į kažkokį kelią, vėl link Ukmergės. Tai buvo neužmirštamas lėkimas, nes užsibrėžėme tikslą būti vietoje ir  laiku. Tikslą pasiekėme dviem automobiliais, nes net lenktynininkas neišlaikė tokio tempo ir liko spūstyse.

Perlipę per tiesiamos magistralės griovį, radome tarpą tarp Baltijos kelyje besirikiuojančių kauniečių. Nepamirštamas jausmas buvo tuomet, kai sujungėme rankas – šeimos, draugų, kitų žmonių. Nes atvykome į tikslą, įveikėme nelengvą maršrutą, lyg lenktynių etapą, taip, kaip mokėjome ir galėjome.Tada praskrido keletas sportinės aviacijos lėktuvų, iš ,,Vilgos“ (keturvietis lengvasis  lėktuvas) pabiro gėlės, susirinkusieji į Baltijos kelią buvo sveikinami per pravažiuojančių organizatorių automobilių garsiakalbius.  Buvo filmuojama iš oro ir iš  automobilių.

Su  aplinkiniais kauniečiais dalinomės įspūdžiais apie tai, kaip atvykome, vaišinomės užkandžiais ir  kava.  Nesinorėjo  skirstytis dar ilgai, nors organizatorių garsiakalbiai skelbė, kad renginio tikslas pasiektas.

Temstant jau ramiai rikiavomės link Kauno. Važiavome tikrais keliais ir jau lėtai, gerbdami kitus eismo dalyvius, pro Ukmergę, Jonavą.  Veikė ir  kilnojamoji degalų kolonėlė iš benzinvežio pakelėje.

Vėliau savo namuose stebėjome „Baltijos kelio“ vaizdus televizijos reportažuose, nudžiugino VAI pranešimas, kad autoįvykių ir avarijose nukentėjusių  renginio metu  nebuvo.

Deja, labai daug kauniečių savo  automobiliais iš Kauno išvykę po 14 – 15 val. numatytos Kaunui vietos nepasiekė, nes buvo įstrigę transporto  spūstyse pakelėje,  kaip  ir dalyviai iš kitų miestų. Tas patirtas galingas bendrumo, ryžto ir noro jungtis jausmas, buvo didis.

1991 m. sausio 13-oji

Kauno taksi parkas  iš susisiekimo ministerijos pavaldumo nuo 1990 m. gruodžio 17 d. perėjo Kauno miesto savivaldybės žinion, tapo savivaldybės valstybine įmone. Veikla toliau tęsėsi jau laisvos rinkos sąlygomis, patys sprendėme visus materialinio tiekimo, personalijų ir persitvarkymo klausimus, bendravome su savivaldybės skyriumi, atsakingu už miesto keleivinį transportą. Su vicemeru Sauliumi Griciumi, atsakingu už miesto ūkio plėtrą,  mezgėsi geranoriški, dalykiški santykiai.

Tuometė vyriausybė nuo 1991 m. sausio 1 d. padidino kainas už važiavimą visuomeniniu transportu, nuo sausio 7 d. didino ir maisto produktų kainas.

Nors turėjome  Kauno savivaldybes sutikimą padidinti vežimo taksi įkainius, mano nuojauta sakė, kad to daryti dabar negalima. Įkainių  didinimą nukėlėme vėlesniam laikui. Visiems tada buvo ekonomiškai sunkus laikotarpis, didėjo įtampa ir vyko įvairios provokacijos. Taip bent savo veikloje išvengėme nereikalingo keleivių nepasitenkinimo, provokacijų.

Dar 1990 m. gruodį suaktyvėjo TSRS kariuomenės dalinių Lietuvoje ir Kaune judėjimas, sklido įvairūs  dezinformacijos srautai. Radijas ir televizija skelbdavo apie sovietų kariškių smurto veiksmus, užgrobiamus objektus, trukdymus keliuose, ypač  kelyje link Vilniaus.

Mieste gruodžio 12 d. buvo sudarytas gynybos štabas, numatomi gintini objektai Kaune ir rajone, pasiskirstoma veiklos kryptimis.

Tomis dienomis  Kauno TP skirdavo po vieną ar keletą mikroautobusų RAF, „Latvija’“ Kauno miesto savanoriams nuvežti prie Seimo ir ten budėti.  Skirstė savivaldybės pasipriešinimo grupės narys Algimantas Rusteika.

Sausio 9 – 12 dienomis į Vilnių vyko mūsų vairuotojas Kęstutis Dirsė su gelsvai oranžinės spalvos ,,Latvija“. Jo užduotis buvo vežioti Vilniuje žurnalistus, fiksuojančius situacijas pavojingose vietose. Vairuotojas, mano žiniomis, užsienio žurnalistus vežiojo jau kelinta diena. Dieną prieš sausio 13-ąją užsienio žurnalistas ar keletas iš jų nufilmavo ar nufotografavo sovietų kariškių smurto faktus, kur nukentėjo Laisvės gynėjai.

Tos sensacingos nuotraukos ir reportažai vėliau buvo parodyti pasaulio visuomenei. Ginkluoti sovietų desantininkai puolė persekioti mūsų mikroautobusą ir besivydami jį apšaudė. Žmonės jame nenukentėjo, buvo saugiai  nuvežti į viešbutį Vilniuje. Apšaudymo pėdsakus ,,Latvijoje“ tyrinėjome ir Kaune. Mačiau kulkų padarytas skyles kairiajame šone išorėje ir keletą viduje, priekyje. Žinovai kalbėjo, kad buvo šaudyta iš automato šoviniais su išcentrinėmis kulkomis.

Vėliau, jau po kruvinųjų sausio 13 d. įvykių, apskaičiavome ir pateikėme savo vadovybei – savivaldybei – žinias apie sovietų kariškių padarytą materialinę žalą Kauno taksi parko įmonei. Tada buvo įvertinta vairuotojo Kęstučio Dirsės drąsa ir sumanumas, saugiai  vežusiam svarbius asmenis.

1991 m. sausio pradžioje, didėjant įtampai Vilniuje ir Kaune, mane išsikvietė  savivaldybės vicemeras, šviesios atminties  Saulius Gricius, vienas iš pagrindinių gynybos organizatorių mieste, ir paprašė, kad radiofikuotų taksi automobilių vairuotojai stebėtų vis aktyvėjančius kariškių veiksmus Kaune ir rajone bei perduotų informaciją apie tai savivaldybėje nuolat budintiems deputatams. Taip būtų galima nepastebimai sekti kariškių veiksmus ir  laiku į juos reaguoti. Suderinome tarpusavio ryšius, užduotis, budėjimo valandas.

Sukviečiau  taksi padalinių (tokie buvo keturi) vadovus ir tarėmės, kaip tai vykdysime, kaip kasdien keisime radiofikuotuose padaliniuose dirbančius skirtingais radijo ryšio dažniais vairuotojus savanorius.  Prie savivaldybės įrengtame poste budėdavo radiofikuotas taksi automobilis, buvo ir kitų alternatyvaus  ryšio priemonių.

Stebėjome situaciją mieste prie radijo bei televizijos pastatų (dabartinis Telekomas) Taikos prospekte, kur sovietų kariškiai atvykdavo dengtais sunkvežimiais ir budėdavo arba važinėdavo įvairiais maršrutais mieste ir priemiesčiuose link kitų ryšio objektų.

Kartą sovietų desantininkai, pastebėję stebintį ir pranešinėjantį apie jų veiksmus mūsų vairuotoją, ėmė jį persekioti, vijosi taksi „Volgą“ ir sankryžoje prie geležinkelio stoties pričiupo.  Užsirakinusį vairuotoją iš taksi ištempė,  išmušė automatais durų stiklą, pagrobė taksi, nugabeno į  savo bazę ir aktyviai tardė vairuotoją, kas siuntė, kokia užduotis. Vėliau jį paleido be automobilio.

Iš savivaldybės štabo gaudavome įvairias užduotis patikrinti gandus, ar tikrai sovietų karininkai Kaune skubiai evakuoja savo šeimas iš miesto naktimis, ar tikrai iš jų bazių Panemunėje jau parengti išvykti šarvuočiai, arba kur ir kokio dydžio vyksta sunkvežimių kolona paryčiais iš Panemunės link miesto. Tarnybiniu telefonu užduotis perduodavau  taksi radijo centro dispečerėms, o jos radijo ryšiu  nukreipdavo  patikrinimui taksi vairuotojus. Gautas  stebėjimų žinias perduodavau budintiems miesto deputatams: „Kariškiai savo šeimų iš butų neevakuoja, kolona sunkvežimių, pasisukiojusi gatvėmis, grįžta į bazę, tą naktį Panemunės bazėje jokio šarvuočių triukšmo ir variklių dūmų nėra ir pan.“ Taip tuo įtemptu laikotarpiu pagal sudarytą grafiką veikdavo mūsų padaliniai visą parą. Stebėdavausi, kokia dezinformacija panikai ir įtampai sukelti tuo metu buvo skleidžiama.

Savotiškai keistai šiandien atrodo ir tai, kad mano kabinete tuo įtemptu laikotarpiu veikė vyriausybinis „trejeto“ ir miesto  telefono ryšiai.  Atsargai keletą taksi radijo ryšio stotelių tiesioginiam ryšiui su vairuotojais mūsų specialistas „mažasis“ Antanas Stankevičius buvo sumontavęs Kauno miesto savivaldybės patalpoje, jos taip pat veikė. Savivaldybė, padedama KPI „trumpabangininkų“, turėjo ir kitų ryšio priemonių.

Įtampa mieste sausio 10 – 12 d. didėjo, prie savivaldybės pastatų gatvėje kaip užtvaros jau buvo sustatyti sunkiasvoriai  savivarčiai, įvairių organizacijų sunkvežimiai, buvo privežta statybinio gelžbetonio blokų. Panašiomis užtvaromis  bandyta apsaugoti ir kitus miesto ir rajone esančius ryšių  objektus.

Sausio 12 d. rytą mane pakvietė atvykti į savivaldybę vicemeras Saulius Gricius. Ten buvo juntamos galimo šturmo nuotaikos – koridoriuose mačiau priešgaisrines vandens žarnas, gesintuvus, smėlio maišus, kabinetuose budinčius arba tiesiog ant grindų besiilsinčius po budėjimų miesto deputatus – A. Targomadzę, B. Mažeiką, V. Bancevičių, M. Grigelį, K. Rimšelį, V. Grinę, tamsiomis uniformomis vilkinčius gynėjus savanorius.

S.  Gricius padėkojo už  taksistų pagalbą, pasitarėme dėl tolesnių veiksmų. Tada jis nustebino mane pakviesdamas atsisėsti vestibiulyje šalia mero kabineto, kur pasirodė trys, atrodo, tautiniais rūbais apsirengusios smuikininkės. Meras paprašė jų pagroti man sakydamas: „Tai žmogui, atliekančiam svarbius darbus“. Smuikininkės (tikriausiai iš Kauno muzikinio teatro) grojo gražias melodijas, o mano mintys lakstė link tų darbų, kuriuos buvau jau  numatęs parke atlikti. Supratau, kad ta muzika ir jos atlikimas  buvo vienas iš būdų įtampai ir nuovargiui sumažinti tiems, kurie laukė savivaldybėje viskam pasirengę.  Žmonėms iš didžiosios raidės.

Kaune ta diena praslinko kupina kasdienių rūpesčių, radijo reportažai skelbė apie užgrobiamus pastatus, minias laisvės gynėjų gatvėse, situaciją Vilniuje, Lietuvoje ir aplink ją.  Pavakarę  su pas mus atvykusiu Vytu Bancevičiumi aptarėme artimiausias mums skiriamas užduotis. Jomis dalinomės su bendradarbiais, derinome veiklą, budinčius asmenis.

Įsiminė epizodas, kuomet dėl konspiracijos sukeičiau taksi padalinių budėjimo grafikus ir radijo dažnį  vienai   nakčiai.  To padalinio vadovas Vasilijus Sutinkinas pasipiktinęs paklausė – ar tai dėl to, kad juo, rusų tautybės darbuotoju, nepasitikiu? Pasitikėjau jais visais. Jų darbo patalpose veikdavo dubliuojančios  taksi  ryšio stotelės, jie operatyviai galėjo bendrauti ir su štabu, ir su savo vairuotojais. Nuraminau darbuotoją ir paaiškinau, kodėl keičiu. Galiu didžiuotis, kad veikėme tomis dienomis visi vieningai, nepaisant tautybės ir pareigų.

Tądien parvažiavau į namus vėlokai, stebėjau televizijos transliacijas. Kai  sausio 13 d.  nutrūko  vaizdas iš Vilniaus televizijos, supratau, kad dabar mano vieta darbe, kur kolektyvas. Išskubėjau ten, o mano dukra pasakė: „Aš su tavimi taip pat“. Vykome į darbovietę jau kartu. Koridoriuje prie kabineto  mus pasitiko pražilęs  taksi vairuotojas veteranas (rodos, Statkevičius). Pasakė: „Užsirakinkite, o aš jus saugosiu“. Tai sujaudino ir primine, kad visko gali įvykti ir Kaune.

Darbe budėjimo naktis praėjo kaip ir prieš tai buvusios – vykdėme mums skiriamas užduotis, pradėjo veikti Kauno radijo  ir televizijos stotys. Kolektyve incidentų, provokacijų nebuvo, jautėsi susitelkimas ir rami nežinia.

Po  žudynių Vilniuje naktis Kaune, bent jau mūsų darbovietėje, praėjo sąlyginai ramiai, bet paryčiais gatvės buvo pustuštės.

Jau vėliau, kai sovietų kariškiai suvokė, ko pridarę ir kai įtampa šiek tiek aprimo, mes pateikėme Kauno savivaldybės skyriui pažymą apie nuostolius, kuriuos patyrė savivaldybės VĮ „Kauno taksi parkas“ dėl sovietų kariuomenės agresyvių veiksmų. Ten įvertinome apšaudyto mikroautobuso RAF

„Latvija“ kėbulo remonto, išmušto „Volgos“ taksi durų stiklo keitimo ir dėl laikinai sulaikyto taksi patirtus nuostolius.

Dabar   nepamenu tos sumos.  Gal po keleto savaičių ar mėnesio dviem UAZ automobiliais atvyko  Kauno sovietų karinės įgulos vadas, lydimas ginkluotų kariškių.  Buvo apsirengę neperšaunamomis liemenėmis. Vadas užėjo pas mane vienas, tartis dėl nuostolių atlyginimo. Kreipėsi: „Alvydas Antonovič,“ ir t.t., sakė, kad įpareigotas atlyginti nuostolius, bet pinigais mokėti negalėsiąs. Sutarėme, kad pristatys pusę ZIL benzinvežio aviacinio benzino į mūsų degalinę. Tai ir buvo gana greitai  padaryta, degalus užpajamavome ir sumaišėme su benzinu.

Vairuotojas Kęstutis Dirsė už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, buvo vienas iš pirmųjų šio garbingo apdovanojimo nominantų.

 

ALVYDAS GILYS, VASILIJUS USTINKINAS IR VYTAS BANCEVIČIUS