Nuo 1940 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto autobusų įmonė vežė keleivius 26 autobusais (iš jų 8 – po 24 sėdimąsias vietas ir 30 stovimųjų, 2 – po 19 sėdimųjų ir 20 stovimųjų, 16 – po 21 sėdimųjų ir 25 stovimųjų).

10 autobusų miesto savivaldybės nupirko, 16 išsinuomavo. Planavo išsinuomoti dar 20, bet to padaryti nepavyko.

1940-ųjų pradžioje mieste buvo 4 susisiekimo linijos (maršrutai):

1-oji linija: Geležinkelio stotis–Žvėrynas (Geležinkelių g., Bazilikos g., Didžioji, per Katedros aikštę, Gedimino g., Vytauto g., iki Luokių gatvės).

2-oji linija: Geležinkelio stotis–Kareivinės–Jeruzalė (iš stoties pro Sodų g., Pylimo g., Jogailos g., Vilniaus g., Kalvarijų g., pro Kareivines ir plentu iki Jeruzalės).

3-ioji linija: Skaisčioji–Sirvydo g-vės ( Dr. J. Basanavičiaus  g., Vokiečių g., Katedros aikštė, Arsenalo g., Antakalnio g.)

4-ji linija : Rotušė–Geležinkelio ligoninė (Sodų g., Šopeno g., Geležinkelio ligoninė).

Pigiausias bilietas kainavo 15 ct, visą maršrutą pravažiuoti – 50 ct. Apskritai kilometras kainavo 8–12 ct.

Autobusų sustojimo vietos jau buvo nustatytos, o po keleto dienų turėjo būti pritvirtintos lietuviškos orientavimosi lentelės.

Pirmą darbo dieną vežėjai gavo apie 3 500 litų pajamų.

Štai tokia pirmos miesto autobusų susisiekimo dienos apžvalga.

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinkta nuotrauka