Šiuos didelius, geltonai raudonus miesto autobusus, daug metų ištvermingai vežiojusius vilniečius ir miesto svečius jau mažai kas beprisimena. Jie taip pat važinėjo ir Kaune – paskutiniai šios markės autobusai 1953 m.buvo perduoti Kaunui. Čia, Kaune, paskutinis autobusas buvo nurašytas 1959 m. spalio 7 d., jo garažinis numeris buvo 7“.
Vilniuje šio modelio autobusai pasirodė 1948 m. balandžio mėnesį. Nors pavadinimas ZIS 154 visai užmirštas, kadaise tai buvo modernūs autobusai, akivaizdžiai demonstravę Sovietų sąjungos pramonės galimybes.
1945 metais atsiradęs didžiulis naujų, efektyvesnių visuomeninio transporto priemonių poreikis, taip pat užsienio automobilių pramonės pasiekimai paskatino Maskvos automobilių gamyklą pradėti kurti naujo tipo vidutinės talpos miesto autobusą. Kilo sumanymas sukonstruoti autobusą su laikančiuoju kėbulu, dyzeliniu varikliu ir elektrinė pavara.
Autobusas, pavadintas ZiS- 154 (važiuoklė ZIS – 122), buvo pradėtas projektuoti 1946 metų kovo mėnesį. Tų pačių metų gegužės mėnesį buvo sukurtas specialus autobusų konstravimo biuras (R. G. Piskoppel, A. I. Skerdžiov – biuro vadovas,, R. V. Kugel, G. V. Bitt, M. I. Friedmann, E. A. Stepanov, V. Z. Kisieliov, V. A. Prokofjev, V. T. Potanin, G. I. Goldberg). Jų suprojektuotas pirmasis vagoninio tipo tarybinis autobusas, buvo metalinis, su diuraliuminio lakštais. Projektuojant šio autobuso konstrukciją, naudotasi amerikiečių pavyzdžiais – GMC ir MACK.
Į darbą įsijungė daug kitų organizacijų. Greitai buvo nustatyti pagrindiniai naujojo autobuso parametrai: sėdimų vietų skaičius (su vairuotoju ir konduktoriumi) – 36, bendras vietų skaičius – 60, didžiausia talpa – 100 žmonių, masė – 7940 kg, ilgis 9500 mm, plotis 2500 mm, bazė 5460 mm, didžiausias greitis – 65 km/h, padangos 10-20, mažiausias posūkio spindulys – 10,4 m.
Pagaminti bandomieji pavyzdžiai buvo kaip su benzininiais bei elektriniais agregatais (ZIS – 120) arba dyzelniais elektriniais (dvitaktis amerikietiškas dyzelis GMC – 71). Pirmenybę gamintojai teikė dyzeliniam variantui.
Nuo 1947 m. pradėta serijinė autobusų gamybą. Pirmieji ZIS-154 gaminti su amerikietiškas varikliais. Nuo 1948 m. buvo montuojami nauji tarybinės automobilių pramonės gaminiai – dvitakčiai keturių cilindrų dyzeliniai varikliai JAMZ – 204 (kopija GMC-71), kurių galia 110 AG.
Tarybiniai varikliai pasižymėjo padidintu dūmingumu, triukšmingumu, nepatikimumu, taip pat didelėmis kuro sąnaudoms (iki 65 l 100 km). Kaip alternatyvinį variantą konstruktoriai siūlė suporuotus standartinius benzininius variklius ZIS-120. Konstruktorius A. P. Zigel buvo sukonstravęs 12 cilindrų opizitinį variklį, taip pat buvo variantas ir su deforsuotu varikliu nuo lengvojo automobilio ZIS – 110 (105 AG)
Nauja gamyklai buvo ir belaipsnė automatinė elektrinė transmisija. Valdomas akceleratoriaus ir stabdžio pedalais, autobusas važiavo daug tolygiau, geriau buvo išnaudojama variklio galia, todėl vairuotojas mažiau pavargdavo ir galėjo daugiau dėmesio skirti vairavimui. Maskvos „Dinamo” gamykla kartu su mokslinio tyrimo organizacijomis per trumpą laiką naujam autobusui sukūrė traukos generatorių DK – 505A, kurio galia 50 kW ir elektros variklį DK – 305A, kurio galia 43 kW.
Autobuse buvo panaudoti ir kiti nauji (beje, vėliau labai paplitę) elementai: priekinės pakabos hidrauliniai amortizatoriai, aušinimo skysčio plėtimosi bakelis, automatiškai valdomos radiatoriaus žaliuzių (su pneumatinė pavara), hidraulinė akceleratoriaus pedalo pavara (pirmuose autobusuose), garso signalizacija perkaitus varikliui, ventiliatoriaus demferiu.
Projektas buvo baigtas 1946 m. lapkričio viduryje ir jau gruodžio 8 d. surinktas pirmasis autobusas. 1947 m. viduryje pagaminti šeši bandomieji pavyzdžiai. Jie 1947 metų liepos 8 d .pradėjo kursuoti maršrutu „Revoliucijos aikštė – Baltarusijos stotis”. Maskvos 800 metų sukakties proga rugsėjo 9 d. į gatvess išriedėjo dar 25 autobusai. 1947 m. pabaigoje prasidėjo ZIS-154 gamyba pagal laikiną technologiją.
1949 metais buvo atlikti autobuso ZIS-154 valstybiniai bandymai, ir valstybinė komisija rekomendavo pradėti serijinę gamybą. Tuo metu (1949 m. spalio 1 d.) įvairiuose TSRS miestuose jau buvo eksploatuojama 817 bandomųjų autobusų ZIS-154 (Vilniuje – 19). Iš jų 404 buvo pagaminti 1948 m.
Keleiviai greitai pamėgo autobusą dėl komforto (minkštos sėdynės, plačios durys ir praėjimas salone, gera ventiliacija, apšildymas ir apšvietimas). Vairuotojai mėgo ZIS-154 už valdymo paprastumą, patogų aptarnavimą ir remontą.
Gamykloje autobusas buvo nuolat tobulinamas: didėjo jo patikimumas, patvarumas, aptarnavimo patogumas, dinamika.
Daugiausia rūpesčių kėlė variklis JAMZ 204.Tobulinti jį Jaroslavlio gamyklai nesisekė. Eksploatuojančius autobusą vargino nuolatiniai stūmoklių sudegimai, purkštukų ir cilindrų įvorių atitrukimai, variklio bloko galvutės įtrūkimai.
Autobuso gamyba buvo nutraukta 1950 metais. Per tą laiką nuo 1946 m.iki 1950 m.buvo pagaminta 1165 autobusai. Vėliau modelis buvo pakeistas daug mažesniu (28 vietų) ir paprastesniu ZIS-155 su mechanine laipsnine pavarų dėžė, kuris gamintas naudojant sunkvežimio ZIS-150 agregatus.
Parengė Kęstutis Pletkus
Nuotraukos iš autoriaus asmeninių archyvų
