Prieš 25 metus Vilniaus gatvėse pasirodė „Karosa“ autobusai

27 rugpjūčio 04:23 2020 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

Nuo 1970 m. pagrindiniuose Vilniaus miesto maršrutuose susisiekimo problemas sprendė vengrų  gamybos autobusai IKARUS. Talpių miesto autobusų paklausa buvo labai didelė. Sovietų Sąjungoje tik vienintelė Likino gamykla mėgino įsiūlyti savo autobusą LiAZ miesto vežimams. Kaimynai minskiečiai, pabandę su jais dirbti, dėl įvairių defektų pakrikštijo juos „skotavozais“ (vežimais galvijams), vėliau atsisakė, neišgelbėjo jų nė automatinės pavarų dėžės.  Naujų autobusų skirstymą respublikoms savo rankose laikė Sąjungos plano komitetas.

 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, centralizuotas autobusų pirkimas iš Vengrijos nutrūko. Buvome priversti ieškoti kelių įsigyti autobusų minimaliomis kainomis, nes skendėjome skolose. Savivaldybė mums už darbą mokėjo tik tiek, kad neužtekdavo net degalams ir sumokėti atlyginimus darbuotojams. Užmezgus draugiškus ryšius su Oslo, Duisburgo ir Zalcburgo savivaldybėmis, šios dovanojo parkui 10 pavažinėtų autobusų.  Ieškojome galimybių pirkti autobusų naudotų autobusų centruose.

Savivaldybei leidus, iš savo surinktų lėšų iš Vokietijos autobusų parkų įsigijome dar 16 naudotų autobusų. Tačiau tos priemonės parko atnaujinimo problemos nesprendė. Prie viso to prisidėjo ir tai, kad paskutiniais sovietmečio metais gautų IKARUS autobusų kokybė buvo suprastėjusi – jie buvo prastai dengiami antikorozine danga, gamykloje prie surinkimo konvejerių dirbo kareiviai, po  trejeto eksploatavimo metų kėbuluose žiojėjo skylės.

Kadangi įmonė buvo nuostolinga ir savo lėšomis negalėjo atnaujinti transporto priemonių parko, 1994 m. parengėme investicinį projektą, kuriuo remiantis galima būtų pirkti naujų autobusų. Atsirado gamintojų (MERCEDES, MAN, NEOPLAN, KAROSA ir kt.), siūliusių savo produkciją. Labiausia mus sudomino KAROSA – dėl tvirtos važiuoklės, tinkančios Rytų Europos gatvėms ir keliams, pagerintos, nuo korozijos saugančios kėbulą dangos, patikimų „Renault“ variklių ir elektroninės įrangos. Be to, ir kainos buvo nepalyginamos (vieno MERCEDES-BENZ kaina maždaug prilygo dviejų KAROSA kainai).

Po ilgų svarstymų, pasitarimų, dalyvaujant ŠKODAEXPORT, gamyklos KAROSA, bankų atstovams, Vilniuje ir Prahoje buvo pasirašyti dokumentai, kuriais remiantis 1995 m. SP UAB Vilniaus autobusų parkas įsigijo bandomąjį autobusą KAROSA  B-741. Kitais (1996-04-26) metais, KAROSA generaliniam direktoriui Rudolfui Černy pasirašius galutinę sutartį,  Susisiekimo ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė nupirko 11 tos pačios markės autobusų.

1997m. savivaldybė tiesiai iš gamyklos nupirko 55, o 1999 m. – dar 38 KAROSA markės autobusus. Pastarieji, padedant čekų specialistams, baigti surinkti Kauno bendrovėje „Magnalis“ (sovietmečiu buvusi šarvuočių ir kovinių mašinų remonto gamykla). Taip tuomet buvo „atjauninamas“ sostinės – Vilniaus autobusų parkas.

Algimantas Baublys,

buvęs SP UAB „Vilniaus autobusų parkas“ generalinis direktorius  

Autoriaus parinktos nuotraukos 

Čekų nuotraukos iš įmonės „Magnalis” 

            

  • apie-karosa2
  • apie-karosa
  • apie-karosa1
  • apie-karosa3
  • apie-karosa4
  • apie-karosa1
  • apie-karosa2
  • apie-karosa
  • apie-karosa3