Kai 1904 m. turtingas anglų aristokratas Charlesas Stuartas Rollsas ir talentingas inžinierius Frederickas Henry Royce’as Mančesteryje įkūrė automobilių gamybos įmonę, pavadintą jų partnerių vardu, niekas nežinojo, kad po 100 metų „Rolls-Royce“ prekės ženklas reikš prestižą, eleganciją, nepriekaištingą kokybę ir techninę kompetenciją.

 

 

Pasiturintys žmonės dažniausiai yra individualistai, nenorintys būti panašūs į kitus. „Rolls“ ir „Royce“ kompanija iš pradžių sutelkė dėmesį ne tik į turtingą, bet ir į labai, labai turtingą klientą. Gamintojai gamino rėmą, variklį, pavarų dėžę, važiuoklę, radiatoriaus „kaukę‘, elektros, optikos įrangą. Visa tai vainikavo „panelė Nikė“ – firminis ženklas ant radiatoriaus dangtelio.

„Rolls Royce Wraith” važiuoklė N WXA 106 buvo pagaminta 1938 m. rudenį ir išsiųsta į Vokietiją, kur jai turėjo kėbulą turėjo pridėti garsiosios Berlyno kėbulo kompanijos „Erdmann und Rossi“ studijoje. Kupė tipo kėbulas buvo pagamintas iš aliuminio, tarsi tai būtų sportinis automobilis, nudažytas elegantiška ir griežta juoda spalva.

Naujutėlis „Royce“ buvo eksponuojamas 1939 m. Berlyno automobilių parodoje, kur jis patiko grafui Michael Karl von Altann iš Silezijos. Po parodos automobilis jis nupirko automobilį, vis dėlto juoda spalva naujajam savininkui atrodė pernelyg niūri. Jam įsakius, automobilis buvo perdažytas sidabro perlo spalva, tuo pačiu ant automobilio stogo sumontuotas specialiai šiam automobiliui skirtas kelioninis lagaminas. Žinoma, nuo to nukentėjo automobilio estetika, bet jis tapo daug praktiškesnis – tai kiekvienam vokiečiui būdingas bruožas.

Po karo šis „Royce“ buvo tarp SSRS Raudonosios armijos trofėjų. Automobilis buvo per daug prašmatnus, kad juo galėtų važiuoti žemesnio rango kariškiai, jis tiko Centrinio komiteto politbiuro nariui Nenuostabu, kad sovietų vyriausybė (žinoma, už šios miglotos formuluotės slėpėsi pats Stalinas) automobilį padovanojo ne kam nors, o bendražygiui Molotovui, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrui.

1953 m. automobilis buvo parduotas visos Rusijos patriarchui Aleksejui I, kuris nebuvo paskutinis asmuo sovietų partinėje-ekonominėje nomenklatūroje. Vėliau jis tapo vyriausiojo Leningrado architekto nuosavybe.

Galima parašyti detektyvinį romaną apie tai, kaip Royce’as iš Erdmanno ir Rossi pateko į kolūkiečio iš Aros (tuometinės Estijos SSR Pärnus rajonas). Kuusos rankas Vis dėlto faktas lieka faktu: dvidešimt metų, iki 1976 m., Išdidus automobilis turėjo gyventi pilką valstiečio arklio gyvenimą, kuriam retos kelionės į Leningrado turgų parduoti bulvių buvo didžiulė šventė.

Kartą vienoje iš tokių kelionių automobilį pamatė vienas Rygos automobilių muziejaus įkūrėjų Viktoras Kulbergas, tuometinis senovinių automobilių klubo Latvijoje pirmininkas.

Stebina tai, kad „Royce“ ne tik tebebuvo geros išvaizdos, bet ir tebeturėjo beveik 90 proc. komplektuojančių detalių – trūko tik stoglangio, sumontuotų hidraulinių kėliklių (šios klasės automobiliuose panašus kėliklis buvo dedamas po kiekvienu ratu), taip pat originalių stebulių ir didelių 17- colių ratų su vieliniais stipinais. Automobilis buvo restauruotas ir užėmė garbingą vietą Rygos automobilių muziejuje. Čia automobilis buvo eksponuojamas iki 2005 metų, vėliau pakeitė savininką ir paliko muziejaus ekspozicijos salę…

Apibendrinant galima pasakyti: įdomus dalykas tas gyvenimas: tuo pačiu automobiliu su aliumininiu kėbulu, dekoruotu „sidabrinės ponios“ figūra, važiavo ir grafas, ir kolūkietis ir ministras, ir architektas…

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos