Ne viskas, kas svarbu, yra apibrėžiama įstatymais ar reglamentais – nė viename teisės akte nekalbama apie žmogaus ryšį su žmogumi ir empatiją. Tačiau vien empatijos irgi neužtenka – miesto erdvės turi būti pritaikytos žmonėms, turintiems negalią. Apie tai bendrovėje „Jonavos autobusai“ kalbėjo Rūta  Kupčinskaitė ir Tadas Bartaševičius. Rūta juda neįgaliojo vežimėlyje ir kartu su vyru Tadu keliauja po Lietuvą bei dalinasi savo patirtimi apie žmonių su negalia integraciją bei erdvių jiems pritaikymą.

Rūta ir Tadas yra įkūrę bendriją „Spanguolės dirbtuvėlės“, kurios viena iš veiklų – visuomenės švietimas, seminarai įstaigoms bei organizacijoms. UAB „Jonavos autobusai“ surengtuose mokymuose pora ne tik papasakojo, su kokiomis kliūtimis susiduria viešuoju transportu keliaujantys žmonės su negalia, tačiau į neįgaliojo vežimėlį pasiūlė atsisėsti vairuotojams bei galimybę iš stotelės įvažiuoti į autobusą išbandyti patiems.

Pagreičio dar trūksta

Pasak Tado, kalbant apie erdvių pritaikymą žmonėms su negalia neužtenka to padaryti tik daugiausiai lankomiausiose vietose – pritaikymas turėtų būti visur. Nors pastaraisiais metais apie tai kalbama vis garsiau, tačiau pagreičio dar trūksta.

Rūta su Tadu pastebi, kad vis dar pasitaiko atvejų, kada vietos pritaikomos nepasitarus su negalią turinčiais žmonėmis, neatsižvelgiant į tai, ko iš tikrųjų reikia.

„Mes esame linkę kalbėti apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų. Tarkime, sugalvojamas įstatymas, jo pataisa, tačiau tai priimama neįtraukiant žmonių, kurie turi negalią, tačiau juk jiems tai ir skirta, jie – vartotojai“, – kalbėjo Rūta.

Vienas iš pavyzdžių – kartais padaromas specialus įvažiavimas, tačiau dėl statumo juo užvažiuoti neįmanoma. Lygiai tas pats – su autobuso stotelėmis, kuomet patekimą į transporto priemonę riboja per aukšti borteliai.

Svečiai taip pat atkreipė dėmesį, jog negalia yra ne tik judėjimo – su kliūtimis ir nepritaikyta aplinka susiduria neregiai, žmonės, turintys intelekto negalią.

Svarbi ir kalbos bei bendravimo kultūra

Rūta pasidalino savo patirtimis, kuomet studijų metais važiuojant iš Kauno į Vilnių buvo išvadinta „klipata“ arba kai tarpmiestinių autobusų vairuotojai ketino ją su ratukais vežti bagažo skyriuje.

Tokios situacijos, sako Rūta, žeidžia žmogaus orumą, o iš aptarnaujančio personalo stinga empatijos, paprasto žmogiško ryšio.

Kartais, kuomet į autobusą negalią turintis žmogus negali įvažiuoti ratukais, jį reikia įkelti. „Tačiau ne kaip katę įtempti už pažastų, nes man taip yra buvę. Yra kitų – oresnių – būdų. Kada paskutinį kartą ant rankų nešėte moterį?“ – kalbėdama su Jonavos vairuotojais juokavo R. Kupčinskaitė.

„Teoriją mes galime girdėti daug kartų, bet ji neužsilieka ilgam, todėl siūlome praktines situacijas – tada vairuotojams tampa labai aišku, apie ką kalbame, kokias problemas įvardijame.

Yra reikalų su stotelėmis, kur aukštesni nuvažiavimai, kelio susiaurėjimas – kaip teisingai sustoti, kaip žmogui padėti, kaip komunikuoti, neįžeisti keleivio. Per praktiką lengviau įsisavinti dalykus, išbandyti juos patiems. Autobuse saugiai turi jaustis bet kuris keleivis“, – kalbėjo T. Bartaševičius.

Tiesa, atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį išdrįsta ne visi – emociškai tai nėra lengva, nors, kaip juokavo Rūta, neįgalumas tikrai nėra užkrečiamas.

Išbandyti judėjimą neįgaliojo vežimėliu sutiko keli vairuotojai, viena iš jų – Lina Beleišytė.

„Tokioje situacijoje buvau pirmą kartą ir tai, manau, yra vertinga patirtis, naudingi mokymai. Daug naujo sužinojau, net ir kalbant apie tokius dalykus, kaip su žmogumi reikia bendrauti, kalbėtis, kad jam reikia sakyti kiekvieną savo veiksmą, ką, padėdamas jam, darai“, – kalbėjo vairuotoja.

Lina sako, kad kasdieniniame darbe jai teko vos kartą susidurti su negalią turinčiu keleiviu, tačiau jis buvo su lydinčiu asmeniu. Tuo tarpu mokymai yra svarbūs tuo, jog kalbama apie pavieniui keliaujančius žmones, turinčius negalią.

Vairuotojai patys ieškojo sprendimų

Mokymai UAB „Jonavos autobusai“ vyko dvi dienas, taip suteikiant galimybę juose apsilankyti visiems darbuotojams. Kaip sakė R. Kupčinskaitė, po dviejų dienų iš Jonavos jie išvyko su geromis emocijomis.

„Retai kada pasitaiko vairuotojai, su kuriais taip smagu dirbti. Matome, kad jiems padarė didelį įspūdį aplinkos prieinamumas, jie sužinojo naujų dalykų, pavyzdžiui, apie taktilinius takus, kaip neregiai gali suprasti, koks yra autobuso numeris ir kai kurie nustebo sužinoję, kad naudojantis technologijomis neregiai gali keliauti savarankiškai.

Pradidėjo diskusijos, vairuotojai patys ėmė kalbėtis ir ieškoti sprendimų, kaip palengvinti žmonių, turinčių negalią keliones viešuoju transportu.

Buvo ir nejaukių akimirkų, kuomet jie suprato kliūčių esmę – tam pasitarnavo praktinė mokymų dalis. Džiaugiuosi, kad netrūko ir humoro.

Manau, kad apie tai reikia kalbėtis ne tik su vairuotojais – svarbus ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Jonavoje pastebėjome, kad prie autobusų stotelių vairuotojai pastato savo automobilius, kartais gal ir trumpam. Tačiau tai truko tinkamai privažiuoti autobuso vairuotojui.

Kitaip tariant – svarbus visos visuomenės požiūris, geranoriškumas, empatija.

Apibendrinus: tikiu, kad po šių mokymų vairuotojai labiau supras ir daugiau draugaus su neįgaliaisiais. Labai džiaugiamės mokymais ir jei bent keli žmonės pakeis savo požiūrį – bus puiku“, – kalbėjo Rūta.

Žinias reikia atnaujinti

Pasak bendrovės „Jonavos autobusai“ vadovo Otaro Urbano, panašūs mokymai bendrovėje rengiami jau ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą. Visų pirma, žinias svarbu kaskart atnaujinti, o kuomet į susitikimą atvyksta žmonės, turintys negalią, kurie pasiūlo kasdienybę pamatyti jų akimis – tai vertingiau už teorinius mokymus.

„Ne pirmus metus atnaujiname autobusų parką, tačiau ne visi mūsų autobusai yra žemagrindžiai, į kuriuos patogu įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu.

Natūralu, kad į senesnius autobusus vienas pats keliaujantis judėjimo negalią turintis žmogus patekti negali – jam reikia vairuotojo pagalbos, kurie ją suteikti turi tinkamai, taip pat deramai komunikuoti, neįžeisti keleivio.

Be abejo, kalbame ne tik apie judėjimą, bet ir apie žmones, turinčius kitą negalią. Manau, kad mes visi, ne tik kaip atskirų sričių ar įmonių darbuotojai, tačiau kaip visuomenė dar turime kur tobulėti, mokytis, keistis“, – sakė O. Urbanas.

Jonavos autobusai informacija

Linos Jakubauskienės nuotrauka