1940 m. spalio 3 d. LTSR Komunalinio ūkio liaudies komisaro V. Knyvos įsakymu Nr. 193 buvo įsteigtas Vastybinis autoremonto, susisiekimo ir transporto trestas (AUTOTRESTAS), jo valdytoju paskirtas Stasys Šeškevičius. Remiantis LTSR LKT 1940 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 237, buvusios Susiekimo ministerijos Kelių valdybos eismo direkcija su visu turtu perduota AUTOTRESTUI.
LTSR NKVD 3-ojo skyriaus ataskaitoje TSRS NKVD apie autotransporto priemonių nacionalizavimą 194 0metų gruodžio 2 d. buvo rašoma: „Autobusai nacionalizuoti ir perduoti autotrestui…..“
1940 m. gruodžio 24 d. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas pasirašė įsaką Nr. 450 „Dėl privačių autobusų ir autosunkvežimių nacionalizavimo“. Įsaku pavesta komunalinio ūkio liaudies komisarui V. Knyvai atlikti nacionalizavimą, nesustabdant autobusų ir sunkvežimių veikimo.
1941 m. kovo 13 d. Autotresto valdytojas V. Bujanovas išleido įsakymą Nr.73, kuriuo nustatė automobilių nurašymo tvarką. Autorestas šį įsakymą išsiuntė Tarpmiestinio susisiekimo įmonei Nr. 1; Tarpmiestinio susiekimo įmonei Nr. 2 ir kitiems transporto skyriams, ir devyniems ruožams.
Kovo 14 dienos Autotresto įsakymu Nr. 77 „Apie Vilniaus mieste steigiamą ūkiskaitiniais pagrindais veikiančią Autotresto kontorą ir jos organizacinę struktūrą“ buvo steigiama Vilniaus kontora. Vienas iš nurodymų šiai kontorai buvo:: eksploatuoti tarpmiestinio autobusų susiekimo įmones. Kontorai skirtos patalpos Totorių g. 3, perduota Vilniaus sunkvežimių transporto bazė, Vilniaus tarpmiestinio autobusų susiekimo įmonė, taip pat dirbtuvės, atsarginių detalių sandėliai. Visos šios įmonės perduotos su visu personalu – darbininkais ir tarnautojais. Autotrestas steigiamai kontorai apyvartinėms lėšoms skyrė 350 00 rb.
1940 m. balandžio mėn. 14 d. įsakymu Nr. 112 visiems Autotresto kontorų direktoriams nurodyta peržiūrėti autobusų susiekimo tvarkaraščius, pritaikant juos vietos sąlygoms.
Laikraštyje „Vilniaus balsas” kalbėta apie to meto pasiekimus:
Balandžio mėnesį Vilniaus tarpmiestinio susiekimo įmonėje buvo 25 autobusai, iš jų 12 techniškai tvarkingi, 11 – sugedę, 2 – remontuojami.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, tarybinės partinės administracijos vadeivos dar galinčiais judėti nacionalizuotais ir rekvizuotais automobiliais kartu su Raudonąja armija pasitraukė į Rytus… Lietuva buvo okupuota vokiečių. Birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta apie Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Laikinosios Vyriausybės susiekimo ministru paskirtas A. Novickis. Nors vokiečių karinė valdžia nenorėjo tartis su Laikinąja Vyriausybe, pastaroji visoje Lietuvoje atkūrė vietinės valdžios įstaigas.
Laikraštis „Į laisvę“ liepos 2 d. paskelbė svarbią informacinę žinią visų Lietuvos keleivinių ir krovinių vežimų kontorų administracijoms apie tai, kad „Laikinosios Vyriausybės Susiekimo ministerijos Lietuvos Autotransporto valdyba įpareigoja Vilniaus, Šiaulių, Marijampolės, Panevėžio ir Ukmergės keleivių ir krovinių vežimo kontorų (tarybinės valdžios sudarytų) vedėjus apsaugoti kontoroms priklausantį turtą, surinkti pakeliui išmėtytus autobusus ir sunkvežimius, organizuoti joms priklausančiose dirbtuvėse remonto darbus, ir atstačius pašto ryšius, pranešti išsamius pranešimus apie kontoros būklę Lietuvos autotransporto valdybai.
Liepos 22 d. pradėjo kursuoti autobusai maršrutais: Kaunas–Ukmergė–Utena–Zarasai, Kaunas–Vilnius, Kaunas–Raseiniai-Kryžkalnis ir Šiauliai–Tauragė. Kadangi autobusų trūko, jais buvo vežami tik vykstantys darbo reikalais asmenys su savo įstaigų vadovų išduotais pažymėjimais, nurodant kelionės tikslą. Važiavimo pirmenybę nustatė Kauno kelių direkcija, o Vilniuje ir kitose autobusų stotyse – vietos karo komendantas, arba apskrities viršininkas, o jam nesant – policija.
Rugpjūčio mėnesį dienraštyje „Į laisvę“ buvo paskelbtas autobusų tarpmiestinio susiekimo tvarkaraštis. Iš viso buvo paskelbti 6 maršrutai: Kaunas–Ukmergė–Utena–Zarasai (per Jonavą, Daugailius, Degučius), Kaunas–Raseiniai–Kryžkalnis, Kaunas–Prienai–Alytus, Šiauliai–Kryžkalnis–Tauragė, Kaunas–Ukmergė–Vilnius (per Jonavą-Širvintas-Maišiagalą) ir Kaunas–Marijampolė–Šakiai (per Vilkaviškį, K. Naumiestį). Visais maršrutais galima buvo važiuoti tik vieną kartą per dieną, todėl keleiviams buvo įvestas važiavimų apribojimas, išduodant leidimus įsigyjant bilietus.
Laikinoji Vyriausybė likvidavo tarybinės valdžios įkurtą AUTOTRESTĄ. Buvo atstatyta tarybinės valdžios panaikinta Akcinė bendrovė „AUTO“ (ši bendrovė 1939 m. pabaigoje buvo atidariusi susiekimo linijas tarp Kauno ir Vilniaus ir tarp Ukmergės ir Vilniaus).
1941 m. rugpjūčio 18 d. spaudoje buvo paskelbta apie Lietuvos generalinio komisaro von Rentelno devynių tarėjų komandos sudarymą. Laikinoji vyriausybė nustojo veikti, buvo pradėta formuoti nauja administracinė vietos valdžios struktūra. Buvo naikinamos ministerijos, o vietoj jų buvo steigiamos atitinkamos valdybos.
Rugpjūčio 6 d. Generalinis komisaras von Rentelnas patvirtino Privatiniam automašinų susiekimui tvarkyti nuostatus. Pirmame paragrafe skelbta, kad „privatinių automašinų susisiekimas Lietuvoje iki atskiro parėdimo sustabdomas. Išimtinais atvejais gali būt leidžiamas susiekimas automašinomis tai yra lengvais automobiliais, sunkvežimiais, autobusais ir motociklais civilinės civilinės valdžios reikalams, sanitarijai ir krašto ūkio tikslams.“
Eismo reikmėms naudojami automobiliai gaudavo naują policijos numeracijos ženklą RO (Reichskomissar Ost) su penkių skaičių kombinacija ir ypatingą Generalkomisaro Kaune išduotą leidimą, kuris turėjo būti tvirtinamas matomoje vietoje ant automobilio priekinio lango stiklo. Didžiausias greitis miestų ribose buvo nustatytas-40 km/h, o už miesto ribų – 60 km/h.
Viena iš svarbiausių autotransporto veiklos ir darbo sąlygų buvo apsirūpinimas degalais. Karo sąlygomis kuras buvo limituotas, buvo išduodami griežtai kontroliuojami leidimai, pagal juos buvo galima išsipirkti kuro pirkimo bonus (talonus). Tuo metu 100 litrų benzino kainavo 40 RM, gazolio –27,1R M, litras alyvos – 1,4 RM.
Lietuvos pirmojo generalinio tarėjo potvarkiu iki 1942 m. balandžio 21 d. turėjo būti surašyti ir perregistruoti visi automobiliai, priekabos ir motociklai.. Transporto priemones registravo: valsčiuose – viršaičiai, miestuose – burmistrai. Apie Lietuvoje vokiečių okupacijos metais buvusiusius automobilius oficialios informacijos nėra. Remiantis 1940 m. pabaigos duomenimis, apie automobilių kiekį bei 1941 m. balandžio mėn. duomenimis apie tarybinio autotresto turimus automobilius bei jų techninę būklę, galima teigti, kad, prasidėjus vokiečių okupacijai, Lietuvoje galėjo likti apie 50 proc. buvusio sunkvežimių ir autobusų parko. Kiek jų buvo techniškai tvarkingų duomenų taip pat nėra.
1943 m. gegužę buvo pranešta, kad artimiausiu metu policijos pareigūnai nuolat kontroliuos susiekimą, ypač keleiviniu transportu. Autovežimių, ypač keleivinių automobilių, savininkai dar kartą griežtai įspėjami nevažinėti tokiais reikalais, kurie nėra visuomeninio pobūdžio ir dėl to nėra svarbūs karo sąlygomis.
1943 m. rugsėjo mėn. 16 d. Reicho komisaras Rytų kraštui paskelbė potvarkį, kuriame skelbta dar viena autotransporto ir turimų automobilių dalių registracija. Gruodžio mėnesį Reicho komisaras Rytų kraštui paskelbė apie visų autotransporto priemonių apžiūrą. Automobilių turėtojai 1943 m. gruodžio 15–31 d. d. privalėjo pateikti automobilių naudojimo leidimus ir juos perregistruoti. Ant turimų leidimų buvo dedamas kontrolinis antspaudas.
Tarpmiesčio maršrutuose autobusų eismas tebuvo simboliškas – keleivių judėjimas buvo ribojamas leidimais, todėl daugiausia buvo keliaujama geležinkeliu, o vasarą – upių transportu.
1944 m. pabaigoje tarybinės valdžios Vilniuje įsteigta Vyriausioji autotransporto valdyba surinko duomenis apie vokiečių okupacinės valdžios automobilių transportui padarytus nuostolius. Pagal surinktą informaciją, Vyriausiajai autotransporto valdybai pavaldžioms Vilniaus miesto įmonėms buvo padaryta 16,7 mln. rb. turtinių nuostolių. Vokiečiai rekvizavo ir išvežė iš Vilniaus 95 sunkvežimius, 17 lengvųjų automobilių ir 64 autobusus.
Parengė Kęstutis Pletkus
Autoriaus parinkta nuotrauka
