Tarpukario autobusai Lietuvoje – amerikiečio akimis

kovo 03 05:04 2021 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

Įdomios informacijos apie autobusus Lietuvoje 1931-aisiais galima rasti ne tik tuometiniuose periodiniuose leidiniuose, bet ir knygose.

1932 metais išleista Dr. Šeštoko-Margerio knyga „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.

Dr. Algirdas Margeris gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje. Tikroji jo pavardė – Konstantinas Šeštokas. Dar 1905 metais jis, būdamas kairiųjų pažiūrų, pasižymėjo rengdamas dvaruose valstiečių streikus. Sprukdamas nuo caro valdžios persekiojimo, 1907 m. išvažiavo į JAV. Čia iš pradžių dirbo juodą darbą fabrikuose ir kasyklose, vėliau studijavo mediciną ir 1925 m. baigė Čikagos medicinos mokyklą. 1931 m. apsilankė Lietuvoje, po to išleido knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Šmaikščiai parašytoje knygoje pasakojami autoriaus įspūdžiai apie viską – valdininkus, restoranus, geležinkelius, turgus ir netgi tualetus… Yra skyrelis ir apie autobusus.

Šis skyrelis knygoje prasideda vaizdeliu, autoriaus pamatytu Kauno autobusų stotyje, kuri, beje, „teikia pigiausią įspūdį. Patalpos tiek autobusams, tiek žmonėms, tiek ir bagažui yra baisiai ankštos ir netikę.“

„ – Ar ponas į Marijampolę važioji? – puolė prie manęs nuskuręs, baisiai apsileidęs, stipriu žydišku akcentu kalbąs žmogus.

– Niu, gal ponas į Vilkaviškį važioji?

– Ponas, ponas! Mano autobusas toj važioja į Prienus, į Alytų. (…)

– Ponas, prašau į mano mašiną. Anos šoferis toks negražus. Ui, koks jis negražus!

– Niu, o tu ar gražus?! – atsikirto iš kumpos nosies, žemažiūrių akių, derlingos barzdos, sulopyto, suskretusio švarko, į žemę įsirėmusių purvinų kelnių ir visaip išklypusių, nuplyšusių pusbačių išlindusi semitiška siela…

Tai taip mane apspito centrinėje Kauno autobusų stotyje būrys konduktorių ir šoferių, kokių Jungtinėse Valstybėse ir su žiburiu nesurasi. Jie visi kartu šnekėjo, šaukė, ginčijosi, griebdami mane už rankovių, skvernų ir teršdami mano švarų paltą savo purvinais nagais.

Brrrrr, kaip šlykštu!“ – baisisi A.Margeris tuometiniais keleivių vežėjais. Paskyręs nemažai vietos aprašyti bjauriam elgesiui ir pavadinęs juos priviligijuotais piliečiais, autorius toliau pereina prie pačių autobusų aprašymo.

„Braškėjimas, girgždėjimas, tarškėjimas – o-jo-jooi, nors imk ir pavydėk tam , kuris kurčias ir nieko negirdi… Nugi langų stiklai vos tebesilaiko. Viena ilga sėdynė taip išklerus, kad vietoj nebeišsilaiko, taigi, krypsta, virsta, tiesiog gula ant mano kojų. Lubos įlinkę, plyšiuotos, – gal būt dėl ventiliacijos. (…)

Jau šituo laužu, panele, tai vargiai mes bepasieksime Marijampolę, – kalbu į šalia stovinčią panelę… (….)

Klakt, klakt – paklakt! Klakt, klakt – paklakt! Pradėjo klaksėti, trinksėti mūsų autobusas.

– Na, – sakau sau, – dabar jau bus velniavos. (…) Žiūrime, vienas ratas jau vos ant ašies besilaikąs. Ašies gvintai, mat, nudilo, muterkė nusmuko, o paskui ją – ir ratas.

– Čia reikia biškį papieluoti, kitą muterkę užsukti ir bus viskas gerai, – kalba šoferis konduktoriui, tik ką iš po autobuso išlindusiam ir arklio mėšle riebiai išsivoliojusiam…“

Šiaip taip sutaisytu autobusu pasiekęs Marijampolę, autorius rašo, kad ir čia buvo tampomas už rankovių, siūlant važiuot į Kalvariją, Vilkaviškį.

„Toliau, labai daug po visą Lietuvą važinėdamas autobusais, dažnai pastebėjau išdėvėtus, nešvarius, netikusius, kursuoti pavojingus autobusus ir nuskurusius, nemandagius, stačiai akiplėšiškus bei nežmoniškus konduktorius ir šoferius“.

Ištrauka skelbta Marijampolės autobusų parko išleistoje knygoje „Viešasis transportas Marijampolės krašte“

eBus.lt

  • 1931
  • 1931-1