„Otokar“: nuo „Magirus“ iki modernių šiuolaikiškų lainerių

Turkijos „Otokar“ autobusų gamintojai, švęsdami penkių dešimčių metų sukaktį, restauravo pirmąjį iš savo pagamintųjų autobusų – „Magirus“. Autobusas demonstruotas praėjusių metų spalį Belgijoje, Kortrijke, vykusioje „Busworld Europe 2013“ parodoje. Tokiu būdu gamintojai tarsi sugrįžo prie savo ištakų.

Kompanija „Otokar“ įkurta 1963-iaisiais. Ji priklauso KO – didžiausiam Turkijos holdingui.

1960-ieji Turkijoje pasižymėjo sparčiu pramonės augimu bei urbanizacija. Plėtojantis pramonei, vis daugiau žmonių iš regionų ėmė važinėti į miestus dirbti. Tokiu būdu prireikė daugiau priemiesčio bei tarpmiesčio autobusų.

To meto Turkijos keleivinio transporto priemonės nepasižymėjo komfortu: autobusais, kurių kėbulas buvo pagamintas iš medžio, kartu su keleiviais važiavo ir naminiai gyvuliai. Bagažas buvo tvirtinamas autobuso viršuje. Nebuvo ir tvarkaraščių, tad keleiviai nežinojo, kada pasieks reikiamą vietą.

Kompanija „Otokar“, kurios idėja buvo sukurti modernią keleivių vežimo sistemą šalyje, tuo metu pagaminto pirmąjį Turkijoje tarpmiestinį „Magirus“ autobusą pagal Vokietijos kompanijos „Deutz“ licenciją.

Šie autobusai buvo gaminami 1970-1990-aisiais. Tuo metu mažieji „Magirus“ vežė 95 proc. Turkijos keleivių. Greta šių autobusų, „Otokar“ gamino ir šarvuotą bei karinę techniką pagal kompanijos „Land Rover” licenciją.

2000-ųjų pradžioje „Otokar” išplėtė gamybos pajėgumus, reorganizavo atvirąją akcinę bendrovę ir nusprendė neapsiriboti tik mini autobusų gamyba.

2002-aisiais „Otokar”, atsižvelgdama į klientų pageidavimus, pradeda gaminti vidutinės klasės „Sultan” (Navigo), kurį sukūrė Turkijos inžinieriai. Tuo metu du gamintojų pasiūlyti autobuso modeliai sulaukė itin didelio populiarumo ir suteikė galimybę kompanijai įsitvirtinti tarp trijų geriausių šalies autobusų gamintojų.

„Otokar“ Generalinio direktoriaus pavaduotojas pardavimams vidaus rinkoje bei rinkodarai Basri Akgiul prisimena „Sultan“ (Navigo) istoriją:

„Mes apvažiavom visą Turkiją, daugybę miestų. Prieš projektuodami ir kurdami autobusą kruopščiai išsiaiškinome, ko reikia vežėjams, ką gamina konkurentai. Parengę ataskaitą ir sukūrėme naująjį autobusą“.

„Otokar“ generalinio direktoriaus pavaduotojas tankų ir šarvuotos tecnikos gamybai Mustafa Bakyrdžy apie sprendimą kurti autobusus 2000-aisiais kalba:

„Idėja gaminti autobusus atvėrė didžiules galimybes. Vienas iš strateginių kompanijos sprendimų buvo sukurti autobusą „Sultan“ (Navigo). Turėjome labai stiprių konkurentų. „Sultan“ – tai kolektyvinės kūrybos vaisius. Jį projektuojant dalyvavo dvi skirtingos inžinierių grupės“.

2002-aisiais „Sultan 115L“ buvo pristatytas rinkai. Tačiau čia „Otokar“ gamintojai susidūrė su didžiuliais sunkumais: konkurentai siūlė vežėjams ir ilgesnį, ir talpesnį autobusą. Be to, visi traktavo „Otokar“ kaip mažųjų autobusų gamintoją. Kainos, lyginant su konkurentų, taip pat buvo didelės. Dar viena problema – į naują gaminį klientai žvelgė nepasitikėdami.

„Otokar“ vadovai suprato, kad 25 vietų autobusas netaps populiarus ir pasiūlė transporto priemonę su 27-iomis sėdimomis vietomis. Šis modelis pasirodė populiaresnis, jis buvo pripažintas rinkoje. Pradėta kurti įvairaus ilgio autobuso versijas.

Tokiu būdu atsirado 31 ir 35 sėdimų vietų autobusai, suteikę galimybę kompanijai įsitvirtinti rinkoje. „Otokar“ mažieji autobusai nuo seno garsėjo patikimumu bei tvirtumu, tad privačių keleivinio transporto įmonių vadovai, anksčiau eksploatavę mini autobusus, ėmė juos keisti vidutinės klasės transporto priemonėmis. Kai kuriose gubernijose autobusus imta pirkti urmu. „Sultan“ pradėjo įsitvirtinti rinkoje.

Tęsinys – eBus.lt

„Otokar“ informacija

Linos Jakubauskienės ir gamintojų nuotraukos