Vienas po kito pasirodantys nauji autobusų modeliai tuo metu išstumdavo ankstesnius, juos keitė dar naujesni, ir ilgainiui tik senos nuotraukos ir dokumentinių juostų kadrai dabartinių šešiasdešimtmečių ir vyresnių atmintyje atgaivina vaikystės dienų vaizdus, kai miesto gatvėmis riedėjo geltoni su plačiomis raudonomis juostomis autobusai, įgilintais lyg akys po kakta priekiniais stiklais.
ZiS-155 buvo populiariausias 50-ųjų keleivinių autobusų modelis tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Jis pakeitė anksčiau gamintą „ZiS-154“. Norint sutrumpinti pasiruošimo gamybai laiką ir sumažinti gamybos sąnaudas, jį gaminant naudota daug kėbulo elementų nuo 154-ojo. Kai kurie agregatai (galinis tiltas, lingės, pavarų dėžė) buvo tuo metu gaminamo sunkvežimio „ZiS-150“. „ZiS-124“ variklis buvo to paties tipo kaip ir „ZiS-120“ variklis, montuotas 150-uosiuose sunkvežimiuose.
Pagrindiniai skirtumai buvo šie: modifikuota variklio karterio forma, 2 sekcijų alyvos pompa, alyvos aušintuvas ir karbiuratorius be greičio ribotuvo. Pastarasis leido šiek tiek padidinti variklio galią iki 95 AG. Priekinį tiltą, vairo mechanizmą, kardaninę pavarą teko sukonstruoti naujai. Kėbulas buvo nešantis, surinktas iš aliuminio profilių, viršutinės dalis – plieniniai rėmai, prie kurių buvo pritvirtintos aliuminio skardos plokštės. Vėliau, atliekant kapitalinį remontą, kartais duraliumino skardos lakštai buvo keičiami plienu, jie buvo tvirtinami suvirinant.
Kadangi iškart buvo žinoma, jog autobusas dirbs ir miesto, ir užmiesčio maršrutuose, jų salone pasistengta įrengti kuo daugiau sėdynių. Autobuso vidus buvo suprojektuotas 52 keleiviams, iš kurių 28 žmonės galėjo važiuoti sėdėdami. Dvivietės tamsiai ruda dirbtinė oda aptrauktas sėdynes montuotos abiejose autobuso pusėse, paliekant tarp jų vos 50 cm. pločio tarpą. Salono priekyje ir gale buvo plačios minkštos sofos per visą autobuso plotį. Nors jos buvo skirtos 5 keleiviams, susispaudę galėjo tilpti ir šeši ar septyni.
„ZiS-155“ neturėjo vadinamųjų „stovėjimo aikštelių“ šalia durų, būdingų šiuolaikinėms autobusams. Dešimtajame dešimtmetyje bilietų kasos – „pinigų bankai“ ir bilietų kasos – „pusiau automatinės mašinos“ dar nebuvo naudojamos, todėl autobusų užpakalinėse duryse sėdintys konduktoriai buvo būtinas šių ir kitų autobusų „atributas“. Konduktorė sėdėjo ant jai skirtos nedidelės sėdynės, prie galinių durų ir duodavo vairuotojui signalą uždaryti duris, patraukdama dešinėje salono pusėje, išilgai salono virš langų nutiesta laidą.
Šiek tiek apie autobuso išvaizdą. Žibintai su tamsiu stiklu ant chromuotų „antakių“ virš priekinių žibintų buvo naudojami tik kaip kryptinės lemputės. Dar nebuvo įprastų gabaritinių žibintų, priekiniuose žibintuose nebuvo pažibinčių lempučių. Priekiniai autobuso gabaritai buvo pažymėti žaliais „kriptiniais“ žibintais, esančiais ant stogo šoninių nuolaidų. Ant trafareto (oficialus pavadinimas „maršruto lempa“) buvo įstiklintos ovalios lentos, maršruto numeris buvo nurodytas skaičiais, o galutinės maršruto stotelės – žodžiais.
Trijų maršruto indikatorių žibintų grupė galėjo turėti keturias difuzoriaus spalvas – raudoną, oranžinę, žalią ir mėlyną. Įvairūs keturių spalvų deriniai ant trijų žiburių tamsoje galėjo rodyti gana didelį maršrutų skaičių. Tokie žymėjimai buvo naudojami dar ilgai, kol raidės ir skaičiai ant artėjančio autobuso „maršruto trafareto“ tapo išskirti. Autobuso galinį gabaritą tamsoje žymėjo penki žibintai: du raudoni „lašai“ ant galinių stogo šoninių nuolaidų, du apvalūs žibintai viduriniame lygyje ir vienas dviejų sekcijų žibintas apačioje, sujungtas su valstybinio numerio ženklo apšvietimu ir su panašiais sunkvežimių prietaisais.
Galiniai posūkio rodikliai su oranžiniu stiklu buvo įrengti atskiruose žibintuose. Beje, tais metais sovietiniuose sunkvežimiuose kairėje pusėje pradėtas montuoti tik vienas galinis dviejų sekcijų žibintas – „pažibintis gabaritinis“ ir „stop“. Bet iš dešinės „pažibinčio gabarito” ir krypčių indikatorių visai nebuvo. Iš pradžių buvo tikimasi, kad ZIS-155 bus pereinamasis, laikinasis modelis, todėl jo trūkumai – pernelyg statūs laipteliai, siauros durys į lipant į saloną, stiprus vairuotojo kabinos užteršimas dujomis dėl variklio, esančio priekyje, dešinėje – taip pat atrodė laikini.
Šešių cilindrų variklį konstruktoriams teko pastumti dešiniau nuo autobuso išilginės ašies, nes nebūtų užtekę vietos vairuotojui, sėdėjusiam kabinoje, į kurią jis patekdavo per nepatogiai virš priekinio rato įrengtas atskiras dureles kairiame kėbulo šone.
Keleivius šiame autobuse vargino triukšmas, prasta ventiliacija, o vairuotojas, nuo salono atskirtas įstiklinta pertvara, jautėsi dar blogiau: triukšmingas variklis skleidė stiprų benzino kvapą, spinduliavo karštį.
„ZIS-155“ ilgą laiką buvo vienintelis miesto autobusas, šiek tiek vėliau pasirodė ir troleibusai. Tuo metu trūko tarpmiesčio vežimams skirtų autobusų, todėl keleivius vežė 12 vietų ZIS-155, su lektuvo tipo sėdynėmis ir šilkinėmis užuolaidomis. Taip pat pažymėtina, kad 1959–61 m. išbandyti autobusai su priekabomis (juos gamino „Aremkuz“, jie gavo indeksą 2PN-4).
Šeštojo dešimtmečio pradžioje judriausiuose Maskvos, Tbilisio ir kitų miestų maršrutuose pasirodė neįprasti traukiniai – autobusas „ZiS-155“ be variklio, prikibęs prie troleibuso MTB-82. „ZiS-155“ autobusai skirtingais metais skyrėsi radiatorių apdaila, priekiniais žibintais, langų ties galinėmis durimis forma ir kai kuriomis kitomis išorinio dizaino detalėmis. Tačiau prekės ženklas „silkė“ liko nepakitęs – ZiS emblema su plėvesuojančia raudona sovietine vėliava priešais sovietų rūmų siluetą. Dar buvo ir ZIS-155A modifikacija, šio autobuso pavarų dėžė buvo su sukimo momento keitikliu. Šio autobuso ilgis 8 260 mm, bazė – 40 90 mm, svoris – 6,3 tonos. Jis pasiekdavo 65 km/h greitį, sunaudodamas 100 kilometrų iki 36 litrų A – 66 markės benzino…
Parengė Kęstutis Pletkus
Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo
