Tarpmiestinio autobusų susisiekimo pradžią Šiaulių regione reiktų skaičiuoti nuo 1908 m. liepos mėn. 14 d, kai tarp Mitavos (dabartinės Jelgavos, Latvijoje) ir Šiaulių  pradėjo važinėti vokiškas „Gaggenau” autobusas. Jis buvo „Tružillo” tipo, su 4 cilindrų 30 AG benzininiu varikliu. Autobuse buvo 16 vietų. Iš Mitavos autobusas išvykdavo 6 val. vakaro, o iš Šiaulių – 3 val. nakties. Kelionė trukdavo apie 4 valandas. Įdomu tai, kad tokiame nedideliame autobuse vietos buvo suskirstytos į dvi klases: 1-os klasės vietose bilietas iki Šiaulių kainavo 3,9 rub., o 2- os  klasės vietose – 2,6 rub.

 

Ši susisiekimo bendrovė priklausė Mitavos pirmos gildijos pirkliams J. A. Zelmanui, V. J. Ošenkui ir ūkininkui I. J. Glizdiniui.

1908 m. liepos 19 d. „Vilniaus žinios rašė: „Tarp  Šiaulių ir Kelmės ( 50 varstų) vaikščioja uždengtas automobilis pavežąs 12 žmonių. Pereina varstą vidutiniškai kas dvi  minutes varstą. Važiavimas žingeidūs, malonus. Mokestis – pirma klase 2 rub., antra klase – 1,50 rub.“ (kalba netaisyta)

1909 m.maršrutas Mituva- Šiauliai nebeveikė, sunku pasakyti kodėl – ar dėl prastos kelių būklės dažnai gesdavo autobusas, o gal dėl mažos apyvartos, mažai kas keliaudavo, ne kiekvienas galėjo sau leisti tokiu būdu keliauti.

Autobusas maršrutu Šiauliai – Tauragė pradėjo kursuoti 1910 m. rugsėjo mėn. Laikraštis „Kurjer Wilenski” 1910 m. lapkričio 6 d. rašė: „Šiauliai. Nuo rugsėjo 28 d. miestas ir apylinkės sulaukė didelio pagerėjimo būtent: greito ir patogaus susisiekimo automobilių į Prūsijos pusę plentų iki Tauragės. Seniau diližansu ar taip vadinamą balagula, krovininių žydų vežimu panašių į Nojaus laivą, iki Tauragės reikėjo važiuoti 13 ar net 15 valandų patiriant įvairiausių nepatogumų ir paleidžiant daug laiko, dabar kaunietiškos automobilių bendrovės pagalba 90 varstų kelias įveikiamas vos per keletą valandų, sėdint prabangiame automobilyje apsaugota nuo žiemos, vėjo, lietaus ir mokant 4 rb, 50 kap. už žmogų. Kaunietiškos bendrovės automobiliai paprastai išvyksta 7 val. iš Šiaulių į Tauragę ir tos pačios dienos vakare grįžta Važiuojantiems pirmyn ir atgal, iš anksto pranešus, daromos nuolaidos. ”

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad to meto spauda pranešimuose dažnai rašo „automobilis „, o ne „autobusas” ar „omnibusas”. Tai būdavo todėl, nes verslininkai pirmiems bandymams pirkdavo ne brangius, didelius autobusus, bet paprastus lengvuosius automobilius, gaudavo leidimus jais keleivius vežti tam tikrais tarpmiestiniais maršrutais.

1912 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities susisiekimo valdyba pranešė Vilniaus karinės apygardos viršininkui, kad apskrities plentuose veikia automobilinio susisiekimo maršrutai, be kitų buvo Rygos – Tauragės plentų  „Šiauliai – Kelmė” ( 40 varstų).

Kaip rašė žurnalas TECHNIKA IR ŪKIS Nr. 4 – 6., 1938 m., „Yra žinių, dokumentaliai nepatvirtintų, kad jau 1912 m. Šiaulių miesto gyventojai Giršovičius, Fanstelis ir Chodeckis paleido kursuoti autobusus ruože ŠIAULIAI – KELMĖ. Autobusai buvo pirkti Rygoje („Daimler”) 20 – 22 vietų. Maks. greitis autobusų apie 25 km/h. Nuo Šiaulių iki Kelmės važiuodavo 2,5 – 3 val. ; bilieto kaina 2 rubliai. ”

1913- 1914 m. du autobusai 23 ir 18 vietų važinėjo tarp Šiaulių ir Kelmės, vienas 20 vietų vežiojo iš Šiaulių į Joniškį ir atgal. Visi trys autobusai priklausė Šančių dvaro prie Kauno, gyventojui S. G. Fanstiliui.

1914 m. prasidėjęs pirmas Pasaulinis karas nutraukė tik ką atsidariusį tarpmiestinį autobusų susisiekimą.

Pridedu dvi kopijas:

1.Tarpmiestinio maršruto Mitava (dab. Jelgava, Latvija) – Šiauliai kainų lentelė su nurodytu išvykimo laikų iš galinių stočių 1908 metai.

2- os plentų distancijos viršininko pranešimas apie 1908m.liepos 14d.pradėjusį kursuoti tarp Mitavos ( dab. Jelgava, Latvija) ir Šiaulių autobusą

Abiejų kopijų originalai yra Lietuvos Valstybiniame Istorijos Archyve(LVIA).

Spausdinant šias kopijas reikia nurodyti originalo šaltinį.

Rašant šią dalį istorijos informaciją panaudojau 1938m žurnale TECHNIKA IR ŪKIS” surasta informacija, o taip pat R. Žičkaus straipsnyje „Lietuvos verslininkų imlumo naujovėms pavyzdys: kaip mūsų krašte atsirado pirmieji autobusai”.

Kada Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prasidėjo reguliarus susisiekimas autobusais, nustatyti kolkas nepavyko.

Pagal nepatvirtintus dokumentus, remiantis tik žmonių prisiminimais, galima sakyti, kad pradžia buvo apie 1920 m. tarp Kauno ir Alytaus, Kauno ir Marijampolės, Kauno ir Utenos. Nuo 1921 m. – tarp Šiaulių – Tauragės.

1935 m. laikraštyje „Šiaulių aidas” radau straipsnelį, kuris patvirtina, kad 1921 m .egzistavo susisiekimas tarp Šiaulių ir Tauragės: „P. Sruogio nuopelnas autobusų kursavimą įvedant”

„Pastaruoju laiku daug kas naudojasi autobusų susisiekimui ir jųjų atpiginimu Šiaulių  – Tauragės ruože, tačiau ne daug kas žino, kam priklauso šis nuopelnas, tad trumpai apie tai supažindinsime.

Kai po D. karo pradėjo kursuoti lengvieji Fordo automobiliai, sakytų ruožų diližanų ir karietų susisiekimas visiškai sustojo. Nors šių automobilių susisiekimas pasirodė žymiai greitesnis, tačiau ne visiems keleiviams buvo prieinama, pav., nuo Šiaulių iki Kelmės (43 klm,) kaštuodavo iki 10 litų. Važinėti tokia kaina buvo per daug brangu ir neįmanoma.

Tada žinomas lietuvis Petras Sruogis, 1921 metais, rizikuodamas pastatė naują didelį keleivinį autobusą ir juo pradėjo vežioti keleivius ruože Šiauliai – Tauragė ir žinoma, žymiai atpigino bilietų kainas. Tuoj atsirado ir konkurentų, tokiomis pat mašinomis pradėjo kursuoti, bet brangiau už bilietus, nepajėgė imti. Dabar autobusų susisiekimas šiame ruože gyvas, judrus ir tai dėka p. P. Sruogio“. (kalba netaisyta)

1922 m. autobusų eismas nebuvo reguliarus, kartais būdavo nutraukiamas net mėnesiui, kai negalėdavo gauti benzino visoj Lietuvoje…

1923 m. ir 1924 m. tarpmiestinis susisiekimas buvo vykdomas bemaž išimtinai lengvais automobiliais, ir tik nuo 1925 m. vėl pradeda kursuoti autobusai, kurių skaičius pradeda didėti. Tokį susisiekimo autobusais plėtros tempą galima paaiškinti kelių pagerėjimu, taip pat tuo, kad tais laikais autobusas tapo patikima susisiekimo priemone ir tuo, kad atsirado nauja dirva privačiam kapitalui. 1925 – 1932 m. užmiestyje susisiekimas autobusas pasižymėjo tuo, kad jame dalyvavo smulkusis kapitalas – daug autobusų savininkų.

1927 m. Šiauliuose buvo užregistruoti 36 automobiliai, 14 motociklų ir 535 dviračiai. Kiek iš tų 36 automobilių buvo autobusų, informacijos neradau.

1929 m – 1932 m. tarp autobusų savininkų vyksta arši kova dėl keleivių: visi jie stengiasi pasilikti pelningiausių ruožus  Kauno – Zarasų, Kauno – Alytus, taip pat ir Šiaulių – Tauragės, tai yra ruožuose, kur keleivių judėjimas intensyvesnis ir geriausi keliai. Kiekvienas jų skelbia savo tvarkaraštį tomis valandomis, kuriomis keleivių daugiausia, vežimo tarifai tuo metu neegzistavo. Konkurencijos laikais (1929 – 1932 m.m.) susisiekimas autobusais tvarkingumu nepasižymėjo, atvirkščiai, toji konkurencija skaudžiai atsiliepė tolesnei susisiekimo plėtrai: atsirado daug blogai prastų, žemų, nepatogių sėdėti, be tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo autobusų. Kai kuriuose ruožuose toji konkurencija buvo nukreipta ir prieš geležinkelius, toki būdu vežėjai autobusais perimdavo dalį keleivių bei geležinkelių pajamų.

1930 m. birželio 15 dienai Šiaulių apskrityje buvo 17 autobusų, Šiaulių mieste 3 autobusai.

Remiantis 1930 m. liepos mėn. 20 d. Šiaulių autobusų stotyje esančiu tvarkaraščiu, autobusai vežė keleivius 13 maršrutų. Tuo metu iš Šiaulių autobusų galėjai nuvykti į: Gruzdžius, Joniškį, Kruopius, Kelmę, Kuršėnus, Linkuvą, Raseinius, Tauragę, Žagarę, Užventį, Vaiguvą, Žeimelį, Kražius.

1931 m. liepos mėn. 1 d. „Žagarės Aidas” pasirodė straipsnelis su gyventojų nusiskundimu dėl autobusų: „Keista pas mus Žagarėje mada. Jei jau šeštadienis, tai didesnio judėjimo nė nelauk, nors rodos gyventojų daugumą – ne žydai.

Kad ir autobusai: keleivių didesnė pusė ne žydai, tuo tarpu šeštadieniais iš trijų autobusų nevažiuoja nė vienas. Keista. Kad važiuotų bent vienas-juk keleivių visuomet atsiras. Įdomu, ką mano savininkai. Pilietis” (kalba netaisyta)

Rodos, kritika paveikė autobusų savininkus, nes tame pačiame laikraštyje  liepos mėn. 19 d. pasirodė dvi reklamos: 1. „Važiuojam kasdien! Kiekvienas Žagarietis važiuoja tik Koževniko autobusais Nr. 1, ir 2. Eina kasdien (taip pat ir šeštadieniais). Žagarė – Joniškis 1,5lt. Žagarė – Šiauliai 2 lt.”

„Visi keleiviai pas mus! Geriausiai ir patogiausia važiuoti tik Adomaičio ir Lipskio autobusais. Neseniai pirkta nauja mašina. Dabar nuo liepos 19 dienos kursuos dvi mašinos. Kainos konkurencinės. Važiuojam ir šeštadieniais. ”

Praėjus savaitei tame pačiame laikraštyje pasirodė straipsnelis apie autobusų konkurenciją: „Ir Joniškyje konkurencija”: „Kaip žinome, Žagarės autobusai tarp savęs konkuruodami, konkuruoja ir Joniškio autobusus, kurie dėl to kartais turi nuostolių. Joniškio kelių autobusų savininkas Zastarskis, turįs tik vieną iš 4-rių Žagarės autobusų, mėginęs žagariečius konkurentus sutaikyti, bet ne pavykę.  Miestietis”

1931 m. rugpjūčio mėn. laikraštyje „Žagarės aidas” išspausdinta žinutė apie autobusų konkurenciją: „TELŠIAI – PLUNGĖ arba konkuruokim žemaičius!”

„Linija Žagarė – Šiauliai kursuoja 4 autobusai, kurie veža 70 klm, beveik už dyką (1 litą). Jeigu jau Žagarės autobusininkai taip pamėgo konkurenciją, galėtų vienas atvažiuoti į Žemaičius ir kursuoti linija Telšiai – Plungė apie 30 klm. Autobuso čia nėra, o lengvųjų mašinų keliolika ir ima po 4 6 litus nuo keleivio. Taja linija per dieną kartais pravažiuoja kartais iki 100 – 120 keleivių, tad pajamų, berods būtų kelis kart daugiau, negu iš linijos Žagarė – Šiauliai.”

Ir iš tiesų,  pasižiūrėjus į Statistikos biuletenį matyti, kad Telšiuose 1930 metais nebuvo nė vieno autobuso, iki 1931 metų birželio mėn. 15 d. Telšiuose buvo užregistruoti  du autobusai. Matyt, žurnalistas, rašydamas straipsnį, apie tai nežinojo.

1930 m. Telšiuose buvo užregistruoti 37 lengvieji automobiliai, o iki 1931 m. birželio 15 d. – 36 lengvieji automobiliai.

Iki 1931 m. birželio mėn. 15 d. Šiaulių apskrityje buvo registruota 14 autobusų, o Šiaulių mieste – 5 autobusai.

1932 m.vasaros pradžioje padidėjo konkurencija tarp vežėjų Tauragės – Šiaulių ruože. Kaip rašė to meto spauda, birželio mėn. 1 d. autobusu iš Tauragės į Šiaulius galima buvo nuvažiuoti už vieną litą. Keleivių būta daug.

Birželio mėn. 13 d  plente Šiauliai – Joniškis, 18k m. nuo Šiaulių, lūžus autobuso priekinei pakabos lingei,įvyko didelė autobuso katastrofa, per kurią 6 žmonės sužeisti lengvai, viena senutė – sunkiai. Autobusu važiavo 18 žmonių. Autobuso savininkas  – žagarietis Aleksas Lipskis.

Birželio mėn. pabaigoje Tauragės autobusininkai nustojo konkuruoti, važiuojantiems Tauragės – Šiaulių ruožųu keleiviams buvo pakeltos bilietų kainos.

Liepos mėn., padaugėjus keleivių linijoje Šiauliai – Joniškis, pradėjo kursuoti papildomas autobusas. Iš Joniškio autobusas išvykdavo kasdien, išskyrus penktadienius, iš Šiaulių – kasdien, išskyrus šeštadienius.

Gruodžio mėn. spaudoje pasirodė gyventojų nusiskundimų dėl autobusų, vykstančių iš Joniškio į Šiaulius.

„Joniškio autobai lupikauja” :

„Keleiviai važiuodami į Šiaulius perka vieną bilietą – ten ir atgal. Kai kuriems pasitaiko vienai dienai likti  Šiauliuose, klausiama konduktorius kas daryti su bilietu. Konduktorius aiškiai pasako, jog bilietas primokėjus 1 lt. už pavėlavimą ir galima važiuoti bet kuriuo Joniškio autobusu. Bet viskas įvyksta priešingai. Atėjus keleiviui važiuojant ir primomant vieną litą, jau kitas  konduktorius bilieto nepriima ir atsisako vežti. Keleivis perka naują bilietą ir jam jau kaštuoja dvigubai. Toks konduktorių savaliavimas neleistinas ir autobusų savininkai privalo į tokius „šposus” atkreipti dėmesį”. (kalba netaisyta)

Nesveikai konkurencijai pašalinti ir auto  susisiekimo su geležinkeliais konkurencijos išvengti, nuo 1933 m. 01.15 svarbuausiuose ruožuose buvo įvesta leidimų sistema, t. y. kiekvienam ruože buvo leista važiuoti tik tam tikram autobusų skaičiui. Įvedus leidimų sistemą, pasikeitė ir bilietų kaina, pvz.:

1923 m. bilietas iš Šiaulių į Kelmę kainavo 5 lt.,o po 1933 sausio 15 d. – jau 3 lt.

Pagal naują leidimų sistemą buvo nurodytas skaičius tvarkingų autovežimių. Kontraagentai (autobusų savininkai) privalėjo vežti keleivius pagal patvirtintus tvarkaraščius ir pardavinėti bilietus pagal nustatytą tvirtą kainą. Be to, jie turėjo įvykdyti daug kitų leidimo sąlygų ir turėjo mokėti gana didelius mokesčius.

Įvedus leidimų sistemą populiariausiuose  ruožuose, daug autobusų savininkų negavo leidimo vežti jais keleivius ir buvo priversti vežti keleivius antraeiliais maršrutais, į mažesnius miestus ir miestelius.

Plentų ir vandens kelių valdyba, išdavinėdama autobusams plentais kursuoti leidimus, įpareigojo autobusų savininkus leidimų ruožuose važiuojantiems kareiviams su uniforma taikyti 50 proc. nuolaidą.

1933 m. sausio mėn. 14 d. Šiaulių apskr. Valdybos komisija, apžiūrėjus visus apskrityje kursuojančius autobusus, nerado nei vieno autobuso, kuris atitiktų visus naujus vyriausybės įstatymų reikalavimus. Visi autobusai per žemi. Įstatymas reikalauja, kad autobuso aukštis būtų 1 metras 75 centimetrų, o patikrintų autobusų aukštis – 1 metras ir 40 – 50c m. Kad susisiekimas visai nesutiktų, neribotam laikui buvo leidžiama važinėti ir senais autobusais. Tuo momentu buvo manoma, kad šis klausimas bus išspręstas ministerijoje.

Tuo metu dauguma autobusų vengė važiuoti plentais. Mat, be mokesčio už autobuso laikymo leidimą, buvo specialus mokestis, renkamas už važinėjimą plentais Autobusų savininkai skundėsi, kad tas mokestis jiems per didelis, todėl autobusai vengė plentų ir kur tik galėjo važiavo tik vieškeliais. Taip, pavyzdžiui, Žagarės autobusai važiavo ne per Joniškį plentu, o grūdosi vieškeliu pro Gruzdžius. Tas pats buvo ir su Žeimelio autobusais. Apskrities valdyba buvo labai susirūpinusi, nes neturėjo lėšų tvarkyti vieškelius.

Vasario pradžioje Žagarės autobusų savininkai laikinai sustabdė susisiekimą tarp Žagarės ir Joniškio, nes nutarė suremontuoti ir atnaujinti savo autobusus, kad jie būtų aukštesni, atitiktų įstatyme nurodytas normas. Šiuo maršrutu, kol buvo remontuojami Žagarės autobusai, keleivius vežiojo Joniškio autobusai.

Atėjus 1933 m. pavasariui, nebevažinėjoi autobusai Užvenčio – Vaiguvos – Šiaulių ruože. Kaip rašė gyventojai spaudoje: „… O kelias čia geras. Keleivių irgi daug yra. Vertėtų susidomėti autobusų verslininkams ir atidaryti šiuo ruožu susisiekimą…”

1933 m. birželio 8 d. spaudoje paskelbtas tvarkaraštis, iš kurio matyti, kad iš Šiaulių keleiviai autobusais galėjo nuvykti į: Joniškį, Kruopį, Kelmę, Kuršėnų, Linkuvą, Tauragę, Žagarę, Raseinius ir Žeimelį.

1933 m. vasaros pabaigoje ruože Šiauliai – Tauragė – Maž. Lietuvos siena kursavo 7 autobusai. Per pirmą 1933 metų pusmetį į abi puses vežta 33 360 keleivių.

1933 m. spalio mėn. viduryje spaudoje pasirodo skelbimas, pasirašytas Plentų ir Vandens kelių Valdybos direktoriaus:

„Susiekimo Ministerio pavestas, Plentų ir Vandens kelių Valdybos Direktorius pagal „Autovežimių įstatymo” 5 str. skelbia, kad užmieščio autobusais palaikyti susisiekimą nuo 1934 m. sausio mėn. 1 d. leidimų ruožuose:

Kaunas – Garliava,

Kaunas – Garliava – Prienai – Alytus ,

Kaunas – Garliava – Marijampolė – Kalvarija – Krosna – Alytus, ir Liudvinavas – Krosna,

Marijampolė – Vilkaviškis – Kybartai

Mažosios Lietuvos siena – Tauragė – Kelmė – Šiauliai.,

Šiauliai – Joniškis – Latvijos siena.

Prašymai bus priimami iki 1933 m. Spalių mėn. 24 d., 14 val.

Prašymai apmokėti žyminiu mokesčiu įteikiami Plentų ir Vandens kelių Valdybai.

Prašyme turi būti nurodyta: 1) autovežimių savininko pavardė, vardas, užsiėmimas ir gyvenamoji vieta; 2) kiek ir kokiame iš aukščiau nurodytų ruožų pastatys  autovežimių; 3) autovežimių rūšis, firma, variklio Nr., paskutinio komisijos tikrinimo akto nuorašas, savivaldybės registravimo numeriai ir pageidaujamą karoserijos brėžiniai bei fotografijos su autobuso įrengimo aprašymų ( autobusai, kurie kursavo leidimų ruožuose 1933 m. ,braižinių galima nepristatyti; 4) kokiuose ruožuose ligi šiol kursavo.

Plentų ir Vandens kelių Valdyba pasilieka sau teisę leidžiamą autovežimių skaičių atskiruose ruožuose apriboti.

Autovežimių skaičių apribojant, bus duodama pirmenybė turintiems geresnius autovežimius ir geresnes referencijas.

Prašymai, kurie bus pateikti po 1933 m. Spalių mėn. 24 d. 14 val., bus svarstomi tik prireikus bet kuriame atskirame ruože jau kursuojančių autovežimių skaičių padidinti.

Leidimai bus duodami nuo vienų iki trijų metų” ( kalba netaisyta)

Nuo 1934 m. sausio mėn. 1 d. Plentų ir Vandens kelių Valdyba paskelbė naują autobusų tvarkaraštį ir tarifų lentelę Šiauliai – Joniškis – Latvijos siena ir Žagarės ruožuose.

Naujame 1934 m.autobusų tvarkaraštyje: Šiauliai – Joniškis – Latvijos siena ir Žagarės ruožuose, be išvykimo ir atvykimo laikų, Plentų ir Vandens Kelių Valdyba taip pat paskelbė keletą pastabų:

Iš Joniškio į Kalvius ir atgal autobusai kursuoja tiktai turgaus dienomis, t. y. 2 dienas per savaitę pirmadieniais ir ketvirtadieniais laiku nurodytu šiame tvarkaraštyje.

Tarpstoty autobusai stabdomi tik esant laukiančiųjų ar išlipančių keleivių.

Pravažiuojantieji  autobusai Joniškyje gali stovėti  ne ilgiau 10 min., o kitose sustojimo vietose tik tiek, kiek reikalinga išlipti ar įlipti keleiviams, bet ne ilgiau 3 min.

Praėjus dviem savaitėms Plentų ir Vandens kelių Valdyba spaudoje patalpino naują Šiauliai – Tauragė – Maž. Lietuva, Šiauliai – Raseiniai – Užventis ir Kražių ruožu autobusų tvarkaraštį su papildomom pastabom:

Iš Kelmės į Kražių ir atgal autobusai kursuoja tik antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais ir iš Skaudvilės į Tauragę ir atgal – tik antradieniais, nurodytomis šiame tvarkaraštyje valandomis.

Tarpstoty autobusai stabdomi tik esant laukiančiųjų ir išlipančių keleivių.

Pravažiuojantieji autobusai gali sustoti Kelmėje ne ilgiau 10min.,,o visose kitose sustojimo vietose tik tiek, kiek reikia įlipti ar išlipti keleiviams, bet ne ilgiau 3min.

Nors Plentų ir Vandens kelių Valdyba su leidimų sistema bandė įvesti tvarką autobusų susisiekimo ruožuose, bet vis tiek gyventojų nusiskundimų spaudoje pasirodydavo. Štai 1934 m. vasarą laikraštyje  „Įdomus mūsų momentas” buvo išspausdintas straipsnis „Plentų Valdybos žiniai” :

Dėl autobusų susisiekimo netvarkos Šiaulių – Tauragės ruože nusiskundimų nuolat yra, ypatingai nusiskundžia Bubiuose ir Pagelavoj vasarotojai; autobusai ne visus ir nevisuomet paima tose vietose laukiančius keleivius į Šiaulius. Dažnai keleiviai 15-17 km eina pėsti į Šiaulius, arba priversti nakvoti miške. Taip pat dažnai vairuotojai nusižengia blaivumui.

Su autobusu T. G. 45 buvo toks atsitikimas.

Pilnas keleivių autobusas važiavo iš Šiaulių į Tauragės link. Vienoje vietoje tūlas keleivis paprašė sustoti. Šoferis autobusą sustabdė ir keleivis išlipo. Kitoje vietoje keli keleiviai 5 ar 6 paprašė sustabdyti autobusą, nes čia jiems reikėjo išlipti, bet šoferis griežtai atsisakė tai padaryti, šiurkščiai atkirsdamas, kad jis esą neprivalau autobusą stabdyti, o jei ir stabdys tai tik iš „lockos”, „geram upui esant”… Autobusas sustojo tik už 1,5 km nuo keleivių prašytis vietos ir keleiviai turėjo grįžti atgal tuos 1,5 km pėsti.

Pažymėtina, kad vienas keleivis pareikalavo skundų knygą, bet šoferis, pas kurį šį knyga buvo, irgi griežtai atsisakė duoti

– Ką norit darykit, bet skundų knygos neduosiu! – Pareiškė degtinė dvokiąs šoferis.

Keleiviams dėl tokio šoferio „nusistatymo” pareiškus kolektyvinį reikalavimą duoti skundų knygą, šoferis tik nachališkai juokėsi ir kartojo:

– Nenoriu, tai ir neduodu! Tai mano privatinis reikalas.

Tai tokia tvarka autobusų susisiekime propaganduojant turizmą, keliauti, pažinti Lietuvą, vasaroti vasarvietėse.

Aišku po tokių „patogumų” norisi tik bėgti kuo toliausiai nuo viso šito, nes po nuolatinių disputų su girtais šoferiais ir paaiškėjus, kad skundų knygos yra „privatinis reikalas”, o po to dar, sumokėjus pinigus už nuvežimą, eiti pėsčiomis į savo vasarvietę, niekam malonumo  nesudaro.

Plentų Valdybai tuo visų reikia rimtai susidomėti ir chuliganiškumą bei girtavimą, bent pareigas einant, iš autobusininkų tarpo skubiai pašalinti.” (kalba netaisyta)

1934 m. liepos 22 d .paskelbė naują autobusų tvarkaraštį, iš kurio matyti, kur galėjo keleiviai su autobusais nuvažiuoti iš Šiaulių – tai  į Joniškį, Kelmę, Kruopių, į Kuršėnų išskyrus šeštadieniais, Linkuvą, Raseinius pro Pakapą, Tytuvėnų, Šiluvą, bet šiuo maršrutu šeštadieniais neveždavo.

Kasdien į Raseinius važiuodavo pro Krytbarką, Tauragę, Užventį pro Bubius, o į Žagarę buvo du reisai vienas tiesioginis, kitas per Joniškį.

Nuo 1934 m. spalio mėn. 20d. iš Joniškio į Kalvių ir atgal autobusai kursavo tik pirmadieniais. Po mėnesio buvo sustabdytas autobusų susiekimas  Šiauliai – Kaunas ruože. Matyt, anksti prasidėjo žiema, keliai buvo užpustyti ir nenuvalyti.

Per 1934 m. Šiaulių apskrityje buvo užregistruoti 7 autobusai, Šiaulių mieste – 2.

1934–1938 m.m. antraeiliuose keliuose, jungiančiuose mažesnius miestus ir miestelius, laipsniškai buvo diegiama leidimų sistema ir tokiu būdu autobusų savininkai privalėjo vežti keleivius vienu ar kitu maršrutu.

Leidimų sistemos įvedimo laiką galima laikyti pradžia organizuoto, tvarkingo auto susisiekimo: keleiviai vežami pagal patvirtintus tvarkaraščius už tvirtą kainą, autobusų vietos numeruotos, keliuose ir miesteliuose įvedamos aiškios sustojimo vietos; autobusų savininkai brangina jiems duotą leidimą, nes jis jiems garantuoja uždarbį, todėl stengiasi įvykdyti leidimo sąlygas ir laikyti tvarkingais savo autobusus.

Atsiranda ir bendra bilietų kasa: visos pajamos įnešamos į bendrą kasą; bendra kasa išmoka pinigus kiekvienam savininkui, laikydamasi taisyklių, nustatytomis kontragentų bendrame susirinkime. Kiekviename ruože susisiekimą tvarko ruožo įgaliotinis.

1935 m. sausio mėn. 7 d. Šiauliuose pabrango benzinas. Iki sausio mėn. 7 d. litras benzino kainavo 85 ct., o pabrangus – 1 Lt.

Pabrangus kurui, pabrango ir kelionės bilietai…

1935 m. gruodžio mėn. Šiaulių mieste buvo užregistruoti 3 autobusai, o Šiaulių apskrityje – 8 autobusai. Kadangi maršrutu Šiauliai – Kelmė – Tauragė vežė ne tik šiauliečiai, bet ir Raseiniuose bei Tauragėje registruoti autobusai, tai pateikiu skaičius, kiek buvo tuose miestuose 1935 m. gruodžio mėn. ten buvo registruota autobusų: Tauragės apsk. – 3 autobusai; Raseinių apsk.- 19 autobusų.

1936 m. balandžio mėn. 27d. skelbiamas „Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas” ir tų pačių metų rugsėjo mėn. 2 d. jam vykdyti taisyklės.

Šiuo įstatymu tarpmiestinio auto susisiekimo  ir transporto tvarkymas perduodamas Susisiekimo Ministerijai.

Pirmaeilių miestų auto susisiekimas ir transportas paliekamas burmistrų tvarkymui.

Šį įstatymą paskelbus visos susiekimo linijos buvo pertvarkytos taip, kad kiekviena atskira, pakankamai stambi, autobusų savininkų grupė buvo įpareigota aptarnauti tam tikrą rajoną – ruožą.

„Toks sutvarkymas turėjo šiuos tikslus:

Daugelio šalutinių auto susisiekimo linijų aptarnavimas dėl įvairių priežasčių, svarbiausiai dėl blogų kelių ir palyginamai dėl mažo keleivių skaičiaus, kur kartais pakanka 2 ar 3 autobusų reisų per savaitę, yra arba nuostolingi arba duoda mažai pelno. Tokias autobusų susisiekimo linijas gali eksploatuoti tik didesnės bendrovės, kurioms perduodama kartu eksploatacijai ir pelningos linijos.

Autobusų susiekimo ruožuose, ypatingai, jei juose yra kurortų ir vasarviečių, atskirais mėnesiais keleivių pasiskirstymas yra labai nevienodas.

Dar didesnis keleivių pasiskirstymas pastebimas atskiromis savaitės dienomis ( kada vyksta turgaus dienos) ir valandomis. Tokiu būdu, kiekvienas toks ruožas turi turėti pakankamą autobusų skaičių, kad kiekvienu metu galėtų aptarnauti padidėjusį ruože keleivių skaičių.

Prie tokio sutvarkymo, be žymesnių bendrovėms išlaidų, mažiau apgyventose vietose, vietos gyventojų prašant, kai kuriam laikui leisti kursuoti autobusus, tikslu ištirti ar galimas tuose ruožuose be žymesnių nuostolių autobusų susisiekimas.

Administratyviniam tokių ruožų tvarkymo supaprastinimo.

Galimybei šalutiniuose, nepelninguose ruožuose, pelningų ruožų sąskaita, skirti ne aukštus keleiviams pervežti tarifus.

Atskiriems savininkams, įeinantiems į bendrovę, turėti pakankamai laiko jų autobusų remontui, duoti reikalingą poilsį aptarnaučiam personalui ir kt. ”

Autobusų stotys tuo metu vaidino labai svarbią rolę, tai buvo mazgai, iš kurių kontroliuojamas ir tvarkomas autobusų susisiekimas. Nuo 1936 m. iki 1938 m. antrosios pusės  Lietuvoje tokių stočių buvo įsteigta 13, mažesnių stočių, dar vadinamų auto punktais, – 8.

Įrengiant stotis buvo kreipiamas dėmesys į patogumą keleiviams, pakankamą plotą autobusams, šiltus garažus, buvo įrengiami atskiri poilsio kambariai personalui.

Autobusų stočių bei punktų statybai palengvinti ir pagreitinti įsteigtas specialus „Auto stočių fondas”. Fondo lėšas sudarė pajamos, imamos už stočių, jų bufetų eksploataciją ir pan.

1936 m. gruodžio mėn. Šiaulių apskr. buvo užregistruota 8 autobusai, o Šiauliuose – 3 autobusai, Raseinių apskr. – 23 autobusai, Tauragės apskr. – 5 autobusai.

1937 metų sausio pradžioje spaudoje  pasirodė į informacinis straipsnis apie autobusų susisiekimą Žemaitijoje:

„Blogiausios susisiekimo sąlygos iki šio laiko buvo žemaičiams: iš Žemaitijos vidurio pasiekti Kauną ar Klaipėdą buvo didelė kankynė. Tačiau dabar šie nenormalumai bus pašalinti. Jau patvirtintas projektas, kuriuo įvedama kelios naujos autobusų susisiekimo linijos. Be to, dar turint galvoje keletą senų  autobusų linijų, dabar jau bus sujungti visi Žemaitijos miestai ir miesteliai. Tokių naujų linijų yra numatytos šios: Šiauliai – Klaipėda tiesioginis susisiekimas; ši linija kaip numatyta eis tokia kryptimi: Šiauliai – Užventis – Vaiguva – Tverai – Rietavas – Veviržėnai – Aisienai – Klaipėda. Kita linija: Tauragė – Mažeikiai eis tokia kryptimi: Tauragė – Šilalė – Laukuva – Varniai – Telšiai – Seda – Mažeikiai. Trečioji linija Raseiniai – Palanga (tiesioginio susisiekimo be persėdimu iš Kauno į Palangą nebus, tačiau bus pritaikytas autobusų kursavimo laikas ir Raseiniuose reiks persėsti). Šia linija autobusai kursuos pro šiuos miestelius: Raseiniai – Viduklė – Nemakščiai – Kaltinėnai – Laukuva – Rietavas – Plungė – Kartena – Kretinga – Palanga. Šių visų linijų aptarnavimas bus pavestas Tauragės – Šiaulių ruožo kontragentams. Iki šiol šiuos ruožus aptarnaudavo Tauragė ir Šiauliai ir kursuodavo:  Tauragė – Skaudvilė – Kelmė – Šiauliai. Kita  ruožo puse kursuodavo: Raseiniai – Viduklė – Nemakščiai – Skaudvilė – Tauragė. Trečioje ruožo linijoje: Šiauliai – Užventis – Varniai. Iki šiol kursuodavo iš viso 11 autobusų, įvedus naujas linijas bus dar papildyta 5 – 6 autobusais. Tuomet kursuos apie 15-16 autobusų kalbamose linijose.

Visos naujos bus atidarytos nuo balandžio mėnesio. Tų naujų linijų atidarymas Žemaitijai turės ypatingos reikšmės ir žymiai pagyvins apmirusį miestelių judėjimą”.

1937 m. bilietų kainų tarifas buvo sumažintas  nuo 8 – 10 ct už km/keleivį ( 1933 m.) iki 7,5 – 8 ct., maks. tarifas 9 ct. ir minimalus – 6,5 ct.

Tarifų ir tvarkaraščių nustatymui ir suderinimui tarp atskirų susisiekimo šakų veikė specialios  komisijos prie Susisiekimo Ministerijos.

1937 m. sausio – gruodžio mėn. Šiaulių mieste buvo įregistruoti 3 autobusai.

Šiaulių apskr. įregistruoti – 8 autobusai.

Tauragės apskr. – 5 autobusai, Raseinių apskr. – 24 autobusai.

Pažvelgus į laikotarpį nuo 1933 m iki 1938 m. liepos mėn. 1 d., reguliaraus autosusisiekimo ruožų ilgis Lietuvoje padidėjo apie 85%, taip pat – ir Šiaulių regione.  Tam įtakos turėjo kelių būklės pagerėjimas ir naujų vežėjų atsiradimas.

Per tą laikotarpį  nuo 1933 m.  iki 1938 m. rugpjūčio 1 d., keleivių padaugėjo 90%. Plačiuosiuose geležinkeliuose keleivių skaičius padidėjo tik apie 72%.

Vidutinė keleivio rida 1938 m.siekė iki 31,4 km, tad galima daryti išvadą, kad keleivių daugėjo artimojo susisiekimo sąskaita. Tai veikiausiai lėmė 1933 m. – 1934 m. krašto ekonominės būklės pagerėjimas, susisiekimo autobusais sureguliavimas ir jo patogumas. Be to, 1938 metais apie 30% visų keleivių sudarė ūkininkai ir miestelių gyventojai, kurie važiavo trumpais atstumais.Anksčiau tokių keleivių praktiškai nebuvo – dauguma jų važiavo savo arkliais.

Nuo 1933 iki 1938 m. didėjo autobusų talpa – nuo 17 iki 24 vietų.

Jau 1938 m. užmiesčio autobusai buvo modernūs: su patogiomis sėdynėmis, apšvietimu, ventiliacija ir šildymu. Autobusams skirtos važiuoklės  buvo specialios paskirties su „minkšta“ amortizacija, specialiais rėmais ir pan.

Talpesnių autobusų tuo metu vežėjai įsigyti negalėjo, nes keliuose buvo leidžiamas autovežimių svoris – 7 t., tai atitinka 24 – 28 vietų autobusų (su keleiviais) svoriui.

Atsiradus naujų reikalavimų autobusų kėbulų gamybai, 1938 m. antroje pusėje Lietuvoje jau buvo kelets dirbtuvių, kurios juos gamino ne blogiau kaip užsienyje…

1938 m. sausio – gruodžio mėn. Šiaulių mieste užregistruota 11 autobusų, Šiaulių apskrityje – 7 autobusai., Tauragės apskr. 6 autobusai, Raseinių apskr. – 20 autobusų.

1938 m. antrojoje pusėje ir 1939 m., sprendžiant iš autobusų tvarkaraščio, iš Šiaulių buvo 12 maršrutų: į Tauragę, Telšius, Mažeikius, Žagarę per Joniškį, Kelmę, Makariją, Kauną, Joniškį, Žeimelį, Varnius, Kruopių, Raseinius.

1939 m. verslininkas Geimanas bankrutavo, jo autobusų susisiekimo verslą mieste  bandė perimti miesto savivaldybė, o užmiesčio susisiekimą perėmė tarpmiestinio keleivių vežimo Žemaičių ruožo kontora. Tada ji buvo įsikūrusi Stoties g. 27, priklausė Kaune veikiančiai Akcinei bendrovei AUTO.

Nuo 1939 m. balandžio mėn. 5  d. ruožai: Šiauliai – Žagarė – Žeimelis ir Šiauliai – Joniškis – Žagarė panaikinti ir priskirti prie Žemaičių ruožo. Be to, iš dalies Žemaičių ruožo ir dalies Kaunas – Tauragė – Raseiniai ruožo sudarytas naujas ruožas: Kaunas – Gargždai – Palanga.

Žemaičių ruože veikė 9 autobusų linijos, iš jų keturiomis keleiviai buvo vežami tarp Šiaulių ir Tauragės, Varnių, Joniškio ir Kruopių, trimis – tarp Tauragės ir Švėkšnos, Šilalės ir Naumiesčio, dar buvo maršrutai Varniai – Telšiai ir Kražiai – Kelmė.

1938 m. – 1939 m. apie 80% užmiesčio susisiekimo autobusų buvo varomi gazolio varikliais, likusieji vartojo motoriną.

1940 m. veikiausiai autobusų susisiekimas nepatyrė didesnių pasikeitimų, nes papildomos informacijos šia tema man nepavyko surasti.

Taigi autobusų susisiekimas tuo metu suteikė pigų ir patogų susisiekimą tiems miesteliams ir užkampiams, kurie buvo iki tol buvo be jokio susisiekimo…

1939 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių mieste buvo užregistruota 11 autobusų, o Šiaulių apskr. – tik 1 autobusas, Tauragės apskr.- 4 autobusai, Raseinių apskr. – 16 autobusų.

1940 m. gegužės mėn. Šiaulių mieste užregistruota 10 autobusų, Šiaulių apskr. nei vieno, Tauragės apskr. – 2 autobusai, Raseinių apskr. Įregistruoti – 12 autobusų.

Dar norėčiau šiek tiek plačiau pristatyti Šiaulių apskrityje važinėjusį autobusą „Chevrolet Independence”. Tai buvo 1931-ųjų modelis, išsiskyręs ilga važiuoklės baze. Atstumas tarp ašių buvo 398,78 cm (157 col). Sprendžiant pagal valstybinį registracijos numerį, šis autobusas Lietuvoje buvo registruotas 1931 metais, tai reiškia, kad jis buvo visai naujas.

 

Kęstutis Pletkus