1939 m. spalio mėn. 28 d. grąžinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai, dar kurį laiką transporto priemonės registruotos Vilniuje ir Vilniaus krašte važinėjo su 1937 m.standarto valstybiniais registracijos numeriais.

Tačiau  nuo 1940 m. sausio mėn. 1 d. prasidėjo transporto priemonių registravimas ir tikrinimas pagal „Viešaisiais keliais judėjimo įstatymui vykdyti taisyklių pakeitimą,kurį pasirašė Susisiekimo ministras J. Masiliūnas.

Pagal šį pakeitimą registruojant transporto priemones Vilniuje valstybiniai numeriai prasidėjo raide V, Vilniaus apskrityje – „Va”,  Švenčionių apskrityje – „Šv”.

Numerių lentelėse aukščiau minimos raidės buvo rašomos prieš skaičius vienoje eilėje, su tašku tarp raidžių ir skaičiaus.

Policijos įstaigų dviračiai galėjo turėti ir savo ženklų numeraciją.

Visų rūšių automobiliams buvo numatyti tokie numerių ženklai (lentelės):

1)  priešakinis – balta, stiprios skardos lentelė, juodos raidės ir skaitmenys; lentelės plotis – 135 mm, ilgis – pagal raidžių ir skaitmenų kiekį; raidžių bei skaitmenų aukštis  – 85 mm, plotis – 40-mm, raidžių ir skaičių linijos plotis – 10 mm, tarpas tarp raidžių ir skaitmenų  -10 mm.

2 )  galinis – balta, stiprios skardos lentelė, juodos raidės ir skaitmenys, lentelės plotis – 150 mm, ilgis – pagal raidžių ir skaitmenų skaičių; raidžių ir skaitmenų aukštis – 100 mm , plotis – 50 mm, raidžių ir skaitmenų rašto plotis – 15 mm, tarpas tarp raidžių ir skaitmenų –  15 mm.

Motociklai turėjo tokius pat ženklus, tik priekinio ir galiniai numerio lentelės aukštis turėjo būti 100 mm, raitmenų aukštis – 70 mm, plotis – 35 mm.

1940 m. kovo mėn. 8 d. Vilniaus m. judėjimo policija baigė registruoti mieste esančias transporto priemones. Tai dienai buvo užregistruota 200 automobilių ir 600 vežikų.

Pasikeitus Lietuvoje santvarkai 1940 m. rugpjūčio mėn. Vilniuje buvo užregistruota 383 vežikai, 5691 dviratis, 247 motociklai, 16 taksi, 141 privatus automobilis, 14 autobusų susisiekimui su užmiesčiu, 7 savivaldybės sunkvežimiai, 12- privačių sunkvežimių.

Šie transporto priemonių registracijos valstybiniai numeriai egzistavo iki 1940 m. gruodžio 9 d.

Versliniams automobiliams Vyr. Kelių direktorius leidimų, neleidimų ir koncesijų ruožuose, o  miesto burmistras – miestuose, prireikus  galėjo nustatyti, be anksčiau minėtų ženklų -numerių, dar ir specialius skiriamuosius ženklus.

Numerių ženklai buvo pritaisomi prie automobilio iš priekio – tarp abiejų žibintų, arba prie bamperio, automobilio gale – prie kairiojo automobilio sparno, prie rėmo arba prie kėbulo, sulig galinio rato aukščiu. Važiuojant su priekaba, iš galo turėjo būti pritaisytas toks pat ir tokiu pat būdu pritvirtintas numerio ženklas.

Numerio ženklai prie motociklo buvo pritaisomi priekyje prie viršutinės dalies, išilgai priekinio sparno, o gale – prie galinio sparno skersai taip, kad lentelės viršus būtų su rato viršumi.

Pametęs registracijos numerio ženklą, automobilio, motociklo, dviračio savininkas turėjo tuojau pranešti apie tai įstaigai, kurioje jo automobilis0, motociklas ar dviratis buvo įregistruotas, ir gauti iš jos kitą numerio ženklą. Už naujai duodamą ženklą buvo sumokama tiek, kiek kainavo jo pagaminimas.

Prikabinti prie automobilio, motociklo ar dviračio savos gamybos numerio ženklą buvo draudžiama.

Pametus numerio ženklą ar plombą (tais laikais registravimo numerio ženklai tvirtinimo vietose buvo plombuojami) kelyje), buvo galima grįžti į savo gyvenamą vietą su vienu numerio ženklu ar be plombos, bet apie tai pranešus arčiausiai esančiai policijos įstaigai ir gavus atitinkamą pažymėjimą.

Įstaigos ir įmonės, kurios vertėsi automobilių prekyba ir remontu, galėjo jais važinėti bandymo reikalais tik gavusios apskrities valdybos ar miesto burmistro specialų pažymėjimą ir numerio ženklą. Už gautą  numerio ženklą gavėjas privalėjo sumokėti tiek, kiek to ženklo pagaminimas kainavo.

Bandomųjų  automobilių numerių ženklų lentelės buvo tokio pat didumo, kaip ir visų kitų automobilių ir bandymo metu buvo tvirtinami tose pat vietose. Šie ženklai privalėjo turėti registruojančios įstaigos štampą, bet jie nebuvo plombuojami .

Bandomųjų  automobilių  numerių lentelės buvo baltos spalvos, kuriose po apskrities ar miesto pavadinimo ženklo turėjo būti įrašyta raidė O ir eilės numeris. Užrašai lentelėje buvo rašomi raudona spalva.

Šventadieniais bandomaisiais registracijos numerių ženklais naudotis buvo draudžiama.

 

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinkta nuotrauka:

kopija, kurios.originalas yra Lietuvos Centriniame Valsybiniame archyve (P- 25989)