Tiek tarp miestų kursuojantys, tiek pačiuose miestuose važinėjantys autobusai tampa vis patrauklesniu susisiekimo pasirinkimu – žmonėms su individualiais poreikiais pritaikytas viešasis transportas yra mėgstamas tiek daugiavaikių šeimų ir senjorų, tiek negalią turinčių keleivių.
Pasak regos negalią turinčio Martyno Vitkaus, viešojo ir tarpmiestinio transporto pritaikymas žmonėms su negalia yra ypatingai svarbus, nes tai yra patogiausias ir pagrindinis jų keliavimo būdas.
„Dažnai tenka keliauti tiek viešuoju transportu mieste, tiek tarpmiestiniais autobusais – tai mano pagrindinė susisiekimo priemonė. Autobusų parko naujumas ir stotelių pritaikymas yra ypatingai svarbus. Pavyzdžiui, gyvenu Kaune, visuomet atkreipiu dėmesį į tai, kad stotelės yra pažymėtos punktyriniu grindiniu, kuris padeda lengviau orientuotis, o stotelėse esantys autobusų grafikai pažymėti Brailio raštu, todėl galiu sužinoti autobusų išvažiavimo laikus. Šių dalykų visuma prisideda prie to, kad keliavimas miesto transportu būtų patogus“, – sako jis.
Pašnekovas pabrėžia žemagrindžių autobusų ir troleibusų svarbą – į tokio tipo viešąjį transportą paprasčiau įlipti ne tik žmonėms, kurie turi regėjimo negalią, bet ir mamoms su vežimėliais, senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo traumų arba turintiems judėjimo sunkumų.
„Esu gana aktyvus, todėl problemų įlipant arba išlipant dar nebuvo kilę. Džiugina ir tai, kad stotelės yra įgarsinamos. Jeigu keliauju vienas, išgirstu reikiamą stotelę ir pasiruošiu išlipti, nereikia klausinėti kitų žmonių apie sekančias stoteles arba prašyti pagalbos“, – dalinasi M. Vitkus.
Kaune nuo šių metų keitėsi išlipimo iš autobusų ir troleibusų tvarka – norintys išlipti turi paspausti „STOP“ mygtuką, kurį galima rasti prie autobuso ar troleibuso durų. Šio mygtuko paspaudimas siunčia signalą vairuotojui, kuris tuomet sustoja artimiausioje stotelėje. Pašnekovas sako, kad atsinaujinusi tvarka papildomų sunkumų jam nesukelia.
„Mygtukai, kuriuos reikia paspausti, yra netoli durų. Ši vieta yra pastovi ir nesikeičianti, todėl juos surasti nėra sudėtinga. Be to, mygtukai pažymėti Brailio raštu – tai padeda žinoti, kad tikrai nesusimaišiau“, – teigia jis.
Džiaugiasi galimybe judėti savarankiškai
Judėjimo negalią turinti Inga Filipovič tikina, kad jai dažnai tenka keliauti tarpmiestiniais autobusais, o šią vasarą savarankiškai apsilankė Rusnėje, Šventojoje ir kituose miestuose.
„Mokausi specialioje mokykloje Prienuose. Kuomet vykstu iš jos, tenka pačiai nusipirkti bilietus, bet niekada nebuvo jokių problemų su autobusų pritaikomumu. Prie autobuso durų mėgstu pajuokauti, paklausiu vairuotojo, ar jis mane priims. Jie ne visada supranta, kad aš juokauju, bet visada atbėga man padėti“, – pasakoja ji.
Pašnekovė prisimena, kad net ir anksčiau, kai autobusuose nebūdavo rampų, leidžiančių užvažiuoti į autobusą su vežimėliu, problemų nekildavo – vairuotojai pasisiūlydavo ją užnešti, pasodindavo kuo arčiau durų, o vežimėlį saugiai padėdavo į bagažinę.
„Kuomet baigdavome kelionę, vairuotojai palaukdavo, kol išlips visi keleiviai, pastatydavo mano vežimėlį prie durų, o mane nunešdavo bei įsodindavo“, – atvirauja I. Filipovič.
Jos teigimu, dabar situacija daug geresnė – autobusuose nuleidžiamos rampos, kuriomis žmogus kartu su savo vežimėliu užvažiuoja savarankiškai, o autobuso viduje galima rasti specialias vietas su išimtomis kėdėmis, kuriose patogiai telpa neįgaliojo vežimėlis.
„Man tai yra patogu, autobusai yra pakankamai pritaikyti, kadangi nebereikia prašyti vairuotojų, kad ateitų ir užneštų žmogų į autobusą. Taip lengviau ir pačiam vairuotojui, ir žmogui, turinčiam judėjimo ar kitą negalią“, – sako pašnekovė.
Keltuvų judėjimo negalią turintiems žmonėms, dviračių laikiklių ir švieslenčių įrengimui autobusuose skirta 127,3 tūkst. eurų Europos Sąjungos (ES) Europos regioninės plėtros fondo lėšų, o žemagrindžių autobusų ir troleibusų, pritaikytų naudotis visų grupių žmonėms, įsigijimui – 42,8 mln. eurų ES Sanglaudos fondo lėšų.
Prieš dvejus metus Susisiekimo ministerijai, jai pavaldžioms įstaigoms, neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms ir šalies savivaldybėms pasirašytu memorandumu įsipareigojus iš esmės keisti susisiekimo sektorių – pritaikyti jį negalią ir individualių poreikių turintiems žmonėms, šiandien oro transportas jau prisitaikęs šimtu procentų, keičiasi vidaus vandenų ir geležinkelių infrastruktūra, o pirmąjį kartą Lietuvoje registruojamos viešojo transporto priemonės turi būti pritaikytos visiems keleiviams. Susisiekimo sektoriaus prisitaikymui prie kiekvieno keliaujančiojo iki 2029 m. bus skirta net 229 mln. Eur.
Į tarpmiestines keliones leidžiasi ir šeimos
Tinklaraščio „Šeimos gidas“ autorė Goda Prapuolenytė-Leonavičienė pastebi, kad šeimos keliones tarpmiestiniais autobusais renkasi tuo atveju, jeigu planuojama vykti į ilgesnę kelionę arba kartu vežtis daug bagažo.
„Tas papildomas bagažas dažniausiai būna dviračiai. Mes auginame tris dukras 8-ių, 11-os ir 15-os metų. Tai reiškia, kad norėdami kitame mieste pasivažinėti dviračiais, turėtumėme gabentis keturis suaugusiųjų dydžio ir vieną mažesnį dviračius. Ant automobilio stogo tiek netelpa, todėl autobusas yra puikus pasirinkimas“, – dalinasi ji.
Tinklaraštininkė primena, kad nuvažiavus į kitą miestą automobiliu, tektų jį kažkur palikti ir susimokėti už jo stovėjimą.
„Tokio tipo kelionės mums labai pasiteisino. Miestą atrandi visai kitaip negu keliaudamas automobiliu – judi daug greičiau, pamatai daugiau ir iš arčiau nei pro automobilio langą. Be to, esi gryname ore, sportuoji, o važiuodamas smagiai leidi laiką su vaikais – tai yra neįkainojama dovana“, – džiaugiasi pašnekovė.
G. Prapuolenytė-Leonavičienė sako, kad planuoti kelionę autobusu ir vežtis dviračius yra itin paprasta – portaleautobusobilietas.ltgalima rasti ne tik tvarkaraštį, kryptis ar persėdimo galimybes, bet ir vežamų dviračių skaičių.
Pranešimas spaudai
Linos Jakubauskienės nuotrauka
