„Baltijos kelias“ ir Sausio 13-osios įvykiai: ukmergiškių prisiminimai

liepos 29 04:13 2020 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

Pašaukė Laisvė visus sustoti  po trispalvėmis ant Baltijos kelio. Ir tauta atsiliepė… Gerokai anksčiau, dar prieš rugpjūčio 23-ją, Ukmergės sąjūdiečiai ir miesto įstaigų bei  įmonių vadovai  tarėsi, kaip praleisti per Ukmergės miestą – didžiausią Lietuvos kryžkelę, tokį gausų automobilių, atvykstančių nuo Kauno iš pietų Lietuvos, srautą.  Vienus automobilius reikės praleisti Zarasų  kryptimi, kitus – Širvintų link, o tretieji turės apvažiuoti miesto pakraščiu ir jau Panevėžio kryptimi pasukti pačioje autostradoje, užimdami likusias tuščias vietas. Ukmergės automobiliai turėjo rikiuotis autostrados ruože tarp dviejų viadukų, esančių  69-jame ir 78-jame kilometre.            

Automobiliai užtvindė mieste esantį Šventosios tiltą.  Pavažiavę vieni suko kairėn, kiti – tiesiai senuoju Vilniaus keliu ir įsijungė į autostradą 9-jame kilometre. Patiems ukmergiškiams nuvykti į autostradą nebuvo sunku, tik visi buvo raginami važiuoti anksčiau, kad nepatektų į automobilių spūstį.

Policininkai ir Sąjūdžio  aktyvistai stovėjo sankryžose, nurodinėjo reikiamas  eismo kryptis. Autostrados ruože patruliavo Vilniaus policijos ekipažas.  Apie vidurdienį Ukmergės centre jau knibždėte knibždėjo automobilių. Visos miesto įmonės ir įstaigos skyrė savąjį transportą nuvežti darbuotojus į „Baltijos kelią“. Aš pasukau savo „Žigulį” Molėtų kryptimi ir Graužiečių kalne  esančiu viaduku patekau  į automagistralę, kertančią  to kalno viršūnę. Iš ten  į abi puses buvo matyti po 1,5 km automobilių juosta.

Daugelyje automobilių plazdėjo trispalvės vėliavėlės, pritvirtintos prie veidrodėlių.  Šen ten kelkrašty išrikiuoti stovėjo didžiuliai autobusai, lengvieji automobiliai ir t.t. Spalvinga žmonių rikiuotė išsidriekė nenutrūkstančia  grandine, buvo daug  paauglių ir mažų vaikų, kurie krykštavo ir mojavo vėliavėlėmis, tarsi  džiaugdamiesi švente ar minios margumu.  Žmonės dainavo Maironio, partizanų, tautines dainas. Tarp jų buvo ir vos prieš metus susikūręs Ukmergės tautinės dainos ansamblis „Radasta”. Kai kurių rajonų dainininkai buvo  apsirengę tautiniais rūbais. Žmonės rankose laikė gėles ir degančias žvakes, tarsi tai būtų Laisvės atšvaitas.

Šalia mūsų rajono stovėjo Suvalkijos žmonės – tai viena, tai kita grupė sutartinai skandavo: „Lietuva!” „Laisvė!” „Lietuva, Latvija, Estija!”  Pagaliau virš autostrados pasirodė nedidelis lėktuvas – jis skrido visai neaukštai, galėjai įžiūrėti lakūno veidą. Atsidarė lėktuvo liukas ir virš žmonių grandinės ėmė kristi gyvos gėlės… Pravažiavo motociklininkas su didele trispalve vėliava ir ragino visus susikibti rankomis, pamojuoti praskrendančiam lėktuvui, kuris filmuos renginį kino kamera.  Jam praskridus supratome, kad laikas skirstytis, nes automagistralė reikalinga eismui. Bet žmonės neskubėjo – dainavo, šoko ratelius ir t.t.

Grįžau  pasroviui drauge su visais, iš viaduko pasukau į Gedimino gatvės tęsinį, iš kur tolumoje  matėsi Ukmergė. Vos du kilometrus kelio teko važiuoti iki vakaro. Viena kryptimi judėjo trys eilės automobilių  nuo vieno pakelės griovio iki kito. Kai kas, pamatęs nuožulnų šlaitą pakelėje, leidosi važiuoti per dobilieną ir pan. Tik  temstant pasiekiau savo gatvę.

Kuris  šioje minioje netikras pilietis?  Kuris – persirengęs sovietų žvalgas ar KGB darbuotojas?  Be abejo, jų čia buvo nemažai – gal dėl to taip spragsėjo fotoaparatai? Ką  rytoj, poryt pašauks gausi KGB tarnybai aiškintis? Kam mokyklos vadovas įsakys rašyti pareiškimą: „Savo noru išeinu iš darbo”? Ir tai – visai nesvarbu. Svarbiausia, kad mūsų tiek daug, kad tauta praregėjo ir sukilo prieš galingą smurto imperiją. Stovėjome tvirtai susikibę rankomis – tokia buvo toji neišardoma „Baltijos kelio“ grandinė nuo Vilniaus  iki Rygos ir Talino. Tvirta, neišardoma milijonų žmonių grandinė, regis, apkabinusi pačią Laisvę.

Praėjus porai dienų, paplentėse gyvenę kaimiečiai pasakojo, kad buvo ir tokių keleivių, kurie dėl grūsties kelyje  nespėjo patekti į autostradą, tai  sustoję kelyje ir nebandę toliau brautis, dainavo dainas ir vaišinosi. Po vidurnakčio žibintų pašvaistė nušvietė Širvintų kelią iki Jonavos – vairuotojai bandė aplenkti Ukmergę kairiuoju miesto kraštu, važiuodami keliukais ir… dobilienomis.

Po kelių dienų į Ukmergės ATĮ atvažiavo karininkas, majoras iš Kopūstėlių raketinės bazės. Jis  tikrindavo  mūsų  karinės  kolonos parengtį. Majoras  nuoširdžiai gyrė lietuvius  už tai, kad šie sugebėjo tūkstantinėje žmonių juostoje  išlaikyti  rimtį be peštynių.  Rusų karininkas prisipažino, kad kariškiai buvo aprengti civiliais rūbais su  neperšaunamomis liemenėmis  po drabužiais ir  stovėjo įsimaišę tarp žmonių, tikėdamiesi  peštynių,  kurios būtų buvę Maskvai labai reikalingos…

Sausio  13-oji

1991 m. sausio pradžioje susisiekimo ministro J. Biržiškio nurodymu autoįmonėje visą parą budėjo administracijos vadovai. Tryliktosios dienos išvakarėse man budėti nereikėjo. Žmona išvažiavo į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos. Ketvirtą valandą ryto sučirškė telefonas iš Vilniaus. Ji pranešė, kad sostinėje yra žuvusių ir sužeistų, kad 9 val. Parlamentą žada atakuoti „Burdenkos“ gamyklos rusakalbiai. Reikia į Vilnių skubiai atvežti daugiau žmonių ginti Seimo rūmų. Iki autobusų stoties nubėgau bėgte. Budinti dispečerė sėdėjo apsiverkusi… Jai iš Vilniaus jau kažkas skambino, prašė autobusų ir žmonių, bet vairuotojai bijojo važiuoti. Buvo ir prieštaraujančių… Radęs keletą savanorių, sėdau į kolonos priekyje važiuojantį PAZ– 672 ir patraukėme į Ukmergės centrą, kur visuomet rinkosi žmonės, norintys važiuoti į Vilnių. Automobiliui sustojus, nakties tamsoje pasigirdo tik bėgančiųjų tapsėjimas. Per keletą minučių pirmasis autobusas buvo pilnutėlis, ir vairuotojas Vytautas Kalunda, apsivilkęs tik švarkeliu, su savo PAZ–672 nurūko į Vilnių… Iš paskos jam – LAZ – 695 ir ikarusai…

Įmonėse, kai kuriuose kabinetuose, iš pat ryto buvo uždegtos žvakutės žuvusiųjų pagerbimui. Visi klausėsi radijo pranešimų. Po pietų direktoriui A. Vedrickui paskambino ministras J. Biržiškis, jo balsas buvo ramus, ministras susirūpinęs prašė paramos: reikia prie Parlamento suburti kuo daugiau sunkiasvorių automobilių, kad užtvertų kelią kariniams šarvuočiams. Prižadėjom. O kad daugiau ir sparčiau galėtume jų surinkti, pasiūliau panaudoti tam tikrą karinę koloną (kuopą iš 72 automobilių). Panaudojom ir mobilizacijos sistemos, kuri buvo puikiai sustyguota, automobilius. Taip po 4–5 minučių gatvėje jau rikiavosi ZIL-130 su dviašėmis priekabomis ir KAMAZ-ai. Radijas pranešė, kad į aikštelę žmonės neša senus baldus, net padangas, ir kuria laužus. Reikia jiems padėti. Paskambinau telefonu Ukmergės miškų ūkio direktoriui A. Hofmanui, gal duotų skolon mašiną malkų, o kitą dieną prikirstume jam išvartų ar sausuolių… Patylėjo… Jau pagalvojau, kad… Tačiau jis staiga sako:  „Išrašykite kelialapius penkiems ZIL–130 su priekabomis maršrutu Ukmergė–Grigiškės, kaip kasdien vežame ten malkas popieriaus gamyklai, o iškrausime jas prie Seimo. Nerašykit sąskaitos – malkų jis neieškos! Tegu tik laužai gerai dega!“  Taip kolonos gale išsirikiavo skubiai prikrauti malkų penketas ZI –130 po 14–16 kub. metrų. Koloną į Vilnių lydėjo vyriausiasis inžinierius V. Liorenšaitis…

Jau temo. Įvažiavus į aikštę prie Aukščiausiosios Tarybos, minioje nuvilnijo šauksmas: „Malkos! Malkos! Valio Ukmergė!“ Ir laužai liepsnojo visą savaitę, o automobiliai, užtvėrę prieigas prie Seimo rūmų, ten stovėjo penketą dienų… Niekas neprašė už tai ir jokio atlyginimo.

Praėjo daug metų. Kasmet, minint Sausio 13–ąją, blyksteli kampelyje šiltas jausmas, kad laužai liepsnojo Vilniuje ukmergiečių dėka, kad mūsų miškų ūkio direktorių ne veltui vadina Urėdų Urėdu..

Juozas Stunžėnas