1963-iaisiais Vilniaus autobusų parkui, be keleivių vežimo, vienas iš svarbiausių uždavinių buvo persikelti į naują autobusų garažą, kuris turėjo būt pastatytas iki metų pabaigos. Vilniaus autobusų garažas – viena svarbiausių
1962 m. ir toliau tiek autobusuose, tiek troleibusuose buvo atsisakoma konduktorių. Su užrašu „Be konduktoriaus” pradėjo važinėti daugelis Vilniaus autobusų ir troleibusų. Žavią konduktorę netrukus galėjai pamatyti tik priemiestiniuose autobusuose.
Iškart po Naujųjų, 1961-ųjų, sutikimo spaudoje pasirodė straipsnelis apie Vilniaus autobusų parko tarpmiestinių autobusų darbą.
1960-aisiais sukako 20 metų, kai buvo įsteigta autobusų susisiekimo įmonė. Savo veiklą ji pradėjo turėdama 10 savo autobusų ir dar dvidešimt nuomavosi iš privačių asmenų. Autobusai mieste važiavo 4 maršrutais.
Naujuosius metus Vilniaus keleivių susisiekimo kontora pradėjo turėdama 270 autobusų.
Nuo 1970 m. pagrindiniuose Vilniaus miesto maršrutuose susisiekimo problemas sprendė vengrų gamybos autobusai IKARUS. Talpių miesto autobusų paklausa buvo labai didelė. Sovietų Sąjungoje tik vienintelė Likino gamykla mėgino įsiūlyti savo
Autobusų ir grafikų nesilaikymas, vadintas „darbo drausmės laužymu”, sukėlė dvi didelės problemas: eilės stotelėse ir spūstis autobusuose. Spaudoje dažnokai pasirodydavo nuotraukų su būriais stotelėse lūkuriuojančių žmonių. Jas lydėjo šmaikštūs feljetonai,
Autobusų vairuotojai lengviau atsikvėpė, kai didžiausios spūstys persikėlė į troleibusus. Elektros energijos tiekimas troleibusų linijoms buvo sutvarkytas tik 1957 metų sausį, kai Vilniaus antrojoje termofikacinėje elektrinėje įjungta trečioji turbina.
1955 m. spalio mėnesį Automobilių transporto ir plentų ministru pradėjus dirbti Vladislovui Martinaičiui, prasidėjo spartesnė visų ministerijos šakos įmonių plėtra.
Beieškodamas informacijos apie autobusus Vilniuje 1955 metais, aptikau Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko raštą dėl Vilniaus keleivių susisiekimo kontoros būklės.
