Chuventudas – jaunystės sala

vasario 04 05:51 2015 Spausdinti straipsnį Įdomybės Kelionės

Kuba – unikalus kraštas visomis prasmėmis. Didžiąją metų dalį čia šviečia saulė, vidutinė metinė temperatūra – apie 25 laipsnius. Salą iš visų pusių skalauja šiltos jūros. Šalis traukia ir savitu kubiečių gyvenimo būdu, nuostabia gamta, smėlėtais pliažais, europiečiui neįprasta buitimi.

Šįkart teko apsilankyti ne tik Kubos sostinėje Havanoje, bet ir antroje pagal dydį saloje Chuventude (Isla de la Juventud). Kitaip ji dar vadinama Jaunystės sala. Anksčiau sala vadinta Piratų, kadangi joje gyveno piratai, kurie plėšdavo pro šalį praplaukiančius laivus. Sako, iki šiol saloje yra paslėptų piratų lobių. Karts nuo karto į salą atvyksta ir lobių ieškotojai. Ar jiems pavyksta atrasti kažkada jūrų plėšikų iš praplaukiančių laivų prisigrobtų ir paslėptų brangenybių, girdėti neteko.

Salos plotas – 2419 kv. m. Sostinė – Nueva Gerona. Saloje gyvena apie 86 tūkst. žmonių. Chuventudas nuo pietinės Kubos pakrantės nutolęs maždaug 50 kilometrų. Skridome iki salos nedideliu propeleriniu lėktuvėliu, kuris pakyla vos į 700 metrų aukštį. Vietiniai gyventojai iš Kubos į salą ir atgal dažnai plaukia laiveliais.

Salos klimatas puikus, tačiau, pasak vietos gyventojų, čia dažnai siautėja uraganai. Chuventude gausybė smėlėtų pliažų, vilioja žydra jūra, tad čia atvyksta mėgėjai nardyti. Tačiau sala nėra itin populiari tarp turistų, kadangi infrastruktūra neišplėtota. Trūksta viešbučių, kavinių, restoranų, transporto. Galų gale, trūksta paprasčiausių maisto produktų. Štai pirmą vakarą atvykę į salą, nė vienoje iš parduotuvių negalėjome rasti vandens. Vietinis maistas, skirtas itin neišrankiam skoniui, greitai pabosta, jo įvairovė saloje nedidelė. Be to, maistu nesunku apsinuodyti, o vaistų čia rasti sudėtinga.

Vietiniai daugiausia valgo ryžius su juodosiomis pupelėmis, populiarios čia pat sužvejojamos jūros gėrybės. Saloje auginami citrinmedžiai, ananasai, mangai. Vietos gyventojai verčiasi galvijų auginimu, žvejyba ar turizmu.

Stebina saloje važinėjančios transporto priemonės; žmonės tebevežami arkliais kinkytais vežimais, keliuose gali pamatyti tokių automobilių, kokių veikiausiai nebeišvystum nė vienoje kitoje pasaulio šalyje. Senos, suvargusios transporto priemonės perdaromos ir remontuojamos iki begalybės. Mat Kuboje turėti nuosavus automobilius iki šiol draudžiama. Mums, europiečiams, įpratusiems prie grožio salonų, egzotiška pasirodė ir kirpėjo darbo vieta – į lauką išnešta neaiškaus amžiaus apiplyšusi kėdė, ant kurios apsikirpti sėdasi tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai.

Kubiečiai – draugiški, maloniai bendraujantys. Tačiau jei tik gali išpešti bent menkiausios naudos iš užsieniečio turisto, būtinai jos ir išpeš. Tačiau daro tai šypsodamiesi, todėl labai pykti ant jų negali.

Įdomu tai, kad saloje veikė griežčiausio režimo kalėjimas, kuriame 1953-1955-aisiais buvo įkalintas ilgametis Kubos vadovas Fidelis Kastro. Išleistas iš kalėjimo, jis išvyko į Meksiką, kur susipažino su Če Gevara ir grįžo į Kubą vykdyti revoliucijos.

Šiuo metu Presidio Modelo kalėjimas paverstas muziejumi. Net nebeveikiantis kalėjimas šiurpina. Apvalios konstrukcijos pastato viduje – stebėjimo bokštelis, į kurį kalėjimo prižiūrėtojai galėjo patekti tik požeminiu praėjimu. Sąlygos kaliniams čia buvo itin griežtos. Pasivaikščiojimui būdavo skirta vos valanda, likusį laiką įkalintieji privalėjo sėdėti miniatiūrinėse kamerose ir laikytis tylos. Pažeidusiems taisykles buvo taikomos itin griežtos bausmės. Presidio Modelo kalėjimas įkurtas Chuventudo saloje neatsitiktinai: pabėgti iš jo čia laikomiems didžiausiems nusikaltėliams buvo beveik neįmanoma.

Po F. Kastro ir jo bendrininkų įvykdytos revoliucijos JAV, kaip žinia, nutraukė santykius su Kuba, tad pamažu klestintis kraštas virto skurdžiu ir atsilikusiu. Iš pradžių šaliai pagalbą teikė Sovietų Sąjunga. Tačiau jai subyrėjus, baigėsi ir dosnios sovietų subsidijos. F. Kastro neliko nieko kito, kaip tik imtis permainų – liberalizuoti ekonomiką, sušvelninti režimą gyventojams. Šiuo metu kubiečiams jau leidžiama turėti savo verslą, išvykti į užsienį, paprasčiau į salą atvykti turistams. Tačiau ekonominė padėtis šalyje vis dar tebėra sunki. Vidutinis atlyginimas – vos 20 dolerių per mėnesį, dalis maisto produktų, pienas vaikams dalijami nemokamai. Klesti korupcija, deficitinių prekių perpardavinėjamas.

Daug vilčių kubiečiai sieja su atsinaujinančiais santykiais su JAV. Tikimasi, jog pasibaigus embargui, ekonominė padėtis pagerės, o Kuba vėl taps rojumi turistams. Tačiau nuvykti į Kubą reikėtų dabar, kol ji dar vilioja savo egzotika, kitokia nei mums įprasta buitimi, mažai civilizacijos paliesta gamta. Kol atvykęs čia gali pasijusti tarsi laiko mašina sugrįžęs mažiausiai penkias dešimtis metų į praeitį…

Austėja Jakubauskaitė

Autorės nuotraukos


rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.