Ar galima milijoninį miestą apžiūrėti per vieną dieną? Vargu, atsakytų bet kuris patyręs keliauninkas, ir jis būtų teisus. Tačiau iš anksto susidarius planą bei turint gerą žemėlapį, per trumpą laiką galima ne tik nemažai pamatyti, bet ir spėti pajusti miesto dvasią. Tuo dar sykį įsitikiname, dieną paskyrę Lenkijos sostinei Varšuvai.

Kelionė

Atsivertę vilniečių bendrovės TOKS interneto puslapį, randame puikų vasaros pasiūlymą: bilietas į Varšuvą tekainuoja 50 litų. Nepasinaudoti tokia proga aplankyti Lenkijos sostinę būtų tiesiog nedovanotina, tad vėlyvą trečiadienio vakarą, susimetę keletą būtiniausių daiktų, su kolege jau sėdime patogiame vilniečių autobuse.

Išvykstame devintą valandą vakaro. Naktis neprailgsta, kondicionierius šiltą naktį maloniai vėsina, tad šiek tiek snūstelėję, ankstyvą ketvirtadienio rytą išlipame Vakarinėje Varšuvos stotyje. Apsiginklavę žemėlapiais, patraukiame apžiūrėti miesto.

Varšuvoje

Miesto transportas Lenkijos sostinėje veikia puikiai, todėl po keliolikos minučių jau vaikštinėjame po dar tik bundantį Varšuvos senamiestį. Saulei pakilus aukščiau ir ėmus spirginti 30 laipsnių kaitrai, negalime atsidžiaugti kilę anksti: vargu, ar per karštį būtume įstengę įveikti visą iš anksto numatytą maršrutą…

Varšuvos senamiestis pasirodo ne tik gražus, bet ir puikiai tvarkomas – čia vargiai surastum apleistą, apgriuvusį, nerestauruotą pastatą. Sunku patikėti, kad per Antrąjį pasaulinį karą šis miestas buvo visiškai sugriautas, ir dauguma namų atstatyti iš naujo.

Apžiūrime Varšuvos universiteto pastatų ansamblį, keliantį ir asmeninių sentimentų: čia dar 19-ajame amžiuje studijavo mano šviesios atminties proprosenelis Františekas Leineris, kurį likimas vėliau atbloškė į Lietuvą.

Apvaikščioję universiteto pastatus, patraukiame link Prezidentūros – būtent čia, greta žuvusiųjų aviakatastrofoje prie Smolensko atminimui įamžinti pastatyto kryžiaus, verda svarbiausieji pastarojo meto Lenkijos įvykiai. Per naktis greta Prezidentūros budintys kryžiaus saugotojai mielai leidžiasi į kalbas, pasakoja apie konfliktus su priešininkais, aiškina savo tiesas.

Jų pageidavimu, vietoje kryžiaus greta prezidentūros turėtų iškilti paminklas aviakatastrofos aukoms atminti. Tačiau paminklo idėjaipriešinasi kai kurie Varšuvos miesto tarybos deputatai, taip pat dalis miestiečių. Tampame ir vieno iš konfliktų liudininkais: po naktinių linksmybių namo traukiantis jaunuolis kažką karštai ir piktai aiškina protestuotojams… Šie į kalbas nesileidžia, ir vaikinukas patraukia savais keliais. Aistroms neįsiliepsnojus, neįsikiša ir netoliese stoviniuojantys policininkai.

Aplankę gėlėmis ir žvakutėmis išpuoštą kryžių, tapusį savotišku Lenkijos visuomenės nesantaikos simboliu, pavaišinti kava iš termoso bei apdalyti palaikymo akcijos lipdukais ir šventais paveikslėliais, patraukiame dairytis po miestą. Jau grįžę namo išgirstame: kryžiaus saugotojai nuo prezidentūros buvo išvaikyti jėga…

Aplankyti yra ką

Nuo Prezidentūros besidriekianti gatvė baigiasi ties viena iš gražiausių Varšuvos vietų – senamiesčio Turgaus aikšte. Iki 19-ojo amžiaus ji buvo vienu iš pagrindinių Varšuvos visuomeninio gyvenimo centrų. Spalvingi, vienas su kitu „sulipdyti“ namai kadaise priklausė turtingiems miesto pirkliams.

Itin įspūdinga ir gotikinė šv. Jono katedra, pastatyta dar 15 a. Baltas, ką tik restauruotas pastatas grakštus ir lengvas. Šv. Onos bažnyčioje pasigrožime rokoko stiliaus altoriaus freskomis, išlikusiais nuo 16-ojo amžiaus Bernardinų vienuolyno griuvėsiais.

Miesto centre tebestūkso monumentalūs kongresų rūmai, išdygę 20-ojo amžiaus viduryje. Tai – Stalino dovana ir Sovietų sąjungos palikimas Varšuvai. Pagal griozdišką, aukštai virš kitų iškilusį pastatą patogu orientuotis, tad jį išsyk pramename „Stalino bažnyčia“.

Verta aplankyti ir Varšuvos nacionalinį muziejų, kur saugomi senovės egiptiečių, graikų, romėnų meno kūriniai, taip pat archeologiniai radiniai. Čia eksponuojama ir lenkų religinio meno kolekcija, žymių Europos tapytojų darbai.

Varšuva – gana žalias miestas, jame daug gražiai tvarkomų parkų, kur miestiečiai susirenka pailsėti.

Išvarginti karščio ir iki soties „prisikultūrinę“, užsukame į vieną iš prekybos centrų. Kainos čia nepasirodo daug mažesnės už lietuviškąsias, tad pirkiniais neapsikrauname.

Ilgiau pasidžiaugti maloniai kondicionierių vėsinamu parduotuvių oru sutrukdo netikėtai įsijungusi signalizacija bei aliarmo signalas. Pardavėjai skubiai uždarinėja parduotuves, bauginamai leidžiasi praėjimų uždangos, tad ilgai nesvarstę neriame artimiausio išėjimo link, net nespėję išsiaiškinti, į tikrą ar tik į mokomąjį pavojų patekome…

Atgal – su nuotykiais

Iki stoties kulniuojame pėsčiomis – autobusas išvyksta apie devintą vakaro, laiko – į valias. Belaukdami stotyje, rūpestingų vairuotojų perspėti, stropiai saugome daiktus. Pasirodo, ne be reikalo: Varšuvos kišenvagių profesionalumu įsitikinsime visai netrukus.

Laimė, šįkart pasimokyti tenka ne iš savo klaidų: vagių auka tampa šiek tiek „apšilęs“ vyrukas, grįžtantis su uždarbiu iš Didžiosios Britanijos. Sutrikęs jis maldaute maldauja autobuso vairuotojo nuvežti jį iki Talino – ten, esą, už kelionę atsiskaitysiąs; likęs be cento kišenėje – vagišiai ką tik nukniaukė jo piniginę. Autobusas iki Talino nevažiuoja, vežti keleivių be bilieto nevalia, tad padėti nelaimėliui nėra kaip. Tačiau apvogtajam dar nespėjus nueiti tolyn, tarsi iš niekur ant priekinės autobuso panelės išdygsta nematytas gelsvas paketas. Vairuotojas išsyk sumoja – vagišiai atsikratė nelaimėlio piniginės. Spėjimas pasitvirtina. Žmogelis džiaugiasi atgavęs bent dokumentus, nors pinigų piniginėje, žinoma, nelikę nė kvapo…

Tuo vienos dienos nuotykiai Varšuvoje nesibaigia. Likus keletui minučių iki autobuso išvykimo, į saloną įpuola suplukusių jaunuolių kompanija. Apsidžiaugę, jog autobusas dar neišvažiavęs, jie tiesia vairuotojams bilietus. Tačiau šie, pasirodo, pirkti važiuoti kitu autobusui – ką tik išvykusiu estų „Simple express“… Nors jaunuoliai bilietus įsigijo internetu, autobuso vairuotojai nepasivargino luktelėti dėl vėlavusio traukinio penketą minučių užtrukusios šešių žmonių kompanijos – išvažiavo tiksliai pagal nustatytą grafiką…

Dėl kolegų nerūpestingumo tenka jaudintis TOKS vairuotojams. Palikti iš pažiūros nepilnamečių, pervargusių ir jau viskam abejingų jaunuolių kompaniją nedraugiškoje Varšuvos stotyje nakčiai atrodo nesaugu. Susėdę tiesiai ant grindinio priešais autobusą, apimti nevilties, jie ilgai negali apsispręsti, ką daryti toliau. Vairuotojui pagaliau pavyksta įkalbėti jaunuolius nusipirkti bilietus iki Kauno, o ten jau bandyti susigrąžinti pinigus iš nerūpestingojo „Simple express“… Vėluodami, tačiau jausdamiesi atlikę pareigą, pajudame iš Varšuvos autobusų stoties.

Per dieną nusiplūkę, išsyk užmiegame, todėl Lietuvą pasiekiame nepastebimai.Ankstyvą rytą išlipame Vilniaus autobusų stotyje – vos pusantros paros kupina nuotykių kelionė baigėsi…

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotraukos