„Kauno autobusų“ veidai. R. Stankaitis: nuo vairuotojo iki vadovo

sausio 18 05:03 2019 Spausdinti straipsnį Lankytojai Patirtis

Sėkminga įmonių veikla neatsiejama nuo jose dirbančių motyvuotų žmonių. Bendrovei UAB „Kauno autobusai“ minint 85-ąjį veiklos jubiliejų, kviečiame susipažinti su vienu iš tokių darbuotojų – daugiau nei pusę savo gyvenimo įmonėje dirbančiu Rimu Stankaičiu. Tai žmogus, augęs kartu su bendrove – nuo autobuso vairo iki vadovavimo vienam didžiausių bendrovės padalinių.

 

 

Paklausė tėvų patarimų

R. Stankaičio kelias bendrovėje prasidėjo 1986 m., tačiau tai nebuvo pirmasis kartas, kai teko susidurti su „Kauno autobusais“ – čia dirbo ir pašnekovo tėvas. Jis tuomet dar jauną, ką tik iš armijos grįžusį vaikiną ir paskatino pabandyti dirbti vairuotoju.

„Metus mokiausi tuometiniame Kūno kultūros institute, vėliau tarnavau armijoje. Kai grįžau, tėvai pradėjo klausinėti, ar tikrai noriu visą gyvenimą sportuoti. Aš aiškiai žinojau atsakymą – sportuoti galėjau dar kelerius metus, vėliau lauktų trenerio ar mokytojo karjera, tačiau tokia perspektyva manęs nežavėjo. Sprendimas man tuomet atrodė akivaizdus – nusprendžiau paklausyti tėvo patarimo ir pabandyti įsidarbinti šioje bendrovėje“, – pasirinkimo motyvus aiškina pašnekovas.

Tiesa, iškart prie keleivinio transporto vairo R. Stankaitis sėsti negalėjo – neturėjo reikiamos vairuotojo pažymėjimo kategorijos. Penkias dienas išdirbęs šaltkalviu, pašnekovas pasinaudojo bendrovės sudaryta galimybe įgyti reikiamą vairavimo kategoriją ir jau po pusmečio, 1987 m. sausį, sėdo prie vairo.

Atsivėrė naujos perspektyvos

Keleivius R. Stankaitis vežiojo beveik penkerius metus. Šiuo darbu buvo patenkintas – vairuoti jam patiko, nevargino ir bendravimas su keleiviais bei besikeičiantys vairuojamų autobusų maršrutai. Tačiau praėjus keleriems metams, tėvai jauno vaikino dar kartą paklausė – ar tikrai visą gyvenimą jis nori būti vairuotoju?

„Mokytis aš ne itin norėjau, tačiau nusprendžiau, kad galiu pabandyti. Kadangi jau dirbau autobusų parke, tai ir mokslams specialybę rinkausi panašią, su tuo susijusią. Vilniuje radau tinkamą profesiją – automobiliai ir autoūkis. Nuotoliniu būdu įstojau ten mokytis – dienomis vairuodavau, vakarais mokydavausi. Pažymiai nežibėjo, bet specialybę įgavau“, – netikėtą posūkį prisimena pašnekovas.

Po kelerių metų mokslų, įmonės pertvarkos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, R. Stankaičiui atsivėrė naujos galimybės – buvo pasiūlyta atsitraukti nuo autobuso vairo ir išbandyti darbų saugos specialisto poziciją.  „Vėlgi, nebuvau labai sužavėtas ir šia darbo pozicija, tačiau tėvas priminė, jog visada galėsiu sugrįžti prie vairo, o šiuo pasiūlymu pasinaudoti privalau. Buvau nepatenkintas, bet pabandžiau, ir ši darbo pozicija mane įsuko į naują karjeros galimybių ratą.“

Pozicija keitėsi ne kartą

Ėjo metai, o R. Stankaitis puikiai tvarkėsi su visomis paskirtomis užduotimis ir nesudvejojo pakeisti pareigas, kai atsilaisvino vieta eismo organizavimo skyriuje. Tačiau ir čia per ilgai neužsibuvo.

„Manęs niekada nežavėjo visos administracinės profesijos, kurias teko pereiti pakeliui, tačiau dirbdavau kiekvieną darbą taip gerai, kaip galėdavau. Buvau jaunas, norėjau ramiai važinėti autobusu. Bet vis tėvai primindavo, jog geriau išmėginti viską, kas yra siūloma. Taip ir keliavau per pozicijas, per skyrius“, – pasakoja R. Stankaitis.

Po kelerių metų tapo eismo organizavimo skyriaus vadovu, o vėliau buvo pasiūlytos dar aukštesnės pareigos – tapo padalinio vadovo pavaduotoju, o vėliau, padalinio vadovui išėjus į užtarnautą pensiją, tapo ir eksploatacijos padalinio vadovu. Šiose pareigose pašnekovas ir užsiliko – tiesa, keitėsi pareigų pavadinimai, tačiau darbas išliko tas pats – R. Stankaitis buvo ir tebėra atsakingas už sklandų viešojo transporto vairuotojų darbą.

Šiandien pašnekovas – transporto eksploatacijos direktorius ir šias pareigas užima jau daugiau nei dešimtmetį. Prisimindamas visą kelią, R. Stankaitis teigia, jog viską nulėmė daug laimingų atsitiktinumų. „Tuo metu, kai jie vyko, aš negalvojau, kad viskas klostosi mano naudai – visi administraciniai darbai atrodė ne mano, viską turėjau prisijaukinti. Net ir šis darbas iš pradžių nepasirodė artimas, tačiau po kelių mėnesių įsivažiavau ir nuoširdžiai jį pamėgau“.

Pareigose netrūksta iššūkių

Nors darbas R. Stankaičiui ir yra artimas, tačiau iššūkių pateikia kasdien. Didžiausias jų – kiekvieną dieną ant vadovo pečių krentanti atsakomybė už daugiau nei 700 darbuotojų.

„Žmogui pačiam kartais už save sunku atsakyti, o čia esu atsakingas už gausų būrį vairuotojų. Buvimas vadovu įpareigoja mane žinoti, kas vyksta, turiu reaguoti ir spręsti problemą operatyviai ir apgalvotai. Trukdžių darbuose būna – genda automobiliai, vairuotojai suserga. Tai visiškai normalu. Tačiau daugiau streso sukelia netikėtos situacijos, pavyzdžiui, stambios avarijos. Visada pradedi klausti savęs, ar viską padarei, ar teisingai instruktavai vairuotoją“, – darbo specifiką atskleidžia eksploatacijos direktorius.

Taip pat pašnekovas pažymi, jog atsakomybę jaučia ir už kiekvieno darbuotojo jauseną – stengiasi sudaryti sąlygas kiekvienam vairuotojui pailsėti ir būti patenkintam savo darbu. Šie aspektai yra nepaprastai svarbūs ir tuo turi būti pasirūpinta, tačiau kaip tai padaryti, anot pašnekovo, niekas detalios instrukcijos neparašė. Viskas, kuo gali pasikliauti – asmenine patirtimi ir žmogišku vairuotojų nuoširdumu.

Ypač nuoširdumo vadovas reikalauja krizinėse situacijose arba reaguodamas į keleivių skundus. „Keleiviai be priežasties nesiskundžia – dažniausiai kažkas vis tiek nutinka. Tokiose situacijose man labai svarbus darbuotojų nuoširdumas, aš tai labai vertinu. Matau kiekvieną pasiaiškinimą ir kartais būna visiškai akivaizdu, kad vairuotojas išsisukinėja. Šis aspektas darbą beveik paverčia psichologiniu – pirmiausia čia dirbi ne su paprastai perprantamais autobusų varikliais, o su skirtingais žmonėmis, kuriuos reikia suprasti.“

Bendrovei linki brandos

Per trisdešimt metų bendrovėje dirbantis R. Stankaitis džiaugiasi, jog per ilgus įmonės gyvavimo metus matomas ryškus progresas ir bendrovės siekis augti. „Didžiausias pasitenkinimas visai įmonei yra laimingi keleiviai. Kad tai pasiektume, reikia įmonės brandos. Ir kalbu ne apie metų skaičių, o apie požiūrį. Mes dabar žengiame į tą brandą – perkame naujus autobusus ir rūpinamės keleiviais bei vairuotojais. Tampame tikra vakarietiška įmone“, – paklaustas, ko palinkėtų bendrovei jubiliejaus proga, dėsto pašnekovas.

Taip pat R. Stankaitis viliasi, kad ateityje prie bendrovės autobusų vairo sės vis daugiau merginų bei moterų. „Maždaug pusę troleibusų vairuoja moterys, tačiau prie autobusų vairo joms sėsti nedrąsu. O autobusus vairuoti taip pat lengva, tačiau reta kuri tokį kelią pasirenka. Tad įmonei linkiu ir daugiau vairuojančių merginų“, – su šypsena linki R. Stankaitis.

Bendrovės „Kauno autobusai“ informacija 

Linos Jakubauskienės nuotrauka