Kauno funikulierius – transporto technikos paminklas

Dabartinių troleibusų pirmtakas – elektra varomas funikulierius – Kaune, Žaliakalnyje, atidarytas 1931-ųjų rugpjūčio 5 dieną. Antrasis, jau patobulintos konstrukcijos, 1935 m. gruodžio 6 dieną pradėjo vežioti keleivius iš miesto centro į aukštutinį Aleksotą bei Linksmadvarį. Šiuo metu funikulierius – neatskiriama miesto kraštovaizdžio dalis, transporto technikos paminklas.

Keltuvus, arba funikulierius, prieškario Europoje paprastai diegdavo tam, kad būtų palengvintas susisiekimas su kalnų kurortais, viešbučiais. Kadangi Kauno geografinė padėtis ypatinga – jo centras įsikūręs dauboje, apjuostas Žaliakalnio kalvų bei Fredos-Aleksoto-Linksmadvario kalvų grandies – šias transporto priemones ketinta statyti ten, kur nebuvo galimybių nutiesti kelius. Funikulieriai čia turėjo pakeisti autobusus bei troleibusus.

Tarpukariu Linksmadvario gyvenvietėje įsikūrus VDU fizikos-chemijos fakultetui, J. Damijonaičio pradinei mokyklai, Lituanistikos institutui, oro uostui, pridygus gausybei privačių namų, susirūpinta tarnautojų, darbininkų, studentų susisiekimu su miestu. Nutarta diegti originalią transporto priemonę – funikulierių. Aleksoto keltuvas tuometinei miesto savivaldybei kainavo 258 tūkst. litų. Jis kėlė (ir tebekelia) keleivius iš Nemuno krantinės į aukštutinio Aleksoto ir Linksmadvario gyvenvietes.

Funikulieriaus veikimo principas gana paprastas: viršutinėje keltuvo stotyje įrengiamas ratas lynui susukti, kurį (per pavarų dėžę) tai į vieną, tai į kitą pusę suka elektrinis variklis. Kai vienas vagonėlis kyla aukštyn, kitas tuo pat metu leidžiasi žemyn. Variklį valdyti (paleisti, pakeisti judėjimo kryptį) gali mašinistas, esantis viršutinėje stotelėje, arba vagonuose važiuojantys konduktoriai. Variklis valdomas automatiškai, panašiai kaip liftuose.

Keltuvų kelias yra vienavėžis su atsišakojimu viduryje – tai vieta vagonams prasilenkti. Lynai keltuvo trasoje eina tarp bėgių, juos prilaiko specialus ritinėlis su rutuliniais guoliais. Vagonai turi automatinius stabdžius, kurie, nutrūkus lynui, sustabdo vagonėlius apkabindami bėgius, tokiu būdu neleisdami jiems nuriedėti žemyn.

Aleksoto ir Žaliakalnio keltuvai iš pažiūros lyg ir vienodi, tačiau atidžiau panagrinėję rastume nemažai skirtumų. Žaliakalnio funikulierius pastatytas pagal vokiečių brėžinius, jame sumontuoti vokiški įrenginiai. Aleksoto keltuvas statytas pagal šveicarų keltuvų pavyzdį, tad ir įrenginiai naudoti šveicariški. Žaliakalnio keltuvo ilgis – 138 metrai, Aleksoto – 142 m.

Kelio nuolydis didesnis taip pat Aleksoto trasoje – 29,5 proc., Žaliakalnio – 26 proc. Aleksoto funikulierius yra šiek tiek greitesins – jis pakelia ir nuleidžia keleivius per 1 min. 8 sek., Žaliakalnio – per 1 min. 35 sek. Taigi per valandą Aleksoto funikulierius gali atlikti 30 reisų, Žaliakalnio – tik 20. Be to, Žaliakalnio keltuvas valdomas tik iš viršutinės stoties.

Aleksoto keltuvo vagonai mažesni – jų keliamoji galia 2000 kilogramų. Vagone yra 30 vietų. Tarpukariu kelionė funikulieriumi buvo gana brangi: pakilti į kalną kainavo dešimt centų, nusileisti – penkis, todėl dauguma žmonių kopdavo į kalną greta esančiais laiptais. Jau tuomet buvo daryta išvada: keltuvai gali būti pelningi tik ten, kur daug pėsčiųjų, kur greta nėra nei laiptų, nei gatvės, nei konkuruojančios autobusų linijos. Kadangi šalia Aleksoto keltuvo visada buvo mediniai laiptai, didelio pelno funikulierius niekada nenešė. Nuostolingas jis ir dabar.

Funikulierius Kaune stengiamasi išsaugoti kaip unikalų transporto technikos paminklą, tebeveikiančią muziejinę vertybę. Juose išlikę jau daugiau nei 70 metų veikiančios traukos įrangos, autentiški prieškario vagonėliai, mediniai suoleliai, ąžuolo apdaila. Vagonai nudažyti raudonai-geltona spalva – tokie jie buvo tarpukariu.

Kauno funikulieriai įtraukti į kultūros paminklų registrą bei paskelbti technikos paminklais. Šiuo metu tai – ne tik susisiekimo priemonė, bet ir puiki pramoga, egzotika miesto svečiams.

eBus.lt