Klaipėdos miesto savivaldybės iniciatyva viešojo transporto vairuotojams lapkritį UAB „Klaipėdos paslaugos“ bazėje vyko mokymai, skirti pažinti kliūtis, su kuriomis dažnai susiduria skirtingas negalias turintys keleiviai. Jų atstovai pasidalijo patirtimi, keliaujant su klausos, regos ar judėjimo negalia, ir pateikė pasiūlymus, padėsiančius šiems žmonėms lengviau orientuotis viešajame transporte, o vairuotojams suteikė žinių, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
Mokymuose – per pusšimtis dalyvių
Iš viso įvyko treji mokymai. Juos vedė įvairių įstaigų atstovai. Mokymuose dalyvavo apie 80 viešojo transporto vairuotojų iš bendrovių „Klaipėdos paslaugos“, „Gintarinis vairas“, „Ridvija“, „Pajūrio autobusai“.
Regėjimo negalią turinčiam svarbi klausa ir lytėjimas
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos filialo pirmininkas Mindaugas Triušys vairuotojams pristatė, su kokiais iššūkiais susiduria neregys ar silpnaregis bei pasiūlė atkreipti dėmesį į tam tikrus, autobusuose jau esančius įrankius, kuriuos būtų galima patobulinti. Vienas jų – elektrinių bilietų skaitytuvų vieta autobuse.
„Svarbu, kad jie būtų tose pačiose autobusų vietose. 80–90 proc. šitas dalykas jau yra padarytas, bet dar ne visur. Tam, kad žmogus nesiblaškytų po saloną ir jums nereikėtų jo stebėti, būtų gerai, kad skaitytuvai būtų vidurinėje autobuso dalyje“, – siūlė M. Triušys.
Siūloma, kad ir autobusų švieslentės, kuriose matyti autobuso skaičius ir gatvių pavadinimai taip pat būtų vienodo šrifto ir spalvos.
Kadangi nematantis žmogus daugiausia orientuojasi klausa, svarbu, kad autobusui atvykus į stotelę būtų įgarsintas stotelės pavadinimas ir autobuso numeris. Tai padėtų ne tik šią negalią turintiems žmonėms, bet ir garbaus amžiaus klaipėdiečiams bei mažiesiems keleiviams.
Padėti neįgaliajam prisitaikyti
Pasak M. Triušio, neįgalieji ne visada gali atsistoti prie autobuso durų, tačiau „stop“ mygtuko paspaudimas turėtų būti laikomas signalu, kad asmuo ruošiasi išlipti.
Aklasis, kurį lydi šuo pagalbininkas, privalo turėti pažymėjimą, įrodantį šią šuns funkciją. Taip pat ir pats aklasis turi turėti pažymėjimą, patvirtinantį jo negalią. Abu šiuos dokumentus keleivis turi parodyti autobuso vairuotojui įlipęs į transporto priemonę.
„Smagu, kad galime išsakyti savo poziciją. Šios techninės priemonės padės vienai ar kitai žmonių grupei. Aišku, neįgalus žmogus irgi geba kažkiek prisitaikyti, tačiau pagalbos reikia. Situacijų yra įvairių ir visų neįmanoma išspręsti, bet pabandyti keistis, pagerinti situaciją, kodėl gi ne?“, – tikino M. Triušys.
„Stop“ mygtukai reikalingi ir kurtiesiems
Kurčiųjų bendruomenę atstovaujanti K. Rimkienė akcentavo, kad kurtieji, įlipę į autobusą, dažnai parodo kokį nors gestą, kad negirdi. Tad prašoma vairuotojų į tai neatsakyti, tiesiog linktelėti galva.
Tiek klausos negalią turintiems žmonėms, tiek ir svečiams iš kitų miestų ar šalių, pagelbėtų autobuse įrengtas ekranas, kuriame būtų matyti esamos ir būsimų dviejų arba trijų stotelių pavadinimai.
Taip pat siūloma ant apsauginio stiklo, už kurio sėdi vairuotojas, pakabinti lapą, kuriame būtų parašyta, kiek kainuoja bilietas su 50 ir 80 proc. Asmuo galėtų tiesiog parodyti pirštu, kokio bilieto norėtų.
„Kurčiųjų bendruomenė labai dėkoja už „stop“ mygtukus. Daug kas akcentavo, kad būtų labai svarbu, kad jie tikrai veiktų, nes dalis kurčiųjų, kurie naudoja gestų kalbą, labai retai nori savo balsą rodyti, tad jiems sušukti „stop“ yra didelis stresas. Tikime, kad tolerantiškų žmonių yra tikrai nemažai. Dėkojame, kad galime išsakyti, kalbėtis ir dalyvauti diskusijose. Tikimės, kad į konstruktyvias pastabas bus atsižvelgta ir autobusais važiuoti bus dar geriau“, – kalbėjo K. Rimkienė.
„Viską galima išspręsti“
A. Ruškys pasidalijo, kad judėjimo negalią turintys žmonės naudojasi dviejų tipų neįgaliojo vežimėliais: universaliais ir aktyviais.
„Kuo jie skiriasi? Aktyvų vežimėlį galima drąsiai paimti už rankenų, pakelti už rėmo, padėti įvažiuoti. O universalūs vežimėliai būna pigūs, gležni, su jais reikia atsargiau“, – sakė A. Rūškys ir pridūrė, kad prašantysis pagalbos pats turėtų pasakyti, už kurios vežimėlio dalies galima paimti.
Maršrutinio taksi vairuotoja šešerius metus dirbanti Vilma Grincevičiūtė pasakojo, kad šie mokymai vairuotojams – išties naudingi.
„Daugeliui vairuotojų tikrai naudingi ir vertingi, nes turime visokių vairuotojų – ir tolerantiškų, ir ne. Man daugiau mažiau viskas buvo žinoma. Aš turėjau patirties veždama žmones su neįgaliojo vežimėliais, ir su regėjimo negalia turinčiaisiais esu bendravusi, jau žinojau, ko jiems reikia. Manau, kad žmogiškumas yra reikalingas. Visur visada galima paklausti, susikalbėti, susižinoti, ko reikia. Aš vairuoju mikroautobusą, man gal paprasčiau, nes jis mažas. Niekada nekyla jokių problemų, o kai yra noro, viską galima išspręsti“, – teigė V. Grincevičiūtė.
Klaipedatransport.lt
Linos Jakubauskienės nuotrauka
