Po karo TSRS iškilo klausimas dėl vežimo tarpmiestiniais autobusais paslaugų organizavimo. Didėjant keleivių srautams, prireikė tiesti kelius ir kurti tarpmiestinius autobusus.

 

 

 

 

1949 m. pabaigoje grupė sovietų specialistų išvyko į JAV, stebėti, kaip veikia kompanija „„Greyhound“, pagrindinė vežėja tarpmiesčio maršrutais. Maskvos ZIS gamyklai skirta užduotis sukurti tarpmiesčio vežimams skirtą autobusą.

Naujo modelio, kuriam buvo skirtas skaitmeninis kodas „127“, sukūrimas buvo patikėtas autobusų projektavimo biurui, kuriam vadovavo A. I. Israel-Skerdzhiev. Kartu su juo dirbo R. G. Piskopelis, G. V. Bitas, M. I. Fridmanas, E. A. Stepanova, V. A. Prokofjevas, V. Z. Kiselevas, V. T. Potaninas, N. V. Kugelis ir kiti inžinieriai.

Darbas prasidėjo 1951 m., o 1953 m. pradžioje išbandyta keletas ZiS-E127, iš kurių kiekvienas turėjo vežti 41 keleivį. Laikraštyje  „Maskvos automobilių gamykla“ (Nr. 21, 2006) būta tokios citatos: „Mašinos, kurios išsiskyrė savo priekiniu dizainu ir kai kuriomis detalėmis, buvo pagamintos panaudojus Tušino mašinų gamyklos (TMZ) pramoninį potencialą. Nors ji priklausė Aviacijos pramonės ministerijai, dažnai vykdė automobilių gamintojų užsakymus. Taigi taip įvyko ir šį kartą. Tačiau daug sverianti transporto priemonė su 200 AG varikliu nebuvo manevringa, sunkiai įveikdavo posūkius“.

1953 m. rugpjūčio mėn. buvęs „ZiS“ direktorius I. A. Lichačiovas paskirtas TSRS kelių transporto ir plentų ministerijos vadovu. Ivanas Aleksejevičius, puikiai išmanantis visas gamyklos ekonominio ir pramoninio gyvenimo subtilybes, ėmėsi perspektyvaus projekto, tuo pačiu tapdamas pagrindiniu kuriamo autobuso globėju. Po bandymų ciklo dizaineriai patobulino autobusą – jis tapo trumpesnis, benzininis variklis buvo pakeistas dyzeliniu (dvitaktis YAZ-206), išorė ir vidus buvo pertvarkyti. „Pataisytas“ automobilis buvo išbandytas 1955 m., tų metų rudenį išleista bandomoji „ZiS-127“ autobusų partija. Serijiniai autobusai daugiausia kursavo tolimojo susisiekimo maršrutais: Maskva-Leningradas, Maskva-Simferopolis, Maskva-Minskas, Maskva-Ryga ir kt., taip pat vežė sostinės oro uostų keleivius. Deja, tokio patobulinto modelio kaip „ZiS (ZiL) -127“ likimas nebuvo labai sėkmingas dėl daugelio veiksnių. TSRS prisijungus prie tarptautinės kelių eismo konvencijos, bendras vietinių autobusų plotis turėjo atitikti tarptautinį standartą – 2 500 mm, o ZIL-127 šį rodiklį viršijo 180 mm.

Nuo 60-ųjų vidurio Vengrija pradėjo masinę dyzelinių tarpmiestinių autobusų „Ikarus Lux“ ir „Ikarus 66“ tiekimą į TSRS . Be to, 70-ųjų pradžioje „ZiL“ gamykla persiorientavo nuo autobusų gamybos iki 5 tonų sunkvežimių ZIL-130 masinės gamybos. Tolesnė „ZiL-127“ projekto plėtra, nepaisant atlikto modernizavimo, tapo neperspektyvi. Ateityje TSRS tarpmiestinių ir turistinių autobusų parką sudarė išskirtinai „Ikarus“i: („Ikarus-250“, „Ikarus-255“ ir „Ikarus-256“), „LAZ“ („LAZ-697“ ir „LAZ-699“), o nuo 80-ųjų pabaigos – ir Jugoslavijos TAM.

Apie ZIS-127 – iš arti

Autobuso variklis montuotas gale, sukimosi momentas į galinę ašį perduodamas per 4 greičių pavarų dėžę su kampine pavara ir trumpu varančiuoju velenu. Autobuso kėbulas buvo  plieninis, vagoninio tipo, su vienomis pasukamosiomis durimis keleiviams priekyje.

Visų ratų pakaba ant pusiau elipsinių lingių, kurių galai pritvirtinami prie rėmo per gumines pagalvėles. Tarp lakštinių lingių buvo medinės tarpinės. Autobuse buvo sukimo tipo apsauginės traukės ir dvigubo veikimo hidrauliniais amortizatoriais, kurie užtikrino tolygų važiavimą ir saugumą važiuojant didesniu greičiu. Autobuse buvo įmontuoti apsauginiai langai su užuolaidomis, efektyvios šildymo, vėdinimo ir apšvietimo sistemos, radijo imtuvas, laikrodis, termometras. Virš priekinio stiklo buvo prožektorius, kurio šviesos spindulys siekė 200 m, o prožektoriaus lempos galia buvo 500 vatų. ZIL-127 nebuvo atskirų durų vairuotojui.

Patogiame  salone buvo sumontuotos lėktuvo tipo minkštos sėdynės su ištraukiama pagalve ir reguliuojamu atlošu, kiekvienoje sėdynėje buvo įrengti atskiri šviesos šaltiniai ir ventiliacija. Salone buvo įrengtos tinklinės lentynos rankiniam bagažui, o du salono bagažinės skyriai buvo po salono grindimis. Mažoje bagažinėje buvo įrengtos išilginės lentynos, o autobuso apatinėje dalyje buvo 8 bagažinės skyriai, dėl jų autobuso grindys buvo pakeltos 97 cm virš kelio.

Vairuotojo sėdynė nuo salono buvo atskirta metaline pertvara su dviem langais: galiniu ir šoniniu. Pertvarų langai buvo su užuolaidomis, kurios atsegus susivyniodavo automatiškai. Prie vairuotojo kabinos pertvaros buvo pritvirtintas nedidelis turėklas. Vairuotojo sėdynė buvo su reguliuojamu atlošu ir išilgine atrama.

Visi prietaisai buvo balti (šviesūs). Spidometro skalėje buvo žalias sektorius su užrašu „Trečioji pavara“. ZIL-127 buvo vienas pirmųjų sovietinių autobusų su vairo stiprintuvu (anksčiau vairo stiprintuvas buvo naudojamas MAZ-525). Kadangi variklio priekis buvo pasuktas į dešinę, o aušinimo sistemos radiatorius buvo kairėje variklio skyriaus pusėje, sukimo momentas iš variklio į aušinimo sistemos ventiliatoriaus pavaros skriemulį buvo perduodamas naudojant kardaninį veleną. Pagrindiniai ir varomieji ventiliatoriaus skriemuliai buvo dvigubo sriegio, su skirtingo skersmens srautais. Šiltuoju metų laiku diržas buvo ant didelio varomojo skriemulio ir mažo varomojo srauto. Žiemą diržas buvo permontuojamas ant nedidelio varančiojo skriemulio ir didelio varomojo skriemulio srauto.

Pirmą kartą buvo pritaikytos nepriklausomos priekinės ir galinės ašies stabdžių grandinės. Kairėje vairuotojo sėdynės pusėje buvo rankinio stabdžio svirtis. Variklio skyrius salono gale užėmė gana daug vietos. Dažnai vairuotojai ant jo įrenginėjo gultą poilsiui.

Techninės specifikacijos

Keleivių talpa – 32 vietos.

Variklis – „YaAZ-M206D“, dyzelinis 2 taktų, linijinis., 6 cilindrų, 108×127 mm, 6,97 l, suspaudimo laipsnis 17; galia 132,4 kW (180 AG) esant 2000 aps/min; 705,9 Nm (72 kgf-m) sukimo momentas esant 1200–1400 aps./min. Pavarų dėžė  – mechaninė, su keturiomis pavaromis į priekį ir viena atgal. Pavarų perjungimo schema: pirmoji pavara – iš vidurinės neutralios padėties į priekį, antroji pavara – iš vidurinės neutralios padėties atgal, trečioji pavara – iš dešinės neutralios padėties į priekį, ketvirta pavara – iš dešinės neutralios padėties atgal, ketvirtoji pavara – iš dešinės neutralios padėties atgal, atvirkštinė pavara – iš kairės neutralios padėties į priekį. Pagrindinės pavaros perdavimo skaičius – 3,636 (dantų skaičius yra 11 ir 40).

Stabdžių sistema – su pneumatine pavara, atskira priekinės ir galinės ašies grandine

Bendri matmenys:

Ilgis 10 220 mm

Plotis 2680 mm (pagal JT EEK taisykles ne daugiau kaip 2 500 mm)

Aukštis 3 060 mm

Prošvaistė (po galinės ašies korpusu) 270 mm

Posūkio spindulys (išorėje) 11 m

Priekinio rato takelis 2 180 mm

galiniai ratai 1 940 mm

Svorio parametrai:

Pilnas svoris – 10 000 kg;

Bendras svoris – 13 000 kg;

Degalų bako talpa – 250 l

Kiti parametrai:

Maksimalus greitis greitkelyje – 95 km/h

Orientacinė degalų sąnaudų norma (dyzelinis kuras greitaeigiams dyzeliniams varikliams) – 40 l/100 km

Padangos 320-20

Maksimalus autobuso greitis – 111 km/h.

Variklis YAZ-M206D 2000/min., ketvirta pavara 1, kampinė pora 1, 158, pavarų dėžė 3636 (greičiausia iš visų autobusų tuo metu), rato skersmuo – 1 140 mm.

Įdomūs faktai.

Keletas šios serijos autobusų buvo nudažyti sidabro „perlamutru“.

Simferopolio autobusų parko vairuotojai V. N. Egorovas, N. I. Kabakovas, N. M. Voitanikas be didesnio remonto šiuo autobusu nuvažiavo 2 500 000 km autobusu „ZiL-127“.

ZIL-127 galima pamatyti kinofilme „Žmonės ir gyvūnai“.

Šio modelio autobusai buvo patvarūs. Iš kelių ZIL-127 dingo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai kurie vežė keleivius daugiau nei penkiolika metų.

Istorija: 1955 m. buvo tolimojo susisiekimo autobusų gamybos pradžia TSRS. Pirmasis šios klasės modelis buvo ZIS 127 (1956 m.birželio 26 d.. pervadinus gamyklą, gavo santrumpą ZIL-127). Jo serijinė gamyba tęsėsi iki 1961 m., per tą laiką pagamintas 851 šios markės autobusas. Daugiausia jų pagaminta 1958 ir 1959 m. – po 200 per metus.

Vienintelis trūkumas buvo autobuso matmenys, dėl pernelyg didelio pločio jam buvo sudėtinga įveikti posūkius. Be to, dėl didelio svorio autobusas pernelyg lėtai greitėjo ir stabdė.

Išorinio dizaino ypatybės

Iš viso gaminti 4 tipų ZIS 127. Pirmajame  buvo 6 langai salono šonuose, 3 bagažinės liukai dešinėje pusėje išilgai kėbulo, prožektorius virš priekinio stiklo. Kitame modelyje buvo tie patys šeši langai, tik galinis neatveriamas. Trečiajame modelyje buvo 7 langai ir 4 bagažinės liukai išilgai korpuso iš dešinės pusės. Paskutiniame, ketvirtajame modelyje  (ZIS-129) buvo dvejos užsiveriančios „akordeono tipo“ durys.

„ZIS 127“ išsiskyrė įspūdingu dizainu dėl gofruoto aliuminio šonų ir daugybės chromo elementų, kokie buvo būdinti to meto amerikietiškiems autobusų modeliams. Ne veltui sovietų dizainerių komanda lankėsi JAV ir susipažino su šios šalies autobusų gamintojų pasiekimais…

Parengė Kęstutis Pletkus

Nuotraukos iš autoriaus asmeninių archyvų