Iki 1988 m. vasaros Klaipėdoje gyvenimas tekėjo įprastu ritmu. Tautinio atgimimo idėjos skleidėsi silpniau negu sostinėje, nes gausi kitataučių bendruomenė dominavo, ypač jūrinėse organizacijose ir uoste. 1988 m. spalio 20 dieną Klaipėdoje vyko iškilmės, skirtos tautinės vėliavos iškėlimui Muzikinio teatro bokšte. Tautinė vėliava uostamiestyje nebuvo regėta nuo 1939-ųjų. Tai buvo pirmieji ženklai, kad Sąjūdžio banga nuo Vilniaus ir Kauno atsirito ir į Klaipėdą.
Anot tuometinio autobusų parko direktoriaus Benedikto Petrausko (dirbusio iki 1990 m. lapkričio), ,,perestroikos“ metai buvo sunkūs, teko išgyventi ir ekonominę blokadą, tačiau Sąjūdžio idėjos buvo gyvos. Klaipėdos autobusų parke Arvydas Miniotas, Algis Latakas, Egidijus Dagilis, Jokūbas Pletkauskas bei kiti subūrė sąjūdiečių grupę, kuri aktyviai dalyvavo Sąjūdžio organizuotuose mitinguose ir akcijose.
1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją Lietuva, Latvija ir Estija pademonstravo pasauliui savo apsisprendimą taikiai siekti laisvės. Nuo Vilniaus iki Rygos, nuo Rygos iki Talino kone du milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių suformavo gyvąją grandinę, nusidriekusią 700 kilometrų. Tai buvo tylus šauksmas pasauliui apie tris tautas, penkiasdešimt metų buvusias Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Klaipėdos autobusų parko darbuotojai, kaip ir visa Lietuva, autobusu vyko į Baltijos kelio atkarpą ties Pasvaliu. Taip pat buvo skirta keletas autobusų kitų miesto įmonių ir organizacijų darbuotojams. Daugelis miestiečių vyko ir savo transportu. Tautos atgimimo judėjimas suvienijo tautą ir parengė valstybės atkūrimo strategiją. Baltijos kelio politinėje akcijoje Lietuvos gyventojai pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir išreiškė siekį neprievartiniu būdu atkurti nepriklausomą valstybę.
Klaipėdos autobusų parkas palaikė glaudžius santykius su Klaipėdos dviratininkais ir juos šefavo. Jų autobusu „Ikarus-256“ 1990 m. kovo mėnesio pradžioje drauge su dviračių treko atstovais, per savo atostogas kaip antras vairuotojas, vykau į Prancūziją ir buvusią Vakarų Vokietiją parvežti naujų dviračių bei atsarginių detalių. Vakare, žiūrėdami žinias per televizorių, matėme, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje vyksta kažkas ypatingo. Visi sustoję ploja, Vytautas Lansbergis paskęsta tarp gėlių puokščių. Taip ir nesupratome, kas vyksta, galvojome, kad jis išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku. Tada mobiliųjų telefonų neturėjome, o socialiniai tinklai dar nebuvo išvystyti, todėl žinių iš Lietuvos negavome.
Ryte vokiečiai mus pradėjo sveikinti su atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Tada tik sužinojome, kad kovo 11-tąją dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Nepriklausomybės aktą ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.
Pakeliui į namus nuolat klausėmės Arvydo Vilčinsko dainos „Grįžtu namo“ su nuostabiais žodžiais … „greičiau į tėviškę, į savo meilės kraštą, …į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu.“
Lietuvos nepriklausomybės Klaipėdoje norėjo anaiptol ne visi. Miestas tautiniu požiūriu buvo labai margas, tad ne lietuviams tos permainos kėlė siaubą. Pagal strateginę svarbą Klaipėda tada buvo antras miestas po Vilniaus. Miestas, kuriame dislokuoti du sovietinės armijos tankų daliniai, pasiruošęs veikti laivynas, galingos KGB pajėgos, be to, trečdalis gyventojų – ne lietuviškai kalbantys piliečiai. Klaipėdoje susiformavo itin stipri sovietinė „Jedinstvos“ organizacija, kuri mitingavo, protestavo ir kitaip aktyviai reiškėsi tais sudėtingais pirmaisiais nepriklausomybės metais. Ideologijų kova buvo milžiniška. Sovietiniam mąstymui buvo nesuprantamos politinės permainos valstybėje.
Pasak tuomečio miesto vicemero Benedikto Petrausko, atmintiną sausį jau apie pusmetį dirbo pirmoji nepriklausoma miesto Taryba. „Didžioji dauguma jos narių buvo Sąjūdžio iškelti žmonės. Širdyse buvo daug idealizmo, noro viską greitai sutvarkyti ir gyventi geriau. Deja, turėjome išgyventi nepriteklius; trūko ne tik benzino, bet ir karšto vandens,“ – nelengvą metą prisimena klaipėdietis. „1990-siais iš autobusų parko atėjus dirbti į miesto valdybą, nebuvo kada ruoštis ir pratintis, reikėjo iš karto jungtis prie veiklos, spręsti klausimus ir rūpintis miestu. Tuomet Klaipėdoje buvo įvairiausio pavaldumo organizacijų: vieni vadovai buvo paskirti Klaipėdos, kiti Vilniaus, treti Maskvos. Dauguma vadovų suprato laikmečio dvasią ir jų požiūris į įvykius buvo pozityvus.“
Prieš Naujus metus ir jiems atėjus, klaipėdiečius pradėjo pasiekti neramios žinios iš Vilniaus. Paraginus vilniečius rinktis prie Seimo, klaipėdiečiai būriavosi prie savivaldybės pastatų Vilties ir Liepų gatvėse bei Girulių televizijos bokšto. Aplink pastatus susibūrę miestiečiai ne tik statė barikadas, degino laužus, šildėsi prie jų ir dainavo, nei dieną, nei naktį netilo žmonių šurmulys, bet ir mokėsi, ką reikės daryti tiesioginės agresijos atveju.
Vilties gatvėje tomis sausio dienomis nuolat posėdžiavo Klaipėdos miesto taryba, buvo miesto gynybos štabo būstinė, čia nė akimirkai nenutildavo telefonų skambučiai, pranešantys apie įvykius mieste ir šalyje. Liepų gatvėje esančiame pastate dirbo miesto vykdomoji valdžia, kaip niekada nebuvo dirbusi. Reikėjo rūpintis ne tik miesto gynybos reikalais, bet ir tvarkyti kasdieninius miesto reikalus, užtikrinti visų jo sistemų darbą. Šioje gatvėje gretimai stovi paštas, Sąjūdžio būstinė, prokuratūra, bankas. Trečias objektas – Girulių televizijos bokštas, toliausiai nuo miesto nutolęs ir labiausiai dėl to pažeidžiamas Sausio 13-osios objektas. Liepų gatvė iš abiejų pusių ir prieigos buvo uždarytos trijų eilių barikadomis iš galingos technikos. Autobusų parkas skyrė kelias dešimtis autobusų, ,,Specialusis autotransportas“ – barstytuvus. Kaip prisimena Klaipėdos Autotransporto įmonės Nr.1 vyriausiasis inžinierius Leonas Šiaulys, miesto gynybos štabo prašymu buvo pasiųsti sunkiasvoriai sunkvežimiai prie miesto tarybos, savivaldybės ir Girulių bokšto. Jeigu šarvuočiai būtų pajudėję link žmonių, pirmiausia turėtų įveikti techniką.
Klaipėdiečiai prisimena, kad nuo tos akimirkos, kai nutilo televizijos diktorės Eglės Bučelytės balsas ir užgeso televizorių ekranai, per dvi valandas Liepų gatvėje žmonių prisirinko tiek, kad vietomis buvo neįmanoma praeiti.
Kai per 1991 m. sausio įvykius Vilniuje prie televizijos bokšto sovietų smogikai nužudė keliolika žmonių, Klaipėdoje pavyko išvengti kraujo praliejimo, viskas baigėsi taikiai. Tada divizijos vadą Ivaną Černychą nenaudoti karinės jėgos įkalbėjo ir uostamiesčio vadovai.
Autobusų parke visą naktį budėjau aš, autobusų parko direktoriaus pavaduotojas eksploatacijai, o savivaldybėje – sąjūdietis, vyriausiasis inžinierius Arvydas Miniotas. Telefonu reguliavome autobusų dislokacijos vietas, kur jų reikėjo prie karštųjų taškų – siuntėme papildomai. Viešasis transportas ne tik atstojo barikadas. Savivaldybės kieme stovinčiame autobuse „Ikarus“ veikė televizorius „Šilelis“, kuris karts nuo karto sutrikdavo, bet ir vėl prabildavo lietuviškai. Kitas autobusas buvo užuovėja ir vieta, kur buvo galima atsigerti arbatos, sušilti.
Pasak tuometinio Klaipėdos miesto tarybos pirmininko Vytauto Čepo, „tai buvo sunkios, bet neužmirštamos dienos ir naktys. Šaltos ir neramios, kupinos laukimo, vilties ir tikėjimo laisve. Būtent tikėjimo ir vilties liepsnos šildė kiekvieno sargybinio sielą. Ir mes nugalėjome!“
Minint 1991-ųjų sausio įvykių 20-ąsias metines, man, tuomečiam valstybinės įmonės ,,Klaipėdos autobusų parkas“ direktoriaus pavaduotojui, buvo įteiktas Klaipėdos miesto savivaldybės mero padėkos raštas už paramą ir pagalbą per 1991 m. sausio įvykius Klaipėdos mieste.
Gintautas Jonas Mockevičius
