Sausio 12–13–14 dienomis miesto autobusai dirbo visą parą – vežė žmones prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato. Kai kažkas iš miesto valdžios paprašė autobusų, kad iš jų būtų padaryta užtvara nuo šarvuočių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, atsisakėme tai daryti, kadangi galvojome, jog neturėsime kuo vežioti žmones mieste prie visų kariuomenės apgultų objektų. Patarėme prašyti aplinkinių rajonų ATĮ, kurios, be sunkvežimių, turėjo ir autobusų.
Tomis dienomis Aukščiausiosios Tarybos vadovai kai kuriais klausimais kreipdavosi tiesiogiai į mane. Keletą kartų paprašė atgabenti benzino. Tokiems reikalams turėjau mokomąjį LAZ markės autobusą. Būdavo, išsikviečiu jo vairuotoją H. Dapkevičių ir sakau: „Henrikai, Seimo gynėjai prašo benzino. Paimk keletą kanistrų benzino iš degalinės ir nuvežk, kur reikia. Su „benzino karaliumi“ (kolonėlės vedėju) šį klausimą suderinau“. Arba: „Seimo gynėjai prašo juos nuvežti į pirtį nusimaudyti, – važiuok, tik niekam nesigirk, kur važiuoji, ką darysi“ ir panašiai.
Sausio 13 d. naktį sužinoję, kad nuo televizijos bokšto sužeistieji vežami į Pirmąją tarybinę ligoninę (dabar Šv. Jokūbo ligoninė), parko vyr. inžinierius A. Plepys ir kiti iš mūsų žinioje esančios karinės-sanitarinės kolonos sandėlio paėmė ir nugabeno į ligoninę visą paketą tvarsliavos ir medikamentų. Pasiūlėme ir karo atvejui ruošiamus sanitarinius parko autobusus. Ačiū Dievui, jų neprireikė.
Tarpmiesčio vairuotojai mums pranešė, kad ties įvažiavimais į Vilnių ir Kauną stovi po keletą BTR (šarvuočių) su kareiviais, kurie iš autobusų išvaro keleivius į kelkraštį, tikrina vairuotojų ir keleivių dokumentus ir bagažą, žiūri, ar neveža į miestą ginklų.
Vizitas pas miesto karo komendantą
1990 m. gruodį ir prieš 1991 m. sausio 13-osios tragiškus įvykius mieste labai suaktyvėjo kariškių veiksmai. Atsirado patruliai, važinėjo sunkvežimiai su kareiviais, demonstratyviai pravažiuodavo šarvuočiai. Mūsų parko vairuotojams buvo pasakyta kariškiams nesipriešinti, neprovokuoti; padėtis ir taip buvo įtempta.
Vieną dieną, jau baigiantis darbo valandoms, iš karinės komendantūros gavome telefonogramą, kuria pranešta, kad mieste įvedama komendanto valanda. Nuo 22.00 val. iki 6.30 val. eismas ribojamas, gyventojams draudžiama eiti į gatves, bet kokie žmonių susibūrimai draudžiami. Mums atskirai nurodyta iš parko autobusus išleisti tik su asmenišku komendanto parašu kelialapiuose.
Tikriausiai, daug kas apie tą komendanto valandą negirdėjo ir nustatytos tvarkos nesilaikė, bet mums buvo neramu.
Sutemo, visai vakaras, o kas bus, jei kariškiai iš tikrųjų sulaikys mūsų autobusus? Žmones tai reikia vežioti. Nutarėm savo jėgomis „griebti jautį už ragų“. Pavaduotojas V. Jaržemskis iš dispečerinės paėmė daugiau kaip 500 kelialapių, sudėjo juos į „diplomatą“, sėdome į automobilį ir nuvykome į komendantūrą.
Komendantūra tada buvo T. Kosčiuškos gatvės pradžioje, netoli tilto per Vilnelę. Tamsu, prie įėjimo būrelis kareivių su šalmais ir automatais. Sargybiniai prie durų mus sustabdo ir iškviečia budintį karininką, pasakome jam, kokiu reikalu atvykome. Budintysis veda mus koridoriumi, jame pilna kareivių – taip pat su šalmais, vatinukais ir automatais. Aplinka slegianti.
Pagaliau atsirandame komendanto kabinete. Jame nuo cigarečių dūmų – nors kirvį palubėje kabink. Matyti – nervinasi. Budintysis kreipiasi į kailine liemene apsivilkusį komendantą (antpečių nesimatė), pristatydamas mus.
Prisistatom. Pasakau, kokiu reikalu atvykome, prašau, kad komendantas ant kelialapių asmeniškai pasirašytų leidimus vairuotojams išvykti į maršrutus. Tuo metu V. Jaržemskis atidaro atsivežtą „diplomatą“ ir vaizdžiai pademonstruoja (kaip kortuotojas kortų kaladę), kiek draugui komendantui, prisilaikant telefonogramoje nurodytos tvarkos, tektų kasdien pasirašyti kelionės lapų.
Komendantas supyko ir su įprastu „matj perematj“ įsakė iškviesti kvailį, kuris paruošė tokią (jei tik ne pats ją ir diktavo!) „gudrią“ telefonogramą. Išklausęs ir mūsų argumentus, galiausiai sutiko su parke nustatyta tvarka. Pagrasino, kad „jei kas nutiks ne taip, turėsite atsakyti savo galvomis“ ir išprašė – „galite būti laisvi“. Ką komendantas sakė saviškiui, galima buvo tik numanyti. Bet ne tai tada jiems ir rūpėjo.
Komendantūros budinčiojo išlydėti pro duris į gryną žiemos orą, lengviau atsikvėpėme. Buvo toks įspūdis, kad pabuvojome karo fronto priešakinėje linijoje.
Algimantas Klemensas Baublys
Linos Jakubauskienės nuotrauka