Atgavusi Vilniaus kraštą, lietuviškoji miesto administracija, Susisiekimo ministerijos Kelių valdyba pirmiausiai sugrąžino autobusų tarpmiesčio maršrutus.
Dėl kuro stokos buvo sumažintas tarpmiestinio autobusų susiekimo reisų skaičius, bet nuo to nenukentėjo vietos gyventojų reikalai. Buvo įdiegta koncesinė sistema, vėliau – leidimų sistema kaip ir visoje Lietuvos teritorijoje.
Autobusai per dieną po vieną kartą važiavo į Trakus, į Nemenčinę – du kartus, į N. Vilnią – septynis. Iš viso tuo metu važinėjo 14 autobusų. Autobusų stoties Vilniuje nebuvo, jai buvo atiduoti Ožeškienės aikštės pakraščiai, bet ta vieta buvo visai netinkama, todėl buvo nutarta statyti didelę autobusų stotį. Speciali komisija apžiūrėjo keletą vietų mieste. Pagrindinę autobusų stotį nutarta statyti ties geležinkelio stotimi, netoli halės, o kitoje vietoje planavo įrengti ir autobusų dirbtuves. Kovo mėn. 6 d. pradėti užmiesčio autobusų stoties projektavimo darbai. Stotį ketinta padaryti modernesne negu Kauno autobusų stotis. Pagal planą autobusų stoties statybos darbai turėjo prasidėti gegužės mėnesį, tam buvo paskirta 700 000 litų. 1940 metais turėjo būti išleista 400 000 litų, likusi suma – 1941 m., kada stotis jau bus atidaryta. Gegužės 3 d. Kelių Valdybos komisija perėmė iš miesto savivaldybės šv. Stepono gatvėje esantį sklypą autobusų stoties statybai.
Autobusų stočių ir sustojimo vietų klausimas Rytų Lietuvoje tada buvo labai aktualus, nes lenkų valdymo laikais į tai buvo kreipiama mažai dėmesio. 1940 m. pavasari buvo numatyta pirmiausia pastatyti autobusų stotį Trakuose. Tuo metu jau buvo įrengtos autobusų sustojimo vietos Maišiagaloje, Širvintose, Giedraičiuose ir dar keliose vietose.
Kilo susisiekimo problema tarp Vilniaus miesto ir kitų Lietuvos regionų.
Atgautame Vilniaus krašte būta 486 kilometrai įvairių konstrukcijų plentų. Iš jų apie 300 km – paprasto akmens grindinio, apie 165 km – skaldos žievės (taip vadinamo vandens makadamo) ir 21 km – skaldos betono plytų. Pastarasis plentas buvo nutiestas paskutiniais lenkų okupacijos metais ir dar nebuvo užbaigtas iš Panerių ties Vilniumi iki buvusios administracijos linijos ties Lazdėnais.
Bemaž du trečdaliai visų Vilniaus krašto plentų buvo nepatogūs eismui, ypač – paprasto akmens grindinys. Lenkai Vilniaus krašte tiesė paprastų, pigesnių konstrukcijų plentus, nes tam buvo skiriama mažai lėšų. Tik 1939 m., užmezgus diplomatinius santykius su Lietuva, lenkai sukruto tiesti daugiau plentų Vilniaus krašte. Buvo pradėti tiesti plentai iš Vilniaus į Rūdininkus, iš Nemenčinės į Buivydžius, iš Paberžės link Giedraičių iki buvusios administracijos linijos ir kai kuriose kitose vietose.
Kai kurių lenkų pradėtų plentų statybą buvo numatyta tęsti toliau 1940 metais. Buvo numatyta sujungti Nemenčinę su geležinkelio linija, einančia iš Vilniaus link Daugpilio, pratęsti plentą nuo Paberžės iki Giedraičių ir nuo Kenos iki Šumsko TSRS pasienyje.
Atgavus Vilniaus kraštą, buvo pradėti darbai visai naujam suplanuotam plentui nutiesti. Naujasis plentas turėjo eiti nuo buvusio Vilnius–Eišiškių plento, iš Pirčiupių pro Valkininkų miestelį ir Valkininkų geležinkelio stotį iki buvusios administracijos linijos, kur turėjo susijungti su Alytaus– Varėnos plento atšaka, einančia iš Geidokonių iki Valkininkų geležinkelio stoties. Šis naujas plentas turėjo 18 kilometrų ilgio. Jį nutiesus, plentas iš Alytaus į Vilnių sutrumpėtų 40 kilometrų, nes iki tol iš Alytaus į Vilnių reikėdavo važiuoti pro Varėną, Eišiškes. Šio plento tiesimo darbai turėjo būti baigti 1941 metais. Šį plentą tiesiant reikėjo pastatyti didesnį tiltą per Merkį ties Dargužiais ir dar keletą mažesnių tiltų.
Plentai Vilniaus krašte buvo labai prastos būklės. Apie 90 proc. keliams buvo būtinas kapitalinis remontas. 1940 m. buvo suplanuota suremontuoti apie 90 km plentų. Vien tik Vilniaus–Trakų plente, kuris nebuvo remontuojamas nuo Carinės Rusijos laikų, buvo numatyta suremontuoti 15 kilometrų.
1940 m. Švenčionėlių savivaldybė pradėjo tiesti plentą, kuris turėjo eiti pro Kaltanėnus, Linkmenis iki buvusios administracijos linijos. Iš čia buvo numatyta nutiesti plentą iki Utenos. Pagal planą, nutiesus plentą nuo Švenčionėlių iki Utenos, šiaurinė Vilniaus krašto dalis buvo įjungta į bendrą Lietuvos plentų tinklą.
1940 m. sausio 9 d., susiekimo ministro Masiliūno įsakymu, nustatytas Vilniaus kelių leidimų ruožas, kuriame autobusų savininkai, norintys verstis keleivių vežiojimu, turi gauti atitinkamus leidimus .Į šį ruožą įeina šie keliai: Vilnius–Maišiagala–Širvintos; Vilnius–Paberžė–Giedraičiai; Vilnius–Nemenčinė–Pabradė–Joniškis; Vilnius–Lavoriškės; Vilnius–Medininkai; Vilnius–Turgeliai; Vilnius–Šalčininkėliai; Vilnius–Valkininkai–Eišiškės; Vilnius–Trakai ir Vilnius–Rykantai–Vievis. Bendras aptarnaujamų linijų ilgis – 317km.
Vilniaus ruožo keliais: Giedraičiai–Vilnius; Širvintos–Vilnius; Vievis–Vilnius; Trakai–Vilnius; ir Vievis–Vilnius, Kelių valdyba galėjo leisti pravažiuoti ir kitų ruožų autobusams.
Susisiekimo ministras, susitaręs su Vidaus reikalų ministru, pasirašė viešaisiais keliais vežiojimo rinkliavų papildymą.
Gruodžio 12 d. buvo atidarytas „AUTO“ bendrovės maršrutas Ukmergė–Vilniaus. Autobusai iš Ukmergės į Vilnių važiuodavo per Širvintas ir Maišiagalą .Iš Ukmergės autobusai išvykdavo 8.10 val., o iš Vilniaus-15val.Tvarkaraštis buvo taip sudarytas, kad atvykstantys iš Zarasų, Utenos, Kavarsko, Molėtų, Anykščių ir kitų vietų keleiviai suspėtų į autobusą, išvykstantį iš Ukmergės. Jau pirmą dieną buvo nemaža keleivių, kurie iš Ukmergės ,Zarasų ir Anykščių apylinkių vyko į Vilnių. Alytaus autobusų savininkai taip pat planavo maršrutą Alytus–Vilnius. Kadangi buvo sugadintas geležinkelis Alytus–Varėna, autobusų savininkai tikėjosi didelio keleivių srauto.
Po keleto dienų buvo atidarytos autobusų susiekimo linijos: Kaunas–Eišiškės ir Alytus–Eišiškės.
Gruodžio 17 d. AUTO bendrovė pradėjo vežti keleivius tarp Kauno ir Vilniaus. Iš Kauno autobusai išvykdavo 10 val. per Semeliškes, Onuškį, Trakus, 18 val. į Vilnių vykdavo per Aukštadvarį. Iš Vilniaus išvykdavo pirmas autobusas per Semeliškes 10 val. ryto ir 15.30 val. per Aukštadvarį.
Sausio pradžioje dėl didelių sniego pusnių( ties Semeliškėmis ant kelio sniego suneštų pusnių aukštis siekdavo 2,5–3m.) buvo sutrikęs autobusų susiekimas tarp Kauno ir Vilniaus. Vasario viduryje dėl sniego gausos Vilnaus krašte buvo sustabdytas autobusų susiekimas tarp Vilniaus ir provincijos. Kovo pirmosiomis dienomis autobusų susiekimas buvo atnaujintas Vilniaus–Širvintų ruože, kituose ruožuose susiekimą atnaujinti buvo suplanuota tik pavasarį, nutirpus sniegui. Kovo 28 d. atnaujintas autobusų susiekimas Vilniaus–Nemenčinės ruože.
Sausio pabaigoje autobusai Vilniaus krašte vežė 10-čia maršrutų: Į Maišiagalą–Širvintas; 2. Paberžę–Giedraičius; 3. Nemenčinę–Pabradę ;4.N.Vilnia–Lavoriškes; 5 Rukainius –Medininkus; 6. Turgelius; 7.Šalčininkėlius. 8.Eišiškes; 9.Valkininkus ir 10.Trakus.
Be to, dviem maršrutais vežta į Kauną per Širvintas ir Ukmergę bei per Trakus–Semeliškes–Kruonį.
Susiekimas autobusais Vilniaus krašte buvo tvarkomas tais pačiais pagrindais kaip ir visoje Lietuvoje.
Nuo gegužės 1 d., susiekimui su provincijos miesteliais pagerinti, buvo pertvarkytas užmiesčio autobusų susiekimas. Nuo šiol ,kasdien iš Vilniaus autobusai važiuodavo 11 maršrutų. Užmiesčio autobusų stotis veikė Ožeškienės aikštėje.
Nuo gegužės 29 d. akcinė „AUTO“ bendrovė pradėjo vežti keleivius iš Utenos į Vilnių per Molėtus.
Dėl Ožeškienės aikštės gatvių remonto Vilniaus užmiesčio autobusų stotis nuo birželio 3 d. perkeliama į Jogailos g. 11 (į Lietūkio garažo kiemą). Per dieną į Vilniaus autobusų stotį atvykdavo ir iš jos išvykdavo 32 autobusai, vežta apie 1000 keleivių.
Autobusų stoties patalpos buvo ankštos, tvarka prasta. Vienoje kasoje tuo pačiu metu buvo pardavinėjami bilietai autobusams, važiuojantiems visomis kryptimis. Dėl to prie kasos prisirinkdavo daug žmonių. Nebuvo vieno šeimininko, nes stotis priklausė keturioms ja besinaudojančioms autobusų įmonėms. Čia ji turėjo veikti iki pradės veikti suprojektuota valdinė užmiesčio autobusų stotis.
Nuo birželio 18 d. nebevažiuota į Giedraičius, autobusai vežė keleivius tik iki Paberžės, atsirado papildomas reisas į Pabradę.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupuoja TSRS kariuomenė, liepos 14–15 d. įvyksta „Liaudies seimo“ rinkimai, ir rugpjūčio 3 d. Lietuva „įstoja“ į TSRS sudėtį, tapdama LTSR. Taigi nuo tada Lietuvos valstybės nebeliko…
Parengė Kęstutis Pletkus
Autoriaus parinkta nuotrauka
