Liepos 31-oji- paskutinė Tauragės autobusų parko direktoriaus Rimanto Martinavičiaus darbo diena. Pasak ilgamečio įmonės vadovo, išeidamas užtarnauto poilsio, pareigas jis palieka jauniems, iniciatyviems, naujų minčių ir idėjų turintiems žmonėms.
Su R. Martinavičiumi kalbamės apie jo keturias dešimtis metų trukusią karjerą viešojo transporto įmonėje, taip pat – apie nuveiktus darbus keleivinio transporto labui.
– Visa jūsų darbinė veikla – Tauragėje, transporto srityje. Nuo ko prasidėjo karjera?
– Į Tauragės Valstybinę autotransporto įmonę atėjau 1984-ais, baigęs Klaipėdos universitetą. 1992-aisiais visoje Lietuvoje šios įmonės padalintos į krovinines ir keleivines. Tų metų sausį pradėjau vadovauti atskirtam Tauragės autobusų parkui. Pamenu, jog įmonė po reorganizacijos savo veiklą pradėjo tų metų kovo 28-ąją.
Pradžia nebuvo lengva. Pradėjome nuo blogų vairuotojų įpročių vežti keleivius be bilieto šalinimo, pamažu šią blogybę pavyko išrauti, Įmonės pajamos padidėjo.
Pirmieji Lietuvoje, 1995–97-aisiais, pakeitėme benzininius autobusus dyzeliniais, daugiausia tai buvo LAZ markės transporto priemonės. 2017-aisiais iš esmės atsinaujinome, įsigydami 18 naujų autobusų.
Eiti dabar vadinamo Žaliojo kurso keliu paskatino kaimynų latvių – Rezeknės keleivinio transporto įmonės – pavyzdys. Nuvažiavome į svečius, jų pavyzdys užkrėtė. 2017-aisiais laimėjom konkursą vežti keleivius Tauragės rajone, atsirado galimybė įsigyti elektrinių autobusų. Esminis proveržis buvo 2019–2024-ais metais, kai įsirengėme elektrinių autobusų įkrovimo infrastruktūrą, remonto dirbtuves bei įsigijome šešiolika elektra varomų transporto priemonių.
Šiuo metu tarp rajoninių miestų jų turime daugiausia Tiek po mestą, tiek regione keleivius daugiausia veža elektriniai autobusai, išskyrus atokesnius kaimus, kur važiuojame dyzeliniais.
Gaila, bet pastaruoju metu teko atsisakyti trečdalio tolimojo susisiekimo maršrutų. Tai – jau nevykusiai įgyvendintos tolimojo susisiekimo autobusais reformos pasekmė.
– Nuo 2014 iki 2025 m. buvote asociacijos „Linava“ viceprezidentu. Teko darbuotis visos keleivininkų bendruomenės labui…
– Tuo metu, kai dauguma keleivinio transporto įmonių priklausė asociacijai „Linava“, nuveikti pavyko išties nemažai. Pasiekėme, kad savivaldybės kompensuotų vežėjams patirtus nuostolius už keleivių vežimą nuostolingais, bet būtinais maršrutais. Taip pat – gautų dotacijas už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą. Kol šių dotacijų bei kompensacijų nebuvo, keleivinis transportas merdėjo.
Toliau sekė PVM lengvata keleiviniam transportui, tam pasiekti taip pat prireikė didžiulio darbo, bendrų visų vežėjų pastangų. Tuo metu keleivininkų bendruomenė buvo ypač stipri, visi bendravo, bendradarbiavo, keitėsi pasiekimais, idėjomis, naudinga informacija. Tarpusavio ryšys buvo pavydėtinai stiprus, jis leido visiems tobulėti.
Gaila, bet vėliau situacija keitėsi, kai kurie vežėjai pradėjo ginti savus interesus, savos iniciatyvos tapo svarbesnės už bendruomenės. Dėl to labai gaila.
Šiuo metu esame kitame etape – laisvos rinkos, kuri kol kas atrodo šiek tiek brutali. Sunku pasakyti, kas bus toliau, vis dėlto tikiu, kad savivaldybių įmonės išliks, matau, kad dabartiniai vežėjai nori dirbti, eiti į priekį, o savivaldybės – turėti savo įmones. Labai svarbu sutvarkyti konkurencinę aplinką, kad konkurencija netaptų laukine. Tai nebūtų naudinga nei įmonėms, nei keleiviams.
– Jau minėjote, kad Tauragės autobusų parkui teko atsisakyti trečdalio turėtų tolimojo susisiekimo maršrutų. Keleiviai skundžiasi, kad iš regionų nebeturi galimybės pasiekti didžiųjų šalies miestų, arba autobusai važiuoja pernelyg retai. Ką manote apie reformą, jos pasekmes, ar jas įmanoma atitaisyti?
– Gaila, bet ankstesnė Susisiekimo ministerijos valdžia nelabai gilinosi į situaciją ir nepaisė mūsų įspėjimų negriauti veikiančios tolimojo susisiekimo autobusais sistemos. Jau dabar akivaizdu – nukeliavom ne ten. Keleivių vežėjams atsisakius dalies maršrutų, žmonėms neliko galimybės autobusais pasiekti didžiuosius miestus. Nauji vežėjai kol kas neatėjo, apie žadėtąsias kompensacijas už nuostolingus maršrutus taip pat nebekalbama.
Blogiausia tai, kad iki šiol Lietuvoje nėra viešojo transporto strategijos. Kiekvienas kuriam savo sistemą, kažką darome rajone, regione, bet nežinome, kaip tai integruoti į bendrą viešojo transporto sistemą. Jei būtų visuotinai priimta strategija, savotiškas stuburas, žinotume, ko iš keleivinio transporto tikimasi ateityje.
Kol kas situacija liūdna, vežėjai traukiasi, nes atsirado papildomų sąlygų dėl naujesnių autobusų ir t. t. Nematydami teisingos strategijos, įmonių vadovai nenorėjo rizikuoti atnaujindami parku. Vis dėlto esu įsitikinęs, jog tolimojo susisiekimo autobusais paslauga reikalinga, ji išliks. Matau daug iniciatyvų iš privačių vežėjų, akivaizdu, jog jie nori dirbti.
Esu patenkintas viešuoju transportu savo regione, susiklosčiusiu ryšiu tiek su savivaldybe, tiek su regionu. Kiek praradome kilometrų tolimojo susisiekimo maršrutuose, tiek jų pridėjome regione. Pavežame žmones iki transporto susikirtimo taškų, kad jie galėtų kuo patogiau pasiekti didžiuosius miestus.
– Kokią matote viešojo transporto ateitį?
– Būtinos įmonių transformaxcijos iš vienos sistemos į kitą, į kitus veiklos barus. Mūsų įmonė praėjo kelis skirtingus etapus, nuolat ieškojome, ką padaryti geriau. Būtų dar geriau, jei tai darytume visi šalies vežėjai bendrai.
Reikia sutvarkyti verslą taip, kad viešasis transportas būtų prieinamas, pasiekiamas, patogus, tada keleiviai važiuos. Kitais atvejais jie rinksis alternatyvius keliavimo būdus. Matome, kad pasiteisina praktika su įvairiomis lengvatomis – nebūtinai tai turi būti nemokamas viešasis transportas, žmonės rinktis autobusus paskatina ir regioninis bilietas, kuris kainuoja, tarkim, 20 ar 50 eurų metams, bei kitos priemonės.
Kol kas trūksta valstybės iniciatyvos ekologinio transporto srityje, kyla abejonių, ar Lietuvai pavyks įgyvendinti išsikeltus ambicingus tikslus. Matome, kad Europos gamintojai jau nebenumato termino, kada visai atsisakys vidaus degimo variklių. Suprantama, ekologija – labai svarbu, vis dėlto, mano manymu, pereinamajam etapui puikiai tinka ir alternatyvūs degalai be iškastinio kuro, kad galėtume tinkamai pasirengti Žaliajam kursui.
Derėtų atsižvelgti ir į politinę situaciją. Gyvename sudėtingomis sąlygomis, Europoje vyksta karas, nuolat girdime apie grėsmę Lietuvai. Jei tektų evakuoti gyventojus, vien elektriniais autobusais to padaryti nepavyktų. Vėlgi turėtų būti strategija – kiek ir kokių autobusų turėtų būti kiekviename parke.
– Ar paliekate įmonę ramia širdimi, ar tikite, kad ji tvirtai stovi ant tinkamų bėgių, kuriuos kūrėte keturias dešimtis metų?
– Tikiu, kad bendrovė ir toliau dirbs sėkmingai. Žmonės pasirengę toliau tęsti dabartinį kursą. Neseniai pasirašėme sutartį su savivaldybe vežti keleivius dar dešimt metų, todėl įmonės ateitis nėra miglota.
Neketinu uždaryti autobusų parko durų išsyk, žadu sugrįžti, bendrauti, domėtis, dalintis patirtimi.
Tikiu, kad vadovauti įmonei ateis žmogus, turintis ryšį su keleiviniu transportu, kuris dirbs su žmonėmis, sėkmingai kurs tolesnę įmonės strategiją.
Noriu padėkoti kolegoms už palaikymą ir kartu nueitą kelią. Už daugybę susitikimų ,kartu produktyviai ir naudingai praleistą laiką, vykstant ir dalyvaujant kelionėse bei įvairiuose renginiuose.
Vežėjų bendruomenei linkiu dirbti kartu, sutelktai, dalintis sukauptomis žiniomis. Tai leidžia priimti geriausius sprendimus tiek įmonių, tiek keleivių, kuriems ir dirbame, labui.
Visiems linkiu geriausios kloties, kantrybės, be kurios mūsų darbe sunku tikėtis geriausių rezultatų.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Lina Jakubauskienė
