Vilniaus autobusų istorija 1951-1954-aisiais

liepos 24 03:43 2020 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

6-ojo dešimtmečio pradžioje GAZ 03-30 autobusiukus ėmė keisti smailianosiai GZA-651 iš Gorkio autobusų gamyklos. 1951 m. šių autobusų gamybą perkėlus į Pavlovo autobusų gamyklą, Vilniuje pasirodė pirmieji PAZ 651.Toks pats likimas ištiko ir ZIS 154. Juos pamažu išstūmė kiek ankštesni, tačiau modernesni ZIS-155. Tų pačių metų gegužės antroje pusėje Vilniaus Keleivių Susisiekimo Kontora gavo 23 tokio tipo autobusus.

 

 

 

1951 m. VKSK viršininku paskirtas F. Prochorenka. Šiose pareigose jis dirbo iki 1954 m. 1952 m.liepos mėn. 23 d.Vilniaus Vykdomasis komitetas priima sprendimą dėl „Dėl užmiesčio autobusų stoties patalpų išplėtimo“

Ryšium su tikslu pagerinti užmiesčio autobusų susisiekimo keleivių aptarnavimą, vykdomasis miesto tarybos nusprendė:

  1. Įpareigoti miesto namų valdybą (drg. Chomič) periimti iš Vilniaus rajkoopsąjungos kampinį kambarį sandėlio patalpų, Aušros vartų g. 16, kuris jungiasi su užmiesčio autobusų susisiekimo stoties patalpa, ir perduoti šį kambarį stočiai dėl keleivių laukimo salės įrengimo
  2. Pasiūlyti Vilniaus Keleivių Susisiekimo Kontoros Viršininkui drg. F. Prochrenko per mėnesį atlikti reikalingą remontą, o taip pat sumontuoti reikalingą įrangą aukščiau minėtoje laukimo salėje.

Šį sprendimą pasirašė:

Vilniaus m. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas M. Naumov ir

Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sekretorius B. Gordon.

1953 m.visi Vilniuje likę  ZIS 154 buvo perduoti Kauno ATK.

Bendrą viešojo transporto vaizdą 1954 m. perteikia birželio mėn. miesto valdžios patvirtintas autobusų darbo grafikas. Žinoma, šis grafikas direktyvinis, ir realybėje Keleivių Susisiekimo kontora jo ne visada laikydavosi: į reisus išvykdavo mažiau autobusų nei nurodyta. Pasižiūrėjus į grafiką matyti, kad vilniečiai tada dažniausiai važiuodavo pirmaisiais trimis maršrutais ir vienu vėlesniu: 10-tuoju į Nemenčinės plentą. Dvylika maršrutų veždavo didieji ZIS 155, septyniais – mažesni GZA-651.

Grafikas rodo ir chaotišką maršrutų numeraciją. Miesto ir priemiesčio maršrutai dar nebuvo atskirti. 12, 14, 15, 16 ir 17 maršrutai buvopriemiestiniai, o štai 13,18 ir 19 maršrutų autobusai veždavo keleivius po miestą. Paskutinis – 19, buvo žiedinis ir suko ratais.

Autobusų stoka ir grafikų nesilaikymas, vadintas darbo drausmės laužymu, sukėlė dvi problemas: eiles stotelėse ir spūstis autobusuose. Spaudoje dažnokai pasirodydavo nuotraukų su stotelėse lukūriuojančiais žmonėmis. Šias nuotraukas lydėdavo feljetonai, satyros arba laiškai. Štai vienas toks straipsnelis žurnale ŠVYTURYS 1954 m.: „Šitie žmonės geroką valandėlę stovi belaukdami autobuso – kad jie nors grafiko prisilaikytų,-pykteli vienas laukiančiųjų.

– Jų grafikas šakėmis ant vandeny rašytas – atšauna kaimynas, turėdamas omenyje Vilniaus autosusisiekimo kontoros vadovus.

Pagaliau eilėje pasigirsta aliarmuojantis garsas – Ateina!

Tačiau ir autobuse malonumas menkas – „laimingi“ patekę į autobusą, jaučiasi kaip silkės statinėje.

Nepatekusiems į autobuso vidų kilo įvairios mintys: iš mūsų šalies sostinės Maskvos ir kitų miestų Vilnius nuolat gauna dešimtis ir dešimtis puikių, naujų, ištaigingų autobusų. Kodėl keleivių aptarnavimas taip lėtai gerėja, kodėl reikia sugaišti tiek daug laiko, sugadinti tiek daug nervų (ir drabužių) norint patekti į autobusą?… “

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos

  • 1954
  • 1954-2
  • ptr
  • btr
  • btrmdn
  • btr
  • 1954-1
  • ptr
  • ptr
  • btr
  • dav
  • 1954-11
  • 1954-12