Autobusų ir grafikų nesilaikymas, vadintas „darbo drausmės laužymu”, sukėlė dvi didelės problemas: eilės stotelėse ir spūstis autobusuose. Spaudoje dažnokai pasirodydavo nuotraukų su būriais stotelėse lūkuriuojančių žmonių. Jas lydėjo šmaikštūs feljetonai, kandžios satyros arba nuoskaudos kupini vilniečių laiškai:

 

 

 

 

„STOVĖK IR TREPSĖK”….. Prie autobuso sustojimo vietos Polocko gatvės gale eilė vis didėja. Keleiviai vieni žvilgčioja neramiai Naujos Vilnios link, kiti į laikrodžius, treti trepsi kojom.

Iš už kelio posūkio pagaliau išnyra autobusas, pilnas pilnutėlis, kad net šonai linksta.

Išlipo dviese, įsigrūdo apie dvylika, kiti liko trepsėti, kol atvažiuos sekantis, nors…. laikrodžio rodyklės nesulaikomai artėja prie devynių.

Ryte sunku įsigrūsti į autobusą bet kurioje Polocko gatvės sustojimo vietoje, o vakare po šešių, Gedimino aikštėje keleivių susirenka tiek, kad ir ne svajok įsėsti į pirmą sustojus į autobusą.

Tačiau žmonės grūdai ne tik čia. Iš ryto ir vakare prie autobusų ir troleibusų sustojimo vietų Stalino prospekte, Antakalnyje prie Suvorvoo gatvės susirenka gana ilgos laukiančiųjų eilės”, – tai vienas iš vilniečių laiškų, išspausdintų laikraštyje „Vakarinės Naujienos” 1956 m.sausio mėn. numeryje.

Ko gero, prie visų problemų prisidėjo ir tai, kad Vilniaus keleivių kontorai truko darbuotojų. Štai sausio mėn. spaudoje pasirodė skelbimas: „Vilniaus Keleivių susisiekimo kontorai reikalingi KONDUKTORIAI. Atlyginimas vienetinis – 600-800 rublių į mėnesį. Kreiptis: Vilnius, Tarybinės Armijos al. Nr. 2″, vėliau vasario mėn. buvo analogiški skelbimai, bet apie atlyginimą buvo parašyta „nuo išdirbo”, konkrečios suma nenurodyta, o jau kovo mėn. rašoma, kad reikalingi konduktoriai, gali būti ir vyrai ir moterys, mokantys lietuvių ir rusų kalbą, bet jau apie atlyginimo dydį nieko neužsimenama.

Kovo mėn. Vilniaus keleivių susisiekimo kontora gavo 5 pašto-keleivinius autobusus KAG-3. Tai pirmieji tokie autobusai, kuriuos pagamino Kauno autoremonto gamykla. Jie kursavo pagal numatytus maršrutus, pakelėje ryšių  skyriams įtikinėjo bei priiminėjo iš jų paštą, taip pat paštą iš pavienių žmonių. Be to, šiais autobusais buvo  per vežami ir keleiviai.

Tais pačiais metais Vilniaus Keleivių Susisiekimo kontora gavo dar kelętą tokių pašto-keleivinių autobusų.

1958 m.,be šių autobusų, gavo 5 „Zil 127″ autobusus, taip pat keliolika „Zil 158″.

Vilniaus KSK atidarė 3 naujus maršrutus: po vieną mieste, priemiestyje ir tarpmiestyje. Miesto maršrutas „Geležinkelio stotis – Dzūkų gatvė” (5 km,važinėjo du autobusai), priemiesčio „Vilnius – Pirčiupis” (44 km, vienas autobusas), tarpmiesčio „Vilnius- Šiauliai per Kryžkalnį” (du autobusai  „ZiL 127″).

Artėjant vasaros sezonui, Vilniaus KSK pertvarkė autobusų maršrutą Nr. 2 „ŠEC-ANTAKALNIS”. Poilsio dienomis jis driekėsi iki Valakampių pliažo, o darbo dienomis – tik iki Antakalnio gatvės galo.

1957 m.birželio 5 d.spaudoje pasirodė Vilniaus KSK  skelbimas, kad reikalingi ne tik konduktoriai, bet ir 1 ir 2 klasės šoferiai, autošaltkalviai, valytojos. Apie atlyginimą nieko ne užsiminta, bet yra viena sąlyga: į darbą priimami asmenys, registruoti Vilniuje ir turintieji gevenamąjį plotą.

Birželio 7 d.laikraštyje „Vakarinės Naujienos” pasirodė tokia žinutė: „Vilniuje, Tarybų gatvėje, baigiama statyti autobusų stotis. Erdviame pastate bus įrengta laukiamoji salė, motinos ir vaiko kambarys, tarnybiniai kambariai. Dabar vyksta apdailos darbai.

Baigiama įrengti taip pat autobusų aikštė. Ji bus keturis kartus didesnė už dabar veikiančios stoties (Turgaus g. 4/77) aikštę. Leonardo Grachovskos brigada jau išasfaltavo daugiau kaip 3000 kv. metrų šios aikštės. Tuo pačiu metu stoties teritorija apželdinima, įrengiami privažiavimas.

Nauja stotis pradės veikti šių metų liepos mėnesį. Į visas respublikos vietas kasdien iš čia išvyks daugiau kaip 100 puikiai įrengtų autobusų”

Atėjo liepos mėnuo ir vietoj naujos autobusų stoties atidarymo, liepos mėn. 16 d.laikraštyje TIESA buvo išspausdintas  štai toks straipsnelis:

VILNIAUS AUTOBUSO STOTIS

Vilniaus autobusų stoties parkas – vienas iš stambiausių respublikoje. Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro čia ūžia autobusų motorai: kasdien atvyksta ir išvyksta autobusai 75-mis linijomis, kurios 4 kartus apjuostų Tarybų Lietuvą.

Keleivių patogumui bus atidaryta nauja Vilniaus autobusų stotis. Tai vienaaukštis paviljono tipo pastatas, kuriame yra erdvi salė, kambarys keleiviams su vaikais, bufetas, tarnybinės patalpos ir kt. Naujoje stotyje bilietai, skirtingai nuo dabar esančios, bus parduodami vienu metu visose kasose į visus  autobusus iš anksto. Keleiviams su komandiruotėms ir vykstantiems į sanatorijas ar poilsio namus kiekviename autobuse bus paliekama 25 proc. vietų.

Prieš stoties pastatą įrengta asfaltuota aikštelė autobusams, iš kurios vienu metu galės išvykti 12 mašinų.

Keleiviams, laukiantiems autobuso, prie aikštelės bus pastatyti suolai. Prie stoties visą laiką budės keturi taksi. Stoties teritorija bus apželdinta ir apsodinta gėlėmis. Naujoji stotis numatoma atidaryti liepos 21_ąją”….,

Deja tiek keleiviams, tiek darbuotojams iki naujos autobusų stoties atidarymo teko laukti dar ilgus tris mėnesius.

1958 m.rugsėjo mėn.viduryje žurnale ŠVYTURYS pasirodė žinutė: „Didžiausias Lietuvoje garažas”. Praėjus dviem metams, kai buvo skirtas žemės sklypas naujam autobusų garažui, buvo paskelbtą apie jo projektą: „Didžiausias Lietuvoje garažas bus pradėtas ateinančiais metais Vilniuje, Verkių gatvėje. Koks jis bus – į tai atsako projektuotojai. Priestate, kurio fasadą matote projekto nuotraukoje, bus įrengtas medicinos punktas, valgykla, salės, administracijos patalpos, biblioteka, skaitykla. Kai šoferiai, atvykę iš kelionės, jau ilsėsis nakvynės kambariuose, jų automašinos bus tikrinamos plaunamos ir reikalui esant, remontuojamos didžiuliame garaže. Garažas užims 2 ha 19 arų plotą. Ten ir bus automašinų karalystė. Garaže tilps 300 autobusų. O kieme stovės dar 100 mašinų. Atvykusi mašina pirmiausia bus aprūpinta benzinu ir tepalu. Tik tada ją nuvairuos į plovimo – valymo konvejerį. Sugedusio mašinom taisyti veiks 3 remonto konvejeriai ir 20 remonto duobių. Šalimais dirbs dažymo montavimo, elektros suvirinimo ir kiti skyriai.

Šoferiai ir konduktoriai rytą autobusus ras švarutėlius, paruoštus kelionei.

Autobusų garažo autoriai – inž. N. Vindzbergas, architektai: Z. Liandsbergis, I. Daujotaitė, J. Šileika. (kalba netaisyta).

18,9 mln. rub. sąmatos projektas ilgai derintas ir patyrė didelių apkarpymų. Administracinis korpusas prarado neblogai atrodžiusį trijų skirtingo aukščio tarpsnių fasadą ir virto ištęstu triaukščiu. O didelis kontrolės posto pastatas – sargo būdele su keleriais mechanizuotais vartais.

Praėjus vasarai, rugsėjo mėn. spaudoje vėl pasirodė skelbimas, kad Vilniaus keleivių susisiekimo kontorai reikalingi:

1ir 2 klasės šoferiai, konduktoriai, autošaltkalviai, kiti darbininkai. Veikiausiai tai lėmė arba prastos darbo sąlygos, arba maži atlyginimai.

Spalio 18 d.laikraštyje „Vakarinės naujienos” buvo įdėtas skelbimas: „Dėmesio! Spalio 22 d. 5 val.ryto atidaroma Vilniuje naujai pastatyta tarpmiestinė autobusų stotis, Sodų g.29 – Tarybų g. 40 (prie stoties).

Priemestiniai autobusai išvyksta ir atvyksta į ankstesnes vietas – iš priemiestinės autobusų stoties Turgaus g. Nr. 33/2 ” (Turgaus g. – dabartinė Pelesos g.)

Lygiai tokį patį skelbimą tą pačią dieną, kai buvo atidaryta nauja autobusų stotis, išspausdino kitas laikraštis TIESA.

Galima tik įsivaizduoti, kokių nepatogumų patyrė tie vilniečiai, kurie neskaitė laikraščio „Vakarinės Naujienos” ir sau ramiai nuvyko į seną autobusų stotį, kad išvyktų kuriuo nors tarpmiestinių maršrutų……

Apie padėtį Vilniaus keleivių pervežimo kontoroje galima sužinoti perskaičius straipsnį lapkričio mėn. kurį išspausdino „Vakarinės naujienos”. Jo autorius – Vilniaus KSK partinio biuro sekretorius A. Kolesnikovas

„Dar prieš pusantrų metų Vilniaus keleivių susisiekimo kontora buvo viena labiausiai atsiliekančių respublikos transporto organizacijų. Daug autobusų prastovėdavo dėl techninių trūkumų. Į linijas mašinos išvykdavo pavėlavusios, judėjimo grafikas nuolat būdavo pažeidžiamas, vairuotojai ir konduktoriai neretai grubiai elgdavosi su keleiviais.Visa tai kėlė teisėtą keleivių nepasitenkinimą. Kontoros ir aukštesnių organizacijų adresu buvo gauta daug skundų. Viename iš susirinkimų buvo atskleista daugybė autobusų parko veiklos trūkumų ir priėjo išvados reikia gerinti darbą visuose baruose.

Visų pirma, teko atlikti kai kurį kadrų pertvarkymą: į svarbiausius ruožus buvo pasiųsti dirbti komunistai ir komjaunuoliai.

Pagerėjo kadrų paruošimas. Vien tais metais specialiuose Vilniaus automokyklos kursuose paruošta daugiau kaip 200 konduktorių. 53 vairuotojai persikvalifikavo iš antros klasės į pirmąją, dešimt žmonių – iš trečios į antrą. Daugiau kaip 40 šaltkalvių tobulino meistriškumą betarpiškai gamyboje.

Buvo padidinta techninės kontrolės skyriaus atsakomybė. Anksčiau TSJ mechanikų vaidmuo buvo nežymus, jie nebuvo atsakingi už konkretų darbo barą. Padėtis pasikeitė, kai juos pervedė į autokolonas, kuriose jie tapo betarpiškai atsakingi už techninę savo kolonos mašinų būklę

Remontininkų brigados taip pat pritvirtintos betarpiškai prie auto kolonų ir perduotos kolonų viršininkų žiniai. Vietoj vienetinis darbo užmokesčio buvo įvestas vienetinis premijinis darbo atlyginimas.

Pagal Leningrado autobusų parko pavyzdį, sudarė iš geriausių mūsų gamybininkų 35 visuomeninių auto inspektorių grupę. Jai vadovauti paskirtas drg. Ginzburg. Šie inspektoriai atlieka techninės autobusų apžiūras, išvyksta į linijas tikrinti vairuotojų darbo.

Konduktorių darbui kontroliuoti taip pat sudaryta visuomeninių kontrolierių grupė, kuriai vadovauja eksploatacijos skyriaus inžinierius drg. Postarnakas.

Iš pradžių organizavome tris atskiras autobusų komjaunimo brigadas, o vėliau ištisą komjaunimo liniją dešimtuoju maršrutu. Šioje linijoje komjaunuoliai įvedė pavyzdinę tvarką, jų pavyzdys teigiamai paveikė ir likusius vairuotojus bei konduktorius.

Partinė organizacija išvystė socialistinį lenktyniavimą už pirmalaikį 1958 m. valstybinio plano įvykdimą. Prieš kelis mėnesius sudarėme soc. lenktyniavimą sutartį su Kauno autobusų parko kolektyvu.

Atlikto darbo rezultatai akivaizdūs. Metinį gamybos planą keleivių susisiekimo kontora įvykdė iki lapkričio 20 d. Pavyzdį darbe rodo komunistai. Jie visi – gamybos pirmūnai. Vairuotojai Bogomolovas, Karolis, konduktoriai – Laburkina, Litvi ir kiti kasdien įvykdo gamybinės užduotis 120-130%.

Už puikius darbo rodiklius antrame 1958 m ketvirtyje mūsų kolektyvui įteikta antroji, o trečiame ketvirtyje pirmoji Lietuvos TSR automobilių transporto ir plentų ministerijos premija.”

Kęstutis Pletkus

Nuotraukos -iš autoriaus archyvo