Vilniaus viešojo transporto istorija 1962-aisiais

rugsėjo 25 04:26 2020 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

btr

1962 m. ir toliau tiek autobusuose, tiek troleibusuose buvo atsisakoma konduktorių. Su užrašu „Be konduktoriaus“ pradėjo važinėti daugelis Vilniaus autobusų ir troleibusų. Žavią konduktorę netrukus galėjai pamatyti tik priemiestiniuose autobusuose.

 

Spauda, kaip ir 1961 m. taip ir 1962 m., skyrė dėmesio Vilniaus autobusų parkui. Štai vienas straipsnelis apie tai, su kokiomis problemomis susidurdavo keleiviai, norėdami išvykti iš autobusų stoties kuria nors kryptimi:

„Tai nutiko sausio 21 d. sekmadienį Vilniaus tarpmiestinėje autobusų stotyje. Dešimtys žmonių įsigijo bilietus į autobusą, kuris turėjo važiuoti į Kauną.

– Autobuso nebus, – pasako dispečerė. – Mašina sugedo, o atsarginių dalių nėra….

Tą pačią dieną dar trys kiti autobusai į Kauną, Gelvonus ir Palangą iš Vilniaus išvyko 10-20 min. pavėlavę.Tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Tokie reiškiniai tarpmiestinėje stotyje – kasdieniški ir įprasti…

Pirmadienį t.y. sekančią dieną, – pasakoja stoties dispečerė A. Astramskienė, – 8 val. reikėjo siųsti į Šilalę, Tauragę greitąjį dyzelinį autobusą. Bilietai, žinoma, buvo parduoti. Bet iš parko atėjo ne dyzelinis, bet paprastas autobusas, teko keisti bilietus, o tai užėmė laiko. Dėl šito mašina išėjo pavėlavus pusvalandį.

Buvo pakeisti ir kiti keturi dyzeliai (Zil 127) – du į Kauną, vienas į Palangą ir Minską. Vietoj greitųjų Zil 127 į reisus išvyko turistiniai arba paprasti autobusai. Taip per dieną iš viso teko pakeisti 7 autobusus.

Kas vis dėl to vyksta autobusų parke, kodėl tiek daug nesklandumų jo darbe?

Vilniaus autobusų parkas priklauso Automobilių transporto ir plentų ministerijai. Ir jei kas nors atsitinka tarpmiestinių susisiekimų linijose, autobusai iš Vilniaus išimami ir siunčiami į rajonus. Iš kitos pusės Vilniaus kelių ūkis priklauso miesto vykdomąją komitetui, todėl ir rūpintis jais privalo miesto organizacijos.

Vilniaus gyventojai seniai įpratę, kad po miestą važinėja purvini, apdulkėję autobusai. O tomis pačiomis gatvėmis važinėja gražūs, nepriekaištingai švarūs troleibusai. Kodėl taip yra?

Kaip žinia, troleibusų maršrutai eina asfaltuotomis arba išgrįstomis gatvėmis. O autobusai kursuoja įvairiais maršrutais, net ir tais, kur gatvės atrodo apgailėtinai. Kol kas negalima nesiskaityti su tokiu faktu, kad pagrindinius miesto pramonės rajonus aptarnauja autobusai. Bet miesto vykdomajame komitete kartais apie tai užmirštama, mažai rūpinamasi gatvių sutvarkymui pakraščiuose, todėl autobusai kursuoja apdulkėję ir dažnai genda, pažeidžiami jų grafikai.

Miesto Vykdomojo komiteto potvarkiu dažnai keičiami maršrutai, įvedami įvairiausi apvažiavimai. O tokie apvažiavimai, suprantama, neigiamai atsiliepia mašinų būklei. Beje, tais pačiais maršrutais kursuoja ne tik miesto, bet ir tarpmiestiniai ir priemiesčių autobusai.

Neretai miesto taryba nurodo padidinti kursuojančių viena arba kita linijomis mašinų skaičių. Tai, žinoma, dėsninga. Bet būtų gerai, kad tarybos nariai susidomėtų ir tuo, kokioje būklėje yra autobusų parkas.

O jo būklė kelią rimtą nerimą. Mašinos dirba, kol susidėvi. Maža to, jų tarpe yra apie 30 autobusų, kuriuos reikia senai nurašyti. Bet jų nenurašė todėl, kad parko direktorius G. Ivanovas nebuvo tikras, kad be jų galima bus įvykdyti padidėjusį pervežimų planą.

Autobusų vairuotojai teisingai rašo redakcijai, kad Vilniaus autobusų parke grubiai pažeidžiamos techninio mašinų aptarnavimo taisyklės, o tai ne tik padidina jų remonto kainą, bet dažnai „padeda“ sužlugdyti autobusų eismo grafiką. Direkcija priversta kasdien išskirti rezervui nemažai autobusų, kurie vyksta vairuotojams į pagalbą, jei jų mašinos sugenda. Dėl tokios praktikos dažnai trūksta autobusų miesto linijose, o tai pablogina vilniečių aptarnavimą.

Autobusų parko kolektyve nepatenkinamai organizuotas darbas, žema darbo drausmė, nesiimama veiksmingų priemonių darbuotojų kvalifikacijai kelti. Metai iš metų čia sunaudojama dešimtys tūkstančių rublių viršvalandžiams vairuotojams ir konduktoriaus apmokėti. Pavyzdžiui 1961 m. tokios išlaidos viršijo 50 tūkstančių rublių. Greitųjų (Zil 127) autobusų ir LAZ mašinų vairuotojai kas mėnesį virš normos atidirba po 80-100 valandų. Ir kaip rašoma, toks vairuotojas per daug išvargsta ir dėl to atsitinka avarijos.

Per didelis vairuotojų apkrovimas darbu pablogina mašinų būklę. Parko direktorius G. Ivanovas, partinio biuro sekretorius Rumiancevas mėgsta pasigirti, kad kolektyvas įvykdė 1961 metų planą, kad padidėjo ne tik autobusų ridos, bet ir keleivių pervežimai. Tiktai nutylima, kokia kaina tai pasiekta.

Vairuotojai vietoj to, kad sėstų prie vairo, sistemingai verčiami atlikti remonto darbus, kuriuos turėtų atlikti remontininkai. Remonto darbuose kasdien dalyvauja po 60-70 vairuotojų.

Kuo paaiškina tai parko vadovai? Tuo kad jiems trūksta prityrusių šaltkalvių, kad kolektyvas neteko kvalifikuotų vulkanizatorių, elektros šaltkalvių ir kt.

Atvirai kalbant, G. Ivanovas ir kiti partiniai vadovai gana sumaniai ieško visokiausių objektyvių priežasčių, norėdami pateisinti savo netikusią darbo praktiką.

Matyti reikalingos radikalios priemonės, kurios padėtų sutvarkyti autobusų parko darbą ir Vilniuje, ir užmiesčio linijose“… (kalba netaisyta)

Kovo mėn., kai buvo organizuojama nauja brigada, Vilniaus autobusų parko vadovybė pasiūlė vadovauti ne vienam iš šešių vyrų, o vienintelei brigados narei – Elenai Dzedziul. Ir kaip nebūtų keista, tokiam pasiūlymui prieštaraujančių nebuvo. Tai buvo vienintelė moteris, kuri dirbo prie autobuso vairo Vilniaus autobusų parke .Kaip teko girdėti, jos brigadoje buvo geležinė vokišką tvarka tiek tarp brigados narių, tiek ir autobusuose, turint omenyje techninę jų būklę. (apie Elena Dzedziul šiek tiek rašiau, kai rašiau 1960 metų Vilniaus autobusų istoriją).

Autobusų parko  administracija ne kartą kreipėsi į mokyklų direktorius, prašydama organizuoti mokyklose bilietų pardavinėjimą moksleiviams lengvatinėmis sąlygomis, bet iki gegužės mėn. šis klausimas nebuvo išspręstas.

Gegužės mėn. kasdien miesto, priemiesčio ir užmiesčio linijose važinėjo apie 250 autobusų.

Po ilgesnės pertraukos liepos mėn. spaudoje vėl pasirodė skelbimas, kad  Vilniaus autobusų parkui reikalingi:

1-2 klasės vairuotojai, 3- klasės vairuotojai apmokant II klasės vairuotojais (atlyginimas 90 rub.), 1-5 kategorijos autošaltkalviai.

Rugsėjo mėn. 22 d. spadoje pasirodė žinutė:  „Garažas  400 automobilių“

„Kompleksinė F. Krivalcevo brigada, statant šiauriniame sostinės pakraštyje autobusų garažą – stambiausią Lietuvoje, trumpu laikotarpiu įsisavino statybos naujovę – dujų betono plokštes ir dviem dienom  anksčiau termino užklojo 1200 kvadratinių metrų žemutinio stogo.

Visi pagrindiniai darbai garažo statyboje numatomi užbaigti dar šiemet. O sekančiais metais Vilniaus autobusų parkas gaus modernų garažą. Čia vienu metu galės stovėti 400 automobilių.

Bus taip pat įrengtos remonto dirbtuvės, techninės apžiūros ir profilaktikos cechai“. (Naujas Vilniaus autobusų parkas buvo užbaigtas 1964 m. sausio mėn., apie tai sausio 2 d. spaudoje buvo pranešta)

Lapkričio mėn. buvo pateikta informacija, kad Vilniaus autobusų parko kolektyvas, kovojantis už komunistinės įmonės vardą, sutaupė nemažai lėšų ir medžiagų. Pavyzdžiui, 1962 m. sutaupyta 531 komplektas padangų už daugiau nei 90 tūkstančių rub. Pasinaudodamas sutaupytos padangomis, parkas gali dirbti 57 dienas ir pravažiuoti 4 milijonus 450 tūkstančių km. Per tą patį laikotarpį sutaupyta daugiau kaip 292 tūkstančiai litrų degalų.

Taip pat lapkričio mėn. Vilniaus autobusų parke visuomeniniais pagrindais sukurtas konstruktorių biuras, kuriam priklausė inžinieriai, mechanikai, meistrai ir darbininkai.

Nuo lapkričio mėn. 30 d., ryšium su išaugusių gyventojų sąmoningumu, Lietuvos TSR Automobilių  transporto ir plentų ministerija panaikino baudas už keleivių važiavimą be bilieto ir už kitus taisyklių pažeidimus važiuojant miestuose autobusais.

Nuo 30 d. lapkričio mėn. keleiviai įžūliai pažeidžiantys naudojimosi miesto autobusais taisyklės, bus pristatomi į milicijos organus ir ten traukiami atsakomybėn pagal rajonų vykdomųjų komitetų administracinių  komisijų nutarimus.

1962 m. Vilniaus autobusų parkas vežė keleivius 18 miesto maršrutų, 16 priemiestinių maršrutų.

Autobusai iš tarpmiestinės susisiekimo stoties važinėjo tarp Vilniaus ir 51 miesto.

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos

  • btr
  • ptr
  • rbt
  • btr
  • btr
  • btr