Manote tokių nebuvo? Deja klystate. Susidomėjote? Tuomet skaitykite …

„HORCH 930 S” pagamintas 1939m. – toks automobilis su tam tikrais pakeitimais iki 1982 m. buvo Lietuvoje …

„Vokietijos greitkeliai taps tokiu nemirtingumo paminklu, kokiais faraonams tapo piramidės” – taip pasakė A.Hitleris per atidarymą viename tarptautiniame Berlyno autosalone. 1930-aisiais. Tuo metu Vokietiją užgriuvo autobanų statybų bumas. Sprendžiant kelių, taip pat bedarbystės ir kitus klausimus, greitkeliai tapo neatskiriama Trečiojo Reicho politinės programos dalimi. Eilinio naujo greitkelio atidarymas tapdavo valstybine švente ir propagandos veiksniu. „Vokietijos keliai turi būti ne tik patys greičiausi, patikimi ir šiuolaikiški, bet ir patys gražiausi žemės rutulyje” – taip rašė vienas leidinys „Die Strasse” 1935m.

Savaime suprantama, kad svarbiausia šių greitkelių puošmena turi būti automobiliai. Kiekviename Berlyno autosalone pagrindinės automobilių firmos demonstruodavo savo naujoves su aptakiais kėbulais.

„Užtenka tik stebėti gamtą, kad suprastum, kaip turi atrodyti aptakios formos”, – mokė fiureris dizainerius, o šie stengėsi kaip galėdami. Ant braižybos kulmanų pasirodė patys drąsiausi ir futuristiniai projektai. Tarp kampuotų bendraamžių šie automobiliai publikai atrodė kaip automobiliai iš ateities. Tokios firmos, kaip „ADLER”, „DKW”, „HANOMAG” sugebėjo paleisti serijinę gamybą „Stromliniewagen’u” vidutinės klasės už prieinamą kainą.

Aukščiausios klasės modeliai kol kas taip ir liko, demonstruodami arba modelius su atvirais kėbulais, arba su užsakomaisiais kėbulais, pagamintais garsių to meto kėbulų ateljė.

1939 m. vasario mėnesį duris atidarė Berlyno autosalonas, tapęs paskutiniu autosalonu taikioje Europoje. Ant „AUTO UNION” koncerno stendo šalia įprasto „Horch 930V” ir senamadiško „Horch 830Bl” puikavosi „HORCH 930S” prototipas. Saksonijos firmai buvo kuo didžiuotis: išlaižytas aptakus su didžiuliais nulinkimais į priekį ir atgal, su panoraminiu priekiniu langu. Šio kėbulo vėjo pasipriešinimo koeficientas Cx lygus – 0,43. Netgi pačių aptakiausių to meto suprojektuotų automobilių koeficientas Cx buvo 0,50 -0,60. Išvaizda automobilio buvo nepriekaištingai išbaigta, o jo linijos begalinai švarios, o chruomuotos apdailos -griežtos ir lakoniškos. Viskas buvo padaryta pagal aerodinamikos reikalavimus.

Šio kėbulo kūrėjas – PAUL JARAY, kuris dar dvidešimtųjų pradžioje eksperimentavo su aptakių formų kėbulais. žurnalas „MOTOR und SPORT” rašė: „Aerodinamiškas silius švenčia savo galutinę pergalę, ir dabar mes matome patį elegantiškiausią ir komfortobiliausią automobilį. Nieko panašaus iki dabar autosalonuose nebuvo demonstruojama”.

Komfortas šio automobilio išreiškė jo novatoriškumą. Platus šešiavietis (trys keleiviai galėjo sėdėti priekinėje sėdynėje, trys – gale), salono interjeras pasiūtas iš aukščiausios kokybės medžiagos. Durys atidaromos plačiai, kaip spintos, tarp kitko kėbulas neturėjo vidurinio statramsčio tarp durų, priekinių sėdynių nugarėlę buvo galima pilnai atlenkti, taip sukuriant kelionėje tris miegamas vietas. Be to, pagal standartinį išpildymą į automobilį buvo montuojamas radijo imtuvas ir priekinio stiklo apipūtimo ventiliatorius. Bet svarbiausias šio automobilio „perliukas” – tai rankų praustuvas su šaltu ir šiltu vandeniu. Šis praustuvas buvo sumontuotas priekiniame dešiniame sparne, tarp durelių ir dešinio rato. Simetriškai iš kairės pusės buvo sumontuota atlenkiama automobilinių įrankių dėžė.

Berlyno autosalone „HORCH 930S” galima buvo nusipirkti už 17000 reichsmarkių – tai yra 5000 brangiau nei standartinis „HORCH 930V”. „Horch 930S” planavo paleisti serijinei gamybai 1940 m., bet … po pusės metų po vykusio autosalono, pilnu tempu prasidėjo karas, ir daugeliui teko vykti ne į piknikus ir ten pasinaudoti praustuvu, įmontuotu į dešinį priekinį sparną, bet vykti į frontą. Todėl buvo nutarta serijinę gamybą atidėti vėlesniems – geresniems laikams, o bandomuosius pavyzdžius paslėpti kuo toliau nuo Wehrmacht’o rankų, kad nebūtų paimti karo reikalams.

„GERESNI LAIKAI”

Geresni laikai dėl „HORCH 930S” taip ir neatėjo – negailestingi ir nuožmūs sąjungininkų bombardavimai Saksonijos gamyklą pavertė griuvėsiais.1945 m. balandžio 17 d. Zwickau užėmė amerikiečių kariai, bet laikantis Potsdamo konferencijos sprendimo miestas atiteko tarybinei okupacijos zonai ir jau 1945 m. liepos 1 dieną ten pasirodė Tarybinės Karinės Administracijos Vokietijoje atstovai. „HORCH” gamyklos kariniu komendantu buvo paskirtas kapitonas Novogriebielskij, kuriam vadovaujant prasidėjo staklių ir kitos įrangos demontavimas išvežimui į TSRS, sutinkamai su reparacijos sutartimi. Gamykla nustojo gaminti lengvuosius automobilius, kuriais didžiavosi ketvirtą dešimtmetį: darbininkai ir likę tarnautojai užsiėmė sunkvežimių surinkimu ir automobilių remontu.

1946 m. pradžioje vyriausiu TKAV atstovu HORCH ir AUDI gamykloms buvo paskirtas majoras Aleksandr Siefierjanc. Jis pasirodė ne tik nuovokiu žmogumi, bet ir geru diplomatu. Jis sėkmingai laviravo tarp toli gražu ne geriausius santykius turėjusios naujos valdžios su senais gamyklos darbuotojais. Jam netgi pasisekė organizuoti karštą maitinimą šių gamyklų darbuotojams, tai buvo nematyta ir negirdėta tiems laikams privilegija. Tuo tarpu kitose gamyklose buvo išduodami sausi maisto daviniai pagal korteles. O per savo gimtadienį komendantas savo šventinį tortą išdalino kaimynų vaikams. Todėl nenuostabu, kad per 1947 m. Šv.Kalėdas darbuotojai majorui atnešė dovaną – lempinį radio aparatą, kuris buvo sumontuotas į mastelinį „DKW” automobilį.

Vairuotoju majorui buvo paskirtas Rudie Wolrab, kuris prieš karą dirbo šioje gamykloje naujų modelių vairuotoju -bandytoju. Kada jį pašaukė į Wermacht’ą, jis pradžioje kariavo Prancūzijoje, o vėliau Rytų fronte, tarp kitko tose pačiose vietovėse kur jo būsimas keleivis majoras A. Siefierjanc. Majorui imponavo jo vairuotojo vairavimo maniera. Nors ir pats majoras buvo nieko prieš  atsisėsti už  jo gamyklos gaminamo automobilio vairo. Vieną kartą majoras A. Siefierjanc suorganizavo lenktynes Zwickau gatvėmis: jis susiginčijo su vairuotoju, kad su „DKW F8” pasieks 100 km/h. Rudie su „HORCH’u” visą pusvalandį vijosi, bet ginčą pralošė. … vieną dieną A. Siefierjanc’ui parodė išsaugotą  „HORCH-930S”

Majoras, kare tarnavęs automobilių daliniuose, buvo matęs daug trofėjinių automobilių, bet tokį automobilį matė pirmą kartą. O dar jam pasakė, kad gamykloje pavyko išsaugoti keletą kėbulų komplektų HORCH-930S ! Ir majoras A.Siefierjanc priėmė sprendimą prilygstančiam maršalo sprendimui – įsakė iš šių komplektų surinkti automobilius.

Pasiilgę taikios „lengvosios” produkcijos darbuotojai ėmėsi šio darbo su dideliu entuziazmu ir vokišku pedantizmu. Iš viso buvo surinkti septyni automobiliai (kituose šaltiniuose minimi 6 automobiliai), iš kurių keturiems reikėjo perdaryti radiatoriaus apdailos formą: žibintų ovalo formos neužteko ir teko perdaryti priekinę dalį apvaliems žibintams.

Vienas iš septynių „HORCH’ų” buvo perduotas vyriausiam TKAV vadovui – maršalui Sokolovskiui, antras -Saksonijos ministrui pirmininkui Seldmann’ui, vieną paliko gamykloje iškilmingiems tikslams.

TREČIA DALIS

„… vieną kartą išvažiavome mes iš Zwickau į Drezdeną su „HORCH 930S”. Sėdom į automobilį ir pajudėjome. Kelyje bevažiuojant netikėtai atsidarė galinės dešinės pusės durys, automobilį pradėjo mėtyti, bet tėvas sugebėjo suvaldyti automobilį ir sustojome. „Nelaimingas” duris uždarėme ir nuvažiavome toliau …” – tarybinio komendanto sūnus Vitalij Siefierjanc gerai prisimena tą 1948 m. rudens dieną, kada tėvas pasiėmė jį kartu su savimi į kelionę. Tada jam buvo trylika metų, gyveno tame name, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje prieš gamyklą. Majoras su „HORCH 930S” važinėjo labai mažai, nes kasdieniniams reikalams jis turėjo du „HORCH-930V” – vieną sedaną, kitą – kabrioletą. Šie automobiliai buvo surinkti šioje gamykloje, dar prieš karą. Todėl kiekviena kelionė automobiliu su prausykla buvo įsimintinos.

Vitalij Siefierjanc grįžo į Maskvą, VGIK’ą ir užsienio kalbų institutą. Jo specialybė – vertėjas iš vokiečių kalbos. Jo visas gyvenimas tampriai susijęs su jo vaikystės šalimi. O „AUDI” muziejuje jis jau senai tapo savo žmogumi. 2004 m. jis perdavė muziejui 1947 m. Kalėdinę dovaną – tą patį radijo aparatą, kurį jo tėvui padovanojo gamyklos darbuotojai …

HORCH 930S šiandien

Likimas visų devynių automobilių (tiek buvo iš viso pagaminta) nežinomas. Tiesa, dviejų surinktų po karo iš keturių paskutinių istorijos yra šiek tiek žinomos.

Pirmoji istorija:

1981 m. rugpjūčio mėn. Kretingoje vyko senovinių motociklų ir automobilių sąskrydis. Laike parodos prie mūsų, keleto sąskrydžio dalyvių, priėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė, jog turi senovinį automobilį „HORCH”. Kai paklausėme ar galima pasižiūrėti jis mielai sutiko jį mums parodyti. Kol ėjome iki jo sodybos kiekvienas galvojome, kad pamatysime „HORCH-853”, ar 830, gal 930V, arba 951. Bet niekas net nepagalvojome kad pamatysime 930 S.

Apžiūrėdami pagalvojome, kad nagingų rankų meistras turėdamas Horch keletą detalių ir dokumentus pasigamino tokį automobilį. Dar kažkas paklausė ar neparduoda, o šeimininkas sutiko jį parduoti, neprisimenu kiek norėjo, bet kaina pasirodė visiems per didelė, bet … niekas tada iš mūsų net nepagalvojo prieš kokį retą ir unikalų automobilį stovime. Vargu tuo metu kas nors Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje žinojo apie tokį HORCH-930S. Tuo metu, dar klube niekas nesusirašinėjo su užsienio klubais, tuo labiau istorikais ar specialistais. Pirmą kartą šį automobilį literatūroje aš pamačiau 1985 m. knygoje „Autos aus Zwickau”, antrą kartą knygoje „Bildatlas AUTO UNION” 1987 m. Tada aš prisiminiau, ką aš mačiau 1981 m. Kretingoje. Bet nei vienoje iš šių knygų nebuvo aprašyta kiek jų buvo pagaminta ir kad buvo jos iki karo tik dvi, kitos surinktos po karo, ir kad paskutinės keturios skyrėsi nuo prieš tai surinktų penkių. Po truputį aš pradėjau ieškoti šio automobilio. Netrukus sužinojau, kad tą automobilį 1982 m. įsigijo vienas Latvijos „AAK” narys Martins Krauklis. Jis pats mane susirado, nes iš savo kolegų sužinojo, kad domiuosi AUTO UNION koncerno istorija ir, kad turiu ryšių su šių anksčiau minėtų knygų autoriumi ryšius (aš tuo metu susirašinėjau su Peter Kirchberg’u rinkdamas medžiagą tuo metu Lietuvoje restauruojamam „HORCH 951A” Erdmann&Rossi).

Iki 1985 m. šį automobilį po truputį restauravo pats Martins, bet vėliau susidūrus su finansiniais sunkumais šį automobilį perleido garsiam Latvijos klubo restauratoriui Andris Rode. Šiam automobiliui restauruoti A.Rode kartu su savo restauravimo dirbtuvių „RODE Ltd” kolegomis bendrai atidavė 6000 val. Bet šis restauravimo darbas buvo įvertintas tinkamai: 1991 m. Essen Motor Show parodoje gavo antrą prizą už restauravimo kokybę ir specialų prizą „žiūrovų simpatijų”, deja šis automobilis atgal į Latviją negrįžo …

Antroji istorija:

Antrasis „HORCH 930S” buvo surastas maždaug 1980-85 m. Tai buvo antras automobilis iš paskutinės partijos surinktų 4 automobilių su pakeista radiatoriaus apdaila ir apvaliais žibintais. Rastas automobilis po surinkimo tarnavo kaip tarnybinis automobilis Tarybinės karinės administracijos Vokietijos okupuotoje zonoje, štabe. Kokiu būdu jis atsidūrė apleistoje fermoje pas privatininką (netoli Osnabriuck’o) yra nutylima, bet tuo metu šis automobilis buvo nuvažiavęs daugiau kaip 100 tūkstančių kilometrų. Prieš patenkant į privačias rankas šis „horch’as” buvo eksploatuojamas Fiunsterwald’e padangų gamykloje išbandant padangas.

Pradžioje šį automobilį norėjo įsigyti Berlyno transporto ir technikos muziejus. Vėliau šį automobilį pasiūlė įsigyti „AUDI” firmai, o tiksliau firmai „AUTO UNION GmbH” prie „AUDI”. Šis pasiūlymas buvo pateiktas su sąlyga, kad po restauracijos pirmi teisę parodyti savo ekspozicijoje turės Berlyno Transporto ir Technikos muziejus.

1986 m. „AUTO UNION GmbH” darbuotojas Rahlf Hornung šį automobilį pargabeno iš apleistos fermos į „AUDI” gamyklos teritoriją. Jis pats paruošė šio automobilio restauravimo projektą – tai buvo jo pirmas didelis projektinis darbas. O darbai laukė dideli. Rėmas ir dalis pakabos detalių buvo deformuotos, rėmas ne kartą buvo pervirintas. Stabdžių sistemos beveik nebuvo. Variklis ir pavarų dėžė reikalavo kapitalinio remonto. Priekinė automobilio dalis avarijose bandant padangas irgi smarkiai nukentėjo. Todėl rengiant restauravimo projektą buvo nutarta priekinę automobilio dalį atkurti tokią, kokią turėjo 1939 m. vasario mėn. Berlyno autosalone demonstruotas „HORCH 930S”. Taip pat nutarė, kad variklį su pavarų dėže, važiuoklė ir pavarų dėžė restauruoti Miunchene „Halieng” firmoje. O kėbulą atsargiai atskirtą nuo važiuoklės ir sumontuotą ant specialaus rėmo – buvo patikėta restauruoti meistrui Andre Lecoq – garsiam restauratoriui ir kolekcininkui, Paryžiuje. Kadangi brėžinių neliko, atkurti brėžinius pagal istorines nuotraukas, o pagal brėžinius sukurti šablonus, buvo pakviestas „PEUGEOT” dizaineris Paul Brak. Pagal sukurtus šablonus A.Lecoq’o restauracinių dirbtuvių kėbulininkai atkūrė „HORCH-930S” prieškarinį „veidą”. Restauruojant A.Lecoq nepamiršo ir prausyklos, salono vidaus apdailos, bei tamsiai vyšninės spalvos. Tokia spalva buvo nudažyti visi 9 „HORCH-930S” automobiliai. Restauravimo darbai užtruko 22 mėnesius (1987-88m.)

Atgimęs „HORCH 930S” buvo pademonstruotas Paryžiaus autosalone, po to viename oldtimer’ių sąskrydyje. Po to pagal susitarimą buvo eksponuojamas Berlyno Transporto ir Technikos muziejuje. Vėliau sugrįžo į Ingolstadt’ą „AUTO UNION GmbH” ekspozicijos salę „Historische Sammlung”. O nuo 2000 m. gruodžio mėn.15 d. užima deramą vietą ekspozicijos salėje, naujai atidarytame AUDI muziejuje „Museum Mobile” …

Parengė Kęstutis Pletkus

Nuotrauka – iš autoriaus asmeninio archyvo