1939 m. spalio mėn. 28 d. Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, mieste automobilių praktiškai nebuvo. Susisiekimas autobusais taip pat sumažėjęs, keleivius vežiojo vos 8 autobusai. Prie autobusų sustojimo vietų nuolat stovėdavo didžiuliai būriai žmonių, tik nežymi jų dalis, net ir ilgokai pralaukę, tegalėjo įlipti į atvykusį autobusą.

Įgaliotinio Merkio įsakymu spalio 27 d. rūpintis Ugniagesybos ir Vilniaus miesto susisiekimo reikalais paskirtas inž. Baublys.

Po kelių dienų to meto spaudoje pasirodė žinutės: „Vilniuje yra susisiekimas. Nors autobusų kiekis dar nepakankamas, bet susiekimo normavimas pagyvino miesto judėjimą. Netrukus bus aprūpintas miesto keleiviams aptarnauti pakankamas autobusų skaičius…“

Apie tikrą susisiekimo padėtį Vilniuje ir Vilniaus krašte rašė „Lietuvos aidas“ 1939 m. lapkričio 14 d. numeryje:

„Reta sritis Vilniuje taip blogai šeimininkų buvo tvarkoma, kaip autobusų susiekimo reikalai. Miestas turįs per 200 000 gyventojų, į visas puses plačiai išsiplėtęs, buvo priverstas ilgą metų eilę kęsti tiesiog nepakenčiamą padėti susiekimo atžvilgiu. Gautas rūpimu klausimu palikimas per daug akivaizdžiai parodo lenkiško susiekimo veidą, ,su kuriuo šiomis dienomis turėjo susitikti mūsų pareigūnai.

Vilniuje kursuoja 29-32 autobusai. Per metus jie nuvažiuoja 2 000 000 km, veždavo 7 000 000 keleivių. Vežėjų pajamos per metus siekia 1 600 000 litų, o išlaidos, neskaitant amortizacijos, – apie 1 200 000 Lt.

Įmonės savininkas buvo privati akcinė bendrovė, kurios akcijų didesne pusę turėjo Šveicarijos firma  „A. Saurer Arbone“. Firma autobusų susiekimo bendrovę buvo kreditavusi, o vėliau ją perėmė už skolas. Bendrovė turėjo iš magistrato gautas koncesininko teises, kurios baigiasi 1939 m. gruodžio 31 d. Koncesinio mokesčio magistratui temokėta 30 000 Lt metams.

Dabartiniu metu bendrovė teturi18 autobusų. Jie visi yra seni ir amortizuoti. Kursuoti gali tik trumpą laiką. Autobusai yra nedideli, mažos keliamos galios, nepritaikyti miesto susiekimo reikalams. B-vės garažuose gali tilpti tik 40 autobusų. Garažai yra seni, nepatogūs. Dirbtuvėse nėra jokių mechaninių įrengimų, mašinų, bei staklių. Darbai atliekami primytyviu būdu, dėl ko brangiai kaštuoja remontai. Labai menkas tėra ir atsarginių dalių sandėlis.

Šiuo metu bendrovės tarnautojų kolektyvą sudaro: 13 kontoristų, 3 kontrolieriai, 69 šoferiai, 68 konduktoriai, 60 monterių ir 5 sargai. Atlyginimai tarnautojams buvo menki – 30 proc. mažiau kaip Kauno tos srities tarnautojų. Visa  bendrovės administracija taip pat menka.

Šiuo metu bendrovė neturi šeimininkų, nes nežinia kur yra firmos igaliotiniai. Įgaliotinio Merkio paliepimu, susiekimo įmonę perėmė magistratas, kuris paliko dirbti senuosius tarnautojus. Susiekimas buvo atnaujintas lapkričio 1 d., paleidžiant  3 linijose kursuoti 14 autobusų.

Turint galvoje menką autobusų padėtį ir atsarginių dalių atsargas, susiduriame su faktu, kad šiuo metu turimomis priemonėmis susiekimas Vilniaus mieste teįmanomas palaikyti labai trumpą laiką. Normaliam ir pastoviam susiekimo sutvarkymui Vilniaus mieste reikia imtis tinkamų priemonių. Teko patirti, kad šiam klausimui išspręsti inž. Baublys jau yra paruošęs projektų.“ (kalba netaisyta)

Nuo 1939 m. lapkričio 15 d. miesto viešojo transporto bilietai parduodami tik už litus, o nuo lapkričio 20 d. atnaujinamas mėnesinių bilietų pardavimas, juos  buvo galima nusipirkti bendrovės direkcijoje, esančioje Jogailos g.14. .Šiais bilietais šiuo adresu buvo prekiauja iki 1940 m. sausio pabaigos, sausio pabaigoje savivaldybė savo kasoje pradėjo pardavinėti nuolatinius ir bilietus su nuolaida. Kasa dirbo be poilsio dienų nuo 9 iki 12 val. ir nuo 15 iki 17 val.

Lapkričio 25 d. Vilniaus burmistras Stašys davė šveicarų firmai įsakymą, kuriuo įpareigojo firmą pakeisti autobusų susiekimo mieste užrašus lietuviškais, taip pat – autobusų sustojimų vietų įrašus. Už šio įsakymo nesilaikymą buvo numatytos baudos.

Gruodžio mėnesį buvo įvestos naujos eismo taisyklės Vilniaus mieste ir Vilniaus krašte. Buvo normalizuotas autobusų susiekimas, kad ir pasenusiais autobusais, jau ir pačių vilniečių nemėgiamais „arbonais“. Iš visų Lietuvos vietovių laikantis tvarkaraščių atvykdavo ir išvykdavo ne tik traukiniai, bet ir autobusai. Ne vienoje linijoje buvo atgaivintas autobusų susiekimas su regionais.

1939 m. gruodžio 7 d. posėdyje Vilniaus miesto savivaldybė numatė nuo 1940 m. sausio 1 d. perimti autobusų susiekimą Vilniaus mieste, nes gruodžio mėn. 31 d. baigėsi šveicarų firmos koncesininko teises.Taip pat buvo nutarta įsteigti prie savivaldybės autobusų susiekimo įmonę, kuri perimtų ir palaikytų autobusų susiekimą mieste ir priemiesčiuose.

Iš pradžių savivaldybė planavo keleivių susiekimui skirti 30 autobusų, kurie turėjo būti dideli, nauji ir gražūs, kaip Kaune, bet tuo metu savivaldybė neturėjo pakankamai lėšų šiems autobusams įsigyti. Jai patalkinti šiuo klausimu nutarė Kauno miesto savivaldybė ir kai kurie leidiminių ruožų autobusų savininkai. Buvo sutarta, kad Kauno m. savivaldybė Vilniui duos 10 autobusų, o privatūs savininkai – 20 autobusų, taip pat ir vairuotojus. Šie autobusai turėjo pradėti važioti keleivius nuo 1940 m. sausio 1 d.

Susiekimui panaudoti 26 autobusai: iš jų 8 po 24 sėdimas vietas ir 30 stovimų vietų; 2 – po 19 sėdimų ir 20 stovimų vietų; 16 autobusų – po 21 sėdimą vietą ir 25 stovimas vietas.10 VOLVO gauta autobusų iš Kauno savivaldybės, o 16 išnuomota. Jie važinėjo 4 maršrutais. Rytais nuo 7 iki 8 valandos ir nuo 14 iki 15 valandos buvo leidžiami dar du papildomi autobusai, t.y., keleiviai vežti dažniau šiais maršrutais:

I linija „Geležinkelio stotis-Žvėrynas“ (Geležinkelio g. Bazilikos g., Didžioji g., per Katedros aikštę, Gedimino g., Vytauto g., iki Luokių g.). 5,7 km ilgio maršrutu kas 4-5 min. važiavo 11 autobusų. Juo sausio mėn. vežta 46 proc. visų keleivių.

II linija: „Geležinkelio stotis-Kareivinės-Jeruzalė“ (iš stoties pro Sodų g., Pylimo g., Jogailos g., Vilniaus g., Kalvarijų g., pro kareivines ir plentu iki Jeruzalės). 4,7 km ilgio maršrutu kas 6 min. važiavo 7 autobusai. Šiuo maršrutu sausio mėn. vežta 27 proc. visų keleivių

III linija: „Skaisčioji-Širvydo g.“ (Dr.J. Basanavičiaus g., Vokiečių g., Katedros aikštė, Arsenalo g., Antakalnio g.). 6,1 km ilgio maršrutu kas 7-5 min keleivius vežė 7 autobusai. Sausio mėn. vežta  23 proc. visų keleivių.

IV linija: ‚Rotušė-Geležinkelininkų ligoninė“ (Sodų g., Šopeno g., Geležinkelininkų ligoninė). Trumpiausiu 3,6 km ilgio maršrutu kas 30-35 min. keleivius vežė vienas autobusas. Sausio mėn. vežta 4 proc. visų keleivių.

Vilniuje 1940 m. vasario mėn. bendras visų gatvių ilgis buvo 450 km. Daugiau kaip pusė gatvių nebuvo grįstos.

Is viso 1940 m. sausio mėn. visais Vilniaus autobusų maršrutais vežta 650 000 keleivių.

Iš viso dirbo 70 autobusų vairuotojų, 70 konduktorių ir 9 kontrolieriai. Be to, dar dirbo 50 įvairių darbininkų, amatininkų ir 18 administracijos tarnautojų. Dauguma vairuotojų, garažo ir dirbtuvių tarnautojų bei darbininkų – vilniečiai, dirbę TOMMAK susisiekimo bendrovėje.

Parengė Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos